aA
Tariamos Vladimiro Putino pergalės skleidžiant Rusijos įtaką tėra miražai. Ir kai kurie jų kainavo tikrai brangiai, rašo „Foreign Policy“.
Vladimiras Putinas, Dmitrijus Medvedevas
Vladimiras Putinas, Dmitrijus Medvedevas
© Itar-Tass / Scanpix

Vakaruose tiek liberalai, tiek ir konservatoriai, rodos, sutaria, kad Rusija vėl iškilo kaip didelė galia, siekianti pasaulinės įtakos. Ir pačioje Rusijoje žinomi užsienio politikos ekspertai teigia, kad Vakarai turėtų susitaikyti su šalies atgimimu.

Deja, tokios pagyros, kurių dalis panašios į panikos kėlimą, neatlaiko ryškios įrodymų šviesos. Pirma, Rusijos BVP tėra tik nežymiai didesnis už Ispanijos, kurios gyventojų skaičius sudaro tik trečdalį Rusijos populiacijos. O Rusijos karinis biudžetas sudaro mažiau nei dešimtadalį Jungtinių Valstijų ir penktadalį Kinijos biudžeto, yra mažesnis net už Japonijos.

Be to, Rusijos užsienio politikos pergalės iki šiol buvo išpūstos. Pakalbėkime kad ir apie Siriją. Remiantis standartine versija, 2015 metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasinaudojo Jungtinių Valstijų prezidento Baracko Obamos dvejonėmis dėl karinės intervencijos Sirijoje, o tai jam suteikė pranašumą konflikte.

Iš tiesų V. Putino veiksmai mažai turėjo ką bendro su B. Obama. Sirija yra Maskvos strateginė partnerė nuo 1956 metų. Tais metais Sovietų Sąjunga pradėjo pardavinėti ginklus ir ruošti Sirijos karius ir pilotus sovietinėse Čekoslovakijoje ir Lenkijoje.

Sirija taip pat 1956 metais pirmą kartą paprašė Sovietų Sąjungos dislokuoti savo bombonešius ir naikintuvus kaip priešpriešą Izraeliui ir Turkijai vykstant Sueco krizei, tačiau tuomet Kremlius atsisakė.

Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga tapo Sirijos pirminiu ekonominės paramos ir ginklų šaltiniu. 1971 metais sovietiniai karo laivai ir povandeniniai laivai ėmė naudotis Sirijos giliavandeniu uostu Tartuse. O 1980 metais Damaskas ir Maskva pasirašė sutartį dėl strateginio bendradarbiavimo.

Šiame kontekste V. Putino gambitas Sirijoje labiau buvo susijęs su pastangomis apsaugoti ilgalaikę strateginę investiciją, o ne siekiu pergudrauti Jungtines Valstijas.

V. Putinas matė, kad Sirijos lyderis Basharas al Assadas gali žlugti, o tai baigtųsi ilgu chaosu arba radikalių islamistų grupuočių – didžiausios B. al Assado priešų – pergale. Bet kurį iš šių dviejų situacijų Rusijai būtų skaudus smūgis.

Ir net tokiu atveju vien tik Rusijos aviacija negalėtų padėti B. al Assadui atsikovoti didžiosios dalies Sirijos kontrolės. Tik antžeminės pajėgos gali iš tiesų atkovoti teritoriją. Nors samdyti Rusijos kariai kovojo – ir žuvo (kai kurie per JAV aviacijos antskrydžius) – Sirijoje, labiau prisidėjo Irano ir „Hezbollah“ kovotojų iš Libano antžeminės pajėgos.

Irano ir „Hezbollah“ sprendimas kovoti Sirijoje nebuvo Rusijos sugalvoto darbo pasidalijimo rezultatas. Šios pajėgos parėmė B. al Assadą dėl savų priežasčių. Jų įsivaizduojama Sirijos ateities vizija jokiais būdas neatitinka pačios Rusijos vizijos. Ir pralieję tiek kraujo jie tikrai neleis Rusijai vienai formuoti Sirijos politikos.

Kitais žodžiais tariant, Rusija iš tiesų nelaimėjo Sirijos. Ir bet kokiu atveju ji ir nebūtų labai vertingas prizas. Atstatyti šalį, kurios didžioji dalis virtusi griuvėsiais, kainuotų 250 mlrd. JAV dolerių, o tai keturis kartus viršija Sirijos BVP 2010 metais, rodo Pasaulio banko duomenys. Rusija tikrai neišgali skirti tokios sumos. Na, o kalbant apie būsimus pelningus rusiškų ginklų pardavimus Sirijai, kyla klausimų, kaip B. al Assadas už juos mokės.

Rusijos pergalės likusioje Artimųjų Rytų dalyje taip pat iki šiol buvo išpūstos. Maskva, žinoma, aktyviai dalyvauja konflikte Libijoje. Tačiau įvesti tvarką, ką jau bekalbėti apie kokios nors dominuojančios įtakos gavimą, šalyje, turinčioje dvi konkuruojančias vyriausybes, ambicingą kariuomenės vadą Khalifa Haftarą ir krūvą ginkluotų grupuočių, tikrai prilygtų Sizifo darbui.

Viena iš Libijos vyriausybių jau pasmerkė tai, jog Rusija siunčia į šalį samdinius. Be to, Rusija tėra viena iš keleto šalių, siekiančių įtakos šalyje. Šiai grupei priklauso ir Kh. Haftaro šalininkai, Egiptas ir Saudo Arabija. Ir kai kurie jų yra arčiau ir turi didesnių ambicijų dėl Libijos.

Rusijos diplomatinis aktyvumas Izraelyje, Saudo Arabijoje ir Egipte sulaukia daugiausia dėmesio, ir V. Putinas tikrai puikiai lošia šiomis kortomis. Kai ateis laikas spręsti, visos šios šalys rinksis ir toliau būti priklausomos ir gerokai glaudžiau susijusios su Jungtinėmis Valstijomis. Nes koks tas ryšys su Amerika bebūtų netobulas, jis tikrai yra geresnis už Rusijos variantą.

Afrikoje Rusijos istorija – ne ką geresnė. Žinoma, V. Putinas spalio pabaigoje Sočyje surengė įspūdingą 43 Afrikos šalių viršūnių susitikimą. Ir įspūdinga, kad tiek daug lyderių jame dalyvavo. Tačiau neaišku, kokios naudos ši konklava duos Maskvai, išskyrus savo simbolinę prasmę. Rusijai dar teks nemažai nuveikti, kad taptų stambia žaidėja Afrikoje, kur, kalbant apie prekybą ir tiesiogines užsienio investicijas, dominuoja Jungtinės Valstijos, Europa, Kinija, Turkija ir Indija.

Žinoma, Maskva pastaruoju metu šiame žemyne pasiekė tam tikros pažangos, ypač kalbant apie prekybą. Pavyzdžiui, Afrikos šalių importo iš Jungtinių Valstijų apimtys nuo 2006 iki 2016 metų ūgtelėjo tik 7 proc., o eksportas smuko 66 proc. O Rusijos atveju jie šoktelėjo atitinkamai 142 ir 168 proc.

Tik realia verte tas šuolis labai menkas. Užsachario Afrikos šalių bendra prekybos apyvarta 2017 metais siekė apie 3 mlrd. JAV dolerių, palyginti su maždaug 55 mlrd. JAV dolerių Kinijoje. Kalbant apie Rusijos tiesiogines užsienio investicijas Afrikoje, Maskva šiuo atžvilgiu nepatenka net į pirmąjį dešimtuką.

Rusijai kiek geriau sekasi kalbant apie ginklų pardavimus. Šiaurės Afrikoje šalis yra didžiausia ginklų tiekėja Alžyrui, nors jos rinkos dalis smuko nuo 90 proc. 2009-2013 metais iki 66 proc. 2014-2018 metais.

Kitas pagrindinis ginklų pirkėjas regione – Marokas – daugiau žvalgosi į Jungtines Valstijas ir Prancūziją, kurie patenkina 98 proc. jo poreikių.

2014-2018 metais Rusija patiekė 28 proc. ginkluotės, kurios įsigijo Užsachario Afrikos šalys ir 35 proc. ginklų eksportavo į Nigeriją, kuri yra didžiausia ginklų importuotoja regione.

Ir net savo „galiniame kieme“ Rusijai sekasi prastai. Pavyzdžiui, Rusijos sprendimas 2014 metais aneksuoti Krymą ir remti separatistus Ukrainos rytuose pavertė šalį, kuri Maskvai buvo istoriškai, strategiškai ir kultūriškai bene svarbiausia posovietine valstybe, jos viena didžiausių priešių. Kijevas ir toliau glausis prie Vakarų, net jei svajonė prisijungti prie NATO ir neišsipildys. Be to, nors šiuolaikinis ukrainiečių nacionalizmas turi daug veidų, vienas iš jų yra nusistatymas prieš Rusiją.

Įvykiai Vidurio Azijoje taip pat parodo, koks paviršutiniškas yra tas V. Putino vadovaujamos Rusijos, kuri, esą, skina vieną pergalę po kitos, vaizdas. Šioje pasaulio dalyje, kuri kažkada buvo Rusijos Imperijos ir vėliau Sovietų Sąjungos dalimi, vis aktyviau reiškiasi Kinija, kuriai beveik pavyko panaikinti istorinį Rusijos dominavimą.

Ir tas pokytis ryškiausias yra ekonominėje srityje, kur Kinija jau tapo pagrindine regiono prekybos partnere ir investicijų šaltiniu. Vienas iš tokios transformacijos įrodymų yra tas, kad didžioji dalis Vidurio Azijoje išgaunamos naftos ir dujų dabar yra eksportuojama į Kiniją, o ne Rusiją. Ir, beje, kinų nutiestais vamzdynais.

Žinoma, Rusija išlieka svarbi. 144 mln. gyventojų, tūkstančiai branduolinių galvučių, milijonas aktyvių karių, didžiulės naftos ir dujų atsargos nei vieta Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje visuomet reikš daug. Ir stebėtojai neturėtų stebėtis, jog ši šalis aktyviai siekia savo interesų užsienyje įgyvendinimo ir meta iššūkį Vakarams.

Tačiau visgi Maskvos strateginis sumanumas ir realūs pasiekimai tikrai nėra tokie įspūdingi, kaip skelbiama. Ir tai turėtų suvokti visi.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(264 žmonės įvertino)
4.2273

Top naujienos

Tyrimų komisija imsis Pranckiečio: nuo dabar viskas bus dar įdomiau Graužinienė liudyti nesutiko  (88)

Trečiadienį parlamentinį tyrimą dėl Seimo narės Irinos Rozovos atliekantis Seimo Nacionalinio...

Pasipiktino aikštelių apmokestinimu šalia prekybos centrų: gerai neapsižiūrėjus galima gauti baudą (55)

Į DELFI redakciją kreipęsis vilnietis Eugenijus pasakojo pastaruoju metu susidūręs su nauja,...

Galutinai naikinamos atliekų šachtos: pasipiktinę žmonės grasina šiukšles krauti laiptinėje ir išlaužti spynas (314)

Smarvė , musės, žiurkės ir šiukšlių krūvos – tokia dažno vilniečio, kurio daugiabutyje...

Fausta Marija Leščiauskaitė. Storos ir laimingos – o gal plius dydžio modeliai skatina nutukimą? (76)

Modeliai, neatitinkantys stereotipinio įsivaizdavimo apie tai, kaip turi atrodyti modelis, ir kaip...

Lietuvis papasakojo, kaip statomi tiltai: svarbu ne tik praktiškumas (1)

Šiuo metu projektuojami ir statomi tiltai Lietuvoje – pavyzdys to, kaip dera modernios...

Pavojingi Putino žingsniai: naujos Rusijos ambicijos – didelio konflikto pradžia (163)

Gynybos ekspertas Ianas Brzezinskis teigia skeptiškai vertinantis Rusijos galimybes prisijungti...

Žala ir Jurgelėnas apie Dakarą: skaičiavome kilometrus, kol galėsime važiuoti į namus (1)

Pirmąją Dakaro dieną visus nustebinęs Vaidoto Žalos ir Sauliaus Jurgelėno ekipažas džiaugėsi,...

Baisi nelaimė Rokiškyje: automobilis partrenkė dvi moteris, viena jų mirė ligoninėje (9)

Policijos departamentas informavo, kad Rokiškyje buvo partrenktos dvi moterys, viena jų mirė...

Pernai Davose susekti santechnikais apsimetę įtariami rusų šnipai turėjo diplomatų pasus (6)

Šveicarų policija pernai prabangiame Davoso kurorte susekė du įtariamus rusų agentus , kurių...

Vaikų maudynės vonioje: kiek ilgai, kas kiek laiko ir į ką būtina atkreipti dėmesį

Maudynės yra puiki proga kurti ryšį su ką tik gimusiu kūdikiu. Bet ir čia slypi pavojai. Tiesa,...