Kaip jau buvo skelbta ir anksčiau, HIMARS ataka įvykdyta Naujųjų metų dieną minutė ar dvi po vidurnakčio, kai profesinės mokyklos patalpose apgyvendinti rusai palydėjo senus ir sutiko naujus metus. Jų vadams pavyko išnešti sveiką kailį, nes jų vakarėlis vyko kitoje vietoje.
Du nepriklausomi Rusijos „Telegram“ kanalai – „Samara Protocol“ ir „Samara Against The War“ – pakalbino nemažai išgyvenusiųjų, gelbėtojus ir atakos aukų artimuosius.
Karys, pasiųstas tvarkyti griuvėsių ir ieškoti žuvusiųjų, sako, kad „žuvo mažiausiai trys šimtai žmonių“, o štai kitas pakartojo ankstesnę informaciją, kad pastate per ataką buvo apie keturis šimtus žmonių.
Prieš pat ataką vienas iš vyrų paskambino savo sūnui pasakyti, kad „jie aktyviai ruošiasi šventei, kepa mėsą, dengia stalą. Paskutinis skambutis buvo 22 val. Maskvos laiku. Vyras džiaugėsi, kad visi skaniai pavalgė, o dabar jis eis miegoti, nes labai pavargo“.
Vienas iš ataką išgyvenusiųjų teigia, kad visi vyrai buvo padauginę alkoholio, o tai labai sumažino jų galimybes išgyventi: „Tik tiems, kurie buvo pakankamai blaivūs, pavyko sąlyginai greitai sureaguoti ir pabėgti.... Po pirmo sprogimo prasidėjo panika, žmonės ėmė šaukti vieni ant kitų.“
Dauguma per ataką žuvusių vyrų buvo mobilizuoti į Rusijos armiją nepriklausomai nuo jų fizinės būklės: „Suprantate, jie ėmė visus iš eilės. Nebuvo svarbi jų fizinė būklė, sveikata: turi dvi rankas ir dvi kojas – gali kariauti. Nebuvo jokių galimybių pasirinkti: arba kariauji, arba keliauji tiesiai į kalėjimą.“
Artimieji bergždžiai meldė jų bet kokia kaina vengti mobilizacijos: „Aš jam sakiau nevažiuoti, meldžiau, bet jis buvo neperkalbamas. Sakė, kad ištrūkti nėra jokių galimybių.“
Į dienos šviesą iškilo kelios sėkmės istorijos. Jaunesnysis seržantas Artiomas Apanasovas buvo apdovanotas ordinu už „drąsą už kitų karių išgelbėjimą“. Nors pats buvo sužeistas, per stebuklą išsigelbėjo iššokęs arba sprogimo bangos išsviestas iš trečio pastato aukšto.
Panašu, kad per ataką žmonės žuvo ir išgyveno atsitiktinai. Vienas mobilizuotasis atsipirko menka peties trauma, o gretimoje lovoje miegojęs karys žuvo. Daug nelaimėlių buvo palaidoti po griuvėsiais.
Regioninė Samaros valdžia pranešė žuvusiųjų artimiesiems išmokėsianti 1,3 mln. rublių kompensacijas, dauguma po mirties apdovanoti ordinu už drąsą. Artimųjų netekę rusai tikinai, kad jų netekties niekas neatpirks.
„Žuvo mano tėvas, jokie pinigai, jokia pinigų suma man jo nesugrąžins. Vienintelis dalykas, kas man dabar rūpi, kaip padėti mamai, nes jai liko būsto ir automobilio paskola. Viena ji su tais įsipareigojimais nesusitvarkys“, – pareiškė vienas jaunas vyras.
Regioninė Samaros valdžia padengė žuvusiųjų laidotuvių išlaidas. Vienas kalbintas netekties skausmo prislėgtas pašnekovas tikino, kad vietos valdžios galva – „adekvatus, padeda, kuo gali, nuoširdžiai apgailestauja dėl to, kas nutiko, reiškia užuojautą. Jam rūpi, kad ten žuvo jo žmonės“.
Visgi dauguma žuvusiųjų artimųjų skundžiasi iki šiol nesulaukę nė vieno žodelio apie jiems brangių žmonių likimą, nors po atakos jau praėjo beveik mėnuo. Per 50 tūkst. žmonių pasirašė peticiją, reikalaujančią paviešinti žuvusių asmenų sąrašus.
Rusijos gynybos ministerija tokį sąrašą publikuoti atsisako, argumentuodama, kad tokia informacija piktiems kėslams gali pasinaudoti užsienio šnipai. Dėl artimųjų likimo sunerimę žmonės bergždžiai skambina kariniams komitetams, ligoninėms ir Rusijos Federacijos gynybos ministerijos karštąja linija, ieško kontaktų pačioje Makijivkoje.
Vienas nežinioje gyvenantis rusas teigia: „Esu priblokštas, kaip mūsų šalyje viskas veikia. Kai kas nors nutinka, pirmas porą dienų mala liežuviais nesustodami, o tada visuose frontuose stoja mirtina tyla.“
Samaroje, iš kur buvo kilusi dauguma per ataką žuvusiųjų, ant vietos žmonių galvų nuleista tylos ir baimės marška. Neseniai ten lankėsi britų žurnalistai – pastebėjo, kad vietos žmonės bijo kalbėti, nes nenori patekti valdžios nemalonėn.
„Niekas nieko jums nepasakys. Visi tyli kaip vandens į burnas prisisėmę. Visi vaikinai iki vieno prigrasę savo motinas netikėti, kas kalbama per televizorių... Labai apmaudu, kad vyrai žuvo beprasmiškai. Motinos kenčia“, – įžvalgomis visgi pasidalino vienas vietos gyventojas.
Kaip teigiama „The Economist“ publikacijoje, dauguma šeimų nenori viešai kalbėti, nes bijo galiausiai likti be finansinės kompensacijos ar net sulaukti dar griežtesnės bausmės. Šeimoms, atgavusioms saviškių palaikus, kad ir kaip makabriškai skambėtų, nusišypsojo laimė, nes nemažai aukų atpažinti įmanoma tik pagal DNR.
Regione be pompastikos palaidota daugiau nei 89 atakos aukos. Cenzūra informacinėje erdvėje šalina bet kokią informaciją apie laidotuves bei neoficialius aukų sąrašus, vos tik jie pasirodo socialinėje žiniasklaidoje.
Artimieji tikina nesuprantantys, kodėl Rusija iš viso kariauja Ukrainoje, o kiti siunta ant Vakarų už tai, kad jie suteikia raketų, nuo kurių žūsta jų mylimi žmonės. Tam, kad viešoje erdvėje parodytų, kaip artimieji palaiko armiją, organizuoja iki menkiausių smulkmenų surepetuotus renginius.
Kaip skelbia „Ukrainskaja pravda“, rusai, iš pradžių dėl tragedijos kaltinę pačias aukas, besinaudojusias mobiliaisiais telefonais, vėliau įvardijo kitus atakos „kaltininkus“. Makijivkos policijos departamento viršininko pavaduotojas ir dar septyni policijos pareigūnai – štai kam buvo suversta kaltė.
Visi aštuoni asmenys, kaip skelbiama, buvo sulaikyti, jiems pateikti kaltinimai „pareigų nevykdymu“. Kol kas neaišku, ką tiksliai jie padarė blogai, nes jau ankstesniuose pranešimuose akcentuojamas Rusijos armijos aplaidumas apgyvendinant šimtus šauktinių visai šalia, kaip įtariama, amunicijos sandėlio. Minimi policijos pareigūnai už bausmę jau išsiųsti dirbti šalia fronto arba jame, o ženklų, kad vadai turės prisiimti atsakomybę, nematyti.
https://twitter.com/ChrisO_wiki/status/1616387973595156481
