Planui dar turi pritarti visų ES narių vyriausybės, o kai kurios šiaurinės Bendrijos narės – ypač Nyderlandai ir Austrija – greičiausiai jam prieštaraus. Bet jeigu galutinis susitarimas nesiskirs nuo U. Von der Leyen pasiūlymo, galima bus kalbėti apie radikalią Europos pertvarką.
Europos Komisija planuoja pasiskolinti didelę sumą lėšų finansų rinkose ir tada paskirstyti jas narėms–valstybėms 2021–2024 metų laikotarpiui, didesnę dalį skiriant šalims, labiausiai nukentėjusioms per pandemijos krizę. Fondą sudaro daug komponentų. Pagal Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę 560 mlrd. eurų bus skiriama tiesiogiai vyriausybėms. Taip pat numatoma 31 mlrd. eurų skirti paremti mokioms įmonėms, kurioms reikalinga laikina valstybinė parama, ir 9,4 mlrd. eurų – pasiruošti būsimoms sveikatos krizėms.
Daugiausia paramos iš atsigavimo fondo numatoma skirti Italijai ir Ispanijai, kurios labiausiai nukentėjo nuo koronaviruso pandemijos. Vokietija iš fondo gaus gana nedidelę sumą. ES grąžins lėšas investuotojams iš savo biudžeto per ilgą laikotarpį – skola būtų atiduota per keturis dešimtmečius.
Šis fondas laužo net kelis ES tabu.
Pirmiausia, jis gana ženkliai viršija sumą, kokią Komisija gali pasiskolinti finansų rinkose. Tai ne „euro obligacijos“ įprasta žodžio prasme, nes atskiros narės–valstybės vis tiek turės mokėti savo individualius įnašus į ES biudžetą, paskaičiuojamus pagal jų bendrojo vidaus produkto (BVP) santykinį dydį. Be to, ši priemonė, manoma, bus „vienkartinė“, numatyta pandemijos aplinkybėmis.
Tačiau toks projektas bus labai naudingas, jeigu euro zona kada nuspręs sparčiau judėti link labai reikalingos fiskalinės sąjungos.
Antra didelė permaina yra ta, kad du trečdaliai lėšų bus skiriami kaip dotacijos. Tai yra kontroversiškiausia plano dalis, ir esama rizikų, kad ji bus pakoreguota per būsimas narių–valstybių derybas. Žinoma, bus iškelta tam tikrų išankstinių sąlygų, nes vyriausybės, norėdamos gauti paramą, turės pristatyti reformų programas.
Papildomos išlaidos turės atitikti visos ES prioritetus, tokius kaip investicijos į technologijas ir kova su klimato kaita. Bet dosnus dotacijų skyrimas radikaliai skiriasi nuo Europos stabilumo mechanizmo, euro zonos gelbėjimo fondo, kuris tik siūlo paskolas.
Paskutinis tabu, kuris, ko gero, bus laužomas, susijęs su visos ES mokesčiais. Europos Komisija dairosi naujų įplaukų srautų, kurie padėtų grąžinti skolas investuotojams, įskaitant aplinkos apsaugos mokesčius ir mokesčius tarptautinėms bendrovėms. Tai yra neaiškiausia plano dalis, bet galimai viena iš įžvalgiausių. Ji pasėtų ES Iždo „sėklą“ – toks iždas galėtų skirstyti savo lėšas ten, kur, jo nuomone, labiausia reikia.
U. von der Leyen laukia nelengva užduotis įtikinti vadinamąjį „taupųjį ketvertą“, kuriam priklauso Švedija ir Danija, taip pat Austrija ir Nyderlandai. Šios šalys labiau linkusios rinktis paskolų variantą, nes baiminasi, kad dalis šių skirtų lėšų gali būti tuščiai iššvaistytos.
Rytų Europos šalys tradiciškai naudojasi didžiąja ES sanglaudos fondo dalimi, tačiau jos palyginti nesmarkiai nukentėjo nuo pandemijos, todėl negaus didelės dalies iš šios naujos paramos programos. Bus įdomu pamatyti, kurių pusę jos bus linkusios palaikyti. Būtina, kad pasiūlymas būtų palaikomas vieningai, ir tai pasiekti nebus lengva.
Europos Komisijos vadovė bent jau gali kliautis Prancūzija ir Vokietija, ES galiūnėmis, kurios sudarė persilaužimo sandorį, nutiesusį kelią U. Von der Leyen pasiūlymui. Ispanija, Italija ir kitos pietinės šalys akivaizdžiai palaiko planą, nes jos gautų didžiąją dalį paramos. Bent kartą politinės žvaigždės galbūt susivienys. Jei taip, 2020–ieji gali būti Europoje įsiminti ne tik kaip pandemijos metai.
