1944 metais 26 metų žydas degė noru atkeršyti. Iš kitų žydų jis buvo girdėjęs, kad prieš metus jo motina, tėvas ir sesuo Nelli buvo nužudyti Aušvico – Birkenau mirties stovykloje nacių okupuotoje Lenkijoje. „Dažnai mąstydavau, kad noriu žengti vidun kartu su kitais, kad padaryčiau tam galą. Tačiau kerštas neleisdavo man taip pasielgti. Norėjau ir noriu gyventi, kad atkeršyčiau už tėčio, mamos ir savo brangiosios sesutės mirtį“, - rašė jis.
M. Nadjari priklausė SS „Sonderkommando“ būriui, sudarytam iš maždaug 2200 žydų kalinių, turėjusių lydėti savo tėvynainius į dujų kameras. Vėliau jie turėdavo surinkti auksą, moterų plaukus, sudeginti žuvusiųjų palaikus ir sumesti pelenus į netoliese tekančią upę.
Turėję galimybę iš arti matyti nacistinės Vokietijos žudymo mašiną, jie žinojo, kad tik laiko klausimas, kada SS sunaikins juos pačius. Taigi 1944 metų lapkritį M. Nadjari savo 13 puslapių rankraštį sukišo į vieną termosą, kurį užkišo plastikiniu kamščiu. Tuomet šį termosą jis įdėjo į odinį maišelį ir užkasė netoli III-ojo krematoriumo.
„Krematoriumas yra didelis pastatas su plačiu kaminu ir 15 krosnių. Po sodu įrengti du milžiniški rūsiai. Viename iš jų žmonės turi nusirengti, o antrajame įrengta dujų kamera. Į ją žmonės įžengia nuogi. Kai viduje jau būna maždaug 3 tūkst. žmonių, durys uždaromos ir paleidžiamos dujos. Po šešių – septynių minučių kančių jie miršta“, - rašė jis.
Jis pasakoja, kaip vokiečiai įrengė vamzdžius, kad dujų kamera primintų dušą.
„Dujų kanistrus visada pristatydavo vokiečių Raudonojo Kryžiaus automobilis su dviem SS vyrais. Tuomet per angas jie suleisdavo dujas ir po pusvalandžio prasidėdavo mūsų darbas. Nekaltų moterų ir vaikų palaikus mes suvilkdavome į liftą, kuris nugabendavo juos į krosnis“. Suaugusios aukos pelenai sverdavo maždaug 640 g, pažymi jis.
Iš M. Nadjari liudijimų išryškėjo, kad jis tikėjosi mirti stovykloje, ir paliko žinią likusiam pasauliui. Ši žinia būtų reiškusi mirtį, jei SS pareigūnai būtų aptikę jo laiškus.
Po 36 metų per kasinėjimus mirties stovyklos teritorijoje jo užkastą termosą maždaug 40 cm gylyje aptiko vienas lenkų miškininkystės studentas.
M. Nadjari per stebuklą Aušvice liko gyvas ir, žlungant Trečiajam Reichui, buvo deportuotas į Mauthauzeno koncentracijos stovyklą Austrijoje.
Po karo jis vedė ir 1951 metais persikėlė gyventi į Niujorką. Jis jau turėjo vienerių metų sūnų, o 1957 metais jo žmona Rosa pagimdė mergaitę, kurią jie pavadino Nelli – mirusios Marcelio sesutės garbei.
Prieš karą Graikijos Salonikų mieste jis dirbo pirkliu, o Niujorke tapo siuvėju.
M. Nadjari mirė 1971 metais, būdamas 53 metų, likus devyneriems metams iki to momento, kai Aušvice buvo rasti jo laiškai.
Drėgna žemė padarė savo darbą: kai rusų istorikas Pavelas Polianas nusprendė išgelbėti šiuos laiškus, pasitelkdamas šiuolaikines technologijas, buvo įskaitoma tik 10 proc. teksto.
Tokie reti, tiesioginiai liudijimai yra „centriniai“, dokumentuojant Holokaustą, sakė P. Polianas.
Lapkričio mėnesį Šiuolaikinės istorijos institutas Miunchene publikavo į vokiečių kalbą išverstus ir P. Poliano atkurtus tekstus. Dabar P. Polianas ruošiasi naujam „Rankraščių iš pelenų“ – rusų kalba parašytos knygos apie „Sonderkommando“ narių liudijimus, įskaitant ir M. Nadjari tekstą – leidimui.
Rašytinius liudijimus paliko dar keturi „Sonderkommando“ nariai. Svarbiausi iš jų yra Lenkijos žydo Salmeno Gradowskio rankraščiai. Jie buvo rašyti daugiausia jidiš kalba. Šie liudijimai buvo aptikti anksčiau, todėl jų būklė buvo geresnė.
P. Polianas iš Aušvico muziejaus archyvų gavo skenuotą M. Nadjari rankraščių kopiją. Kai per Rusijos radiją jis pasiguodė dėl prastos jų būklės, į jį kreipėsi jaunas rusų informacinių technologijų specialistas Aleksandras Nikitjaevas, pasiūlęs savo pagalbą.
A. Nikitjaevas metus laiko eksperimentavo su „Adobe Photoshop“ skaitmeninės vizualizacijos programa, kad atkurtų išblukusį tekstą.
Jis naudojo raudonus, žalius ir mėlynus filtrus. Paaiškėjo, kad raudonas buvo efektyviausias – jis padėjo atkurti 90 proc. teksto. Tai buvo atliekama su komercine programa, bet multispektrinė analizė – technologija, kurią naudoja policija ir slaptosios tarnybos – yra dar efektyvesnė.
Tekstą iš graikų kalbos į anglų kalbą P. Polianui išvertė Ioannis Carrasas, graikų – britų mokslininkas, gyvenantis Vokietijos Freiburgo mieste.
Duodamas interviu BBC, P. Polianas sakė, kad jį pribloškė, kaip tiksliai M. Nadjari suskaičiavo Aušvice nužudytus žmones – 1,4 mln.
Istorikai teigia, kad šiame didžiuliame komplekse naciai nužudė daugiau kaip 1,1 mln. žydų ir 300 tūkst. kitų tautybių žmonių, daugiausia lenkų ir rusų karo belaisvių.
„Akivaizdu, kad kaliniai kalbėdavosi, kiek traukinių atvyko“, - sakė P. Polianas.
„Itin išsiskiria M. Nadjari troškimas atkeršyti – tuo jo tekstai skiriasi nuo kitų liudijimų. Jis taip pat daug dėmesio skiria savo šeimai. Pavyzdžiui, jis įvardija, kas turėtų paveldėti jo mirusios sesers pianiną“, - teigė jis.
M. Nadjari parašė įžangas vokiečių, lenkų ir prancūzų kalbomis. Jose jis prašo, kad žmogus, radęs šiuos rankraščius, perduotų juos Graikijos ambasadai, kuri savo ruožtu turėtų perduoti juos jo bičiuliui Dimitrijui Stefanidui.
M. Nadjari aprašė beviltišką „Sonderkommando“ narių maištą, kuriam vadovavo į nelaisvę paimti sovietų kariai. Jie pavogtu paraku bandė susprogdinti kai kuriuos iš penkių krematoriumų.
Naciai su jais susidorojo – M. Nadjari neprisijungė prie maištininkų, taigi liko gyvas.
Aušvico – Birkenau mirties stovykloje išgyveno maždaug 110 „Sonderkommando“ narių, daugiausia Lenkijos žydai. Dažniausiai jie trokšdavo kuo greičiau viską pamiršti, todėl mažai kas rašė apie savo kančias.
1917 metais gimęs Marcelis Nadjari buvo graikų prekeivis iš Salonikų. Į Aušvicą jis buvo išvežtas 1944 metų balandį ir paskirtas į „Sonderkommando“ padalinį.
„Jei skaitysite apie tai, ką mes darėme, jūs svarstysite, kaip kažkas galėjo taip elgtis – deginti savo tėvynainius, - rašė jis. – Iš pradžių ir aš taip sakydavau, ir galvodavau apie tai daug kartų“.
Po karo jis grįžo į Graikiją. 1951 metais jis su savo žmona ir sūnumi emigravo į JAV, kur dirbo siuvėju. M. Nadjari mirė Niujorke 1971 metais, būdamas 54 metų. Nors dar Graikijoje jis parašė atskirus memuarus, panašu, kad buvęs Aušvico kalinys niekam niekada neprasitarė apie raštelius, kuriuos užkasė žemėje netoli krematoriumo – vietoje, kur ne kartą pasijusdavo toks sugniuždytas, jog svarstydavo kartu su kitais pasmerktaisiais žengti į dujų kamerą.
Tačiau jį visuomet sustabdydavo keršto perspektyva. Jis yra vienintelis iš penkių „Sonderkommando“ autorių, atvirai rašęs apie kerštą, sakė P. Polianas, pridurdamas, kad šiuo aspektu M. Nadjari tekstai išsiskiria iš kitų.
„Aš neliūdžiu dėl to, kad mirsiu, - rašė M. Nadjari. – Tačiau man liūdna, kad negalėsiu atkeršyti, kaip norėčiau“.