„Vokietis panešėja į vergą, kuriam nereikia nei pančių, nei botago, kad paklustų savam ponui – pakanka vien jo žodžio ar tik žvilgsnio. Vergavimas glūdi jame pačiame, jo sieloje; už fizinę vergovę baisesnė yra dvasinė. Vokietį reikia išlaisvinti iš vidaus, bandymas tai daryti iš šalies nepadės.“
Šią H. Heinės (1797–1856) citatą savo „Facebook“ paskyroje buvo paskelbęs 59-erių prekybininkas Dirkas Schwarzrockas iš seno Hanzos miesto Štralzundo. Ir kitą dieną savo akimis negalėjo patikėti, vietoj ištrintų poeto žodžių radęs medijų koncerno paaiškinimą, esą, tas įrašas pažeidžia bendruomeninius standartus dėl neapykantos kalbos ir žeminimo.
Kai atkaklus štralzundientis H. Heinės citata pakartotinai pasidalino, ji netrukus ir vėl buvo ištrinta, o D. Schwarzrocko paskyra užblokuota iš pradžių trims, vėliau – septynioms dienoms.
Socialistinėje Vokietijoje augęs vyriškis prisipažįsta: H. Heinės žodžių uždraudimas jį pribloškė ir privertė pasijusti tarsi tamsiais VDR laikais.
„1986 m. palikau SED (Vokietijos Vieningosios Socialistų partijos – red.) režimą, prieš tai atsisakęs tarnauti NVA (Nacionalinėje liaudies armijoje – red.) ir už tai kalintas. Tada negalėjau įsivaizduoti, kad laisva nuomonės raiška ir vėl bus taip varžoma“, – cituoja D. Schwarzrocką laikraštis „Bild“.
Vyras pasiduoti nežada, – pasitelkęs žymų advokatą Joachimą Steinhöfelį, jis įteikė skundą Štralzundo administraciniam teismui. Teimso atstovas spaudai patvirtino: „Teisminis procesas pas mus pradėtas. Skundas jau įteiktas „Facebook“ gynybai Airijoje.“
Islamistai ginami, o islamo kritikai blokuojami
Galima būtų šio skandalingo atvejo ir neminėti, jei jis būtų tik liūdna išimtis. Deja, taip nėra. Po to, kai 2017 m. Vokietijos koalicinė vyriausybė priėmė Tinklų įgyvendinimo įstatymą (vok. Netzwerkdurchsetzungsgesetz, santrumpa Netz DG – red.), kuriuo siekta sumažinti „neteisėto turinio“, „neapykantos kalbos“ bei įžeidinėjimų kiekį socialiniuose tinkluose, panašių nesusipratimų netrūksta.
Blokavimų ir trynimų socialiniuose tinkluose auka jau ne kartą yra tapęs egiptiečių kilmės politologas bei vienas ryškiausių islamo kritikų Vokietijoje Hamedas Abdel-Samadas. Jo „Twitter“ paskyra buvo užblokuota po ginčo su alžyriečiu islamistu. Taip pat be jokių komentarų ištrintas jo „YouTube“ kanalas arabų kalba Hamed.TV, turintis 125.000 abonentų, – užkliuvo vaizdo įrašas, kuriame H. Abdel-Samadas ragino jaunus musulmonus nepasiduoti imamų mokymui vykdyti savižudiškus išpuolius.
Tiesa, įsikišus politolgo advokatui ir žinomiems šalies medijų atstovams, „YouTube“ kanalas buvo atblokuotas. „Tačiau ką daryti žmonėms, neturintiems advokato arba ne taip žinomiems viešojoje erdvėje?“ – pagrįstai klausė nenuilstantis kovotojas už liberalią visuomenę H. Abdel-Samadas.
„Islamistai ginami, o islamizmo kritikai blokuojami. Mes aiškiai judame neteisinga kryptimi!“ – konstatavo jis.
„Jau ne pirmi metai vis perspėju, kad socialiniuose tinkluose knibždėte knibžda islamistų. Tačiau dažnai blokuojamos kaip tik islamo kritikų paskyros „Facebook“ ir „Twitter“ platformose, trinami jų vaizdo įrašai „YouTube“ kanale, o štai islamistinės, antivakarietiškos, antiizraelietiškos paskyros, skleidžiančios neapykantą, neliečiamos“, – pastebi jis.
Veikiausiai dėl to kaltos ideologinės šių medijų bendradarbių nuostatos: „matyt, jie laikosi arba islamiškų, arba kairiojo liberalizmo pozicijų, pagal jas ir nustato neapykantos ir aukų hierarchiją“, – dienraštyje „Die Welt“ spėliojo H. Abdel-Samadas.
Talkina fondas, kuriam vadovauja buvusi Stasi informantė
Vienas iš tokių „Facebook“ talkininkų yra valstybės finansuojamas kairuoliškas „Amadeu Antonio fondas“ (AAS), kurio svarbiausias tikslas – kova su dešiniuoju ekstremizmu. ASS įėjo į „Task Force“ pavadintą darbo grupę, kuri drauge su Teisingumo ministerija ėmėsi „neapykantos kalbos“ internete klausimo – dar prieš priimant Tinklų įgyvendinimo įstatymą.
Kaip nurodoma Politinio švietimo federalinio centro (Bundeszentrale für politische Bildung, bpb) tinklaraštyje, šis fondas parengė brošiūrą „Kaip spręsti klausimus, susijusius su neapykantos kalba bei komentarais“ (Umgang mit Hate Speech und Kommentaren im Internet) – su anuometinio teisingumo ministro Heiko Maaso įvadiniu žodžiu.
Socialinių tinklų vartotojai netruko pastebėti kairuolišką „neapykantos kalbos“ interpretaciją bei atitinkamą trynimų praktiką ir manė atpažinę ideologinį „Amadeu Antonio fondo“ braižą.
Gandus, kad fondo darbuotojai patys trina jiems nepatinkančius įrašus „Facebook“ platformoje, pakurstė dar viena aplinkybė: fondui vadovauja buvusi komunistinės Vokietijos Stasi informantė Anetta Kahane.
Ji pati kaltinimus atmetė, pavadindama juos „mitu“. Pasak A. Kahanės, fondo bendradarbiai „Facebook“ atstovams tik pateikia vertinimus. Beje, kokie tie vertinimai, įspėti nesunku, žinant ideologines fondo nuostatas.
A. Kahanę kalbinęs dienraštis „Tagesspiegel“ pasidairė ir advokato J. Steinhöfelio, ginančio nuo „Facebook“ nukentėjusius klientus, internetiniame puslapyje ir pateikė keletą „neapykantos kalbos“ pavyzdžių. Tarkime, „Facebook“ ištrynė įrašą, kuriame socialinės vokiečio bedarbio pašalpos (Harz IV) dydis lyginamas su politinio prieglobsčio prašytojams suteikiama finansine parama.
Ir nors įrašas suformuluotas dalykišku tonu, už jį paskyros naudotojas buvo parai užblokuotas. Kitas pavyzdys: žurnalistė, debatuose pavadinusi burką „medžiaginiu maišu“, „prieštaraujančiu visoms vakarietiškos vertybėms“, buvo užblokuota savaitei. O štai Antifa aktyvisto įrašas, kviečiantis imtis smurto, „Facebook“ manymu, bendruomeninių standartų nepažeidžia, – sarkastiškai pastebi J. Steinhöfelis.
Advokatas įsitikinęs: trynimo ir blokavimo logika yra vienareikšmiškai nukreipta „prieš dešinę“. Bet kad už tai būtų atsakinga A. Kahane ir jos fondas, „suprantama, yra nesąmonė“, – teigė J. Steinhöfelis dienraščiui „Tagesspiegel“, drauge pripažindamas, kad buvusios Stasi bendradarbės pasitelkimas kovai su „neapykantos kalba“ yra „neįsivaizduojama viešųjų ryšių katastrofa“ – tiek koncernui „Facebook“, tiek ir federalinei teisingumo ministerijai.
„Facebook“ bijo 5 milijonų baudos
Vasario gale plačiai nuskambėjo itin paradoksalus Netz DG taikymo atvejis, atsisukęs prieš vieną Tinklų įgyvendinimo įstatymo šalininkų, kovotoją su „neapykantos kalba“, visuomeninio transliuotojo žurnalistą Georgą Restlę. ARD televizijos laidos „Monitor“ redakcijos vadovas G. Restle neslėpė savo pasipiktinimo, kai iš socialinių medijų „Instagram“ ir „Facebook“ platformų dingo jo redakcijos sukurtas dokumentinis filmas apie rasistinį išpuolį, prieš metus įvykdytą Vokietijos mieste Hanau. Filmas tiesiog buvo ištrintas – be jokių paaiškinimų.
„Sveiki, Instagram, sveiki Facebook, ar gali būti, kad būtent mūsų Monitoriaus filmas apie rasistinį Hanau išpuolį pažeidžia jūsų direktyvas? Jūs čia rimtai?“ – „Twitter“ paskyroje replikavo G. Restle, ūmai savo kailiu patyręs didžiųjų medijų koncernų galią.
Netrukus filmas vėl buvo prieinamas „Instagram“ ir „Facebook“ sekėjams, tačiau šis incidentas prikišamai atskleidė Tinklų įgyvendinimo įstatymo Netz DG netobulumą.
Kai 2017 m. pavasarį Vokietijos koalicinė vyriausybė teikė parlamentui svarstyti šį įstatymą, nukreiptą prieš neapykantos kalbą didžiuosiuose socialiniuose tinkluose, rimtų abejonių kilo net ir pačios valdančiosios koalicijos viduje. Jau tada Bundestago mokslinė tarnyba ir ne vienas juristas, tarkime, buvęs Konstitucinio teismo teisėjas Hansas-Jürgenas Papieras, būgštavo, jog griežti reikalavimai didiesiems telemedijų tiekėjams, – siauri laiko rėmai (naudotojų jiems praneštą netinkamą turinį reikalaujama ištrinti savaitės bėgyje, o „akivaizdžiai neteisėtą“ turinį – 24 valandų bėgyje) bei milžiniškos, 5 milijonus siekiančios piniginės baudos už įstatymo pažeidimą – vers koncernus trinti ir blokuoti daugiau, nei kad reikia. O dėl to, pasak IT ekspertų, galimai susidarys „cenzūros infrastruktūros“.
Prieš mėnesį paskelbta mokslinė studija apie NetzDG taikymo praktiką šiuos būgštavimus dalinai patvirtino. Medijų teisės profesoriaus Marco Lieschingo vadovaujama komanda, įvertinusi išsamią duomenų medžiagą, nustatė, kad išties suveikė vadinamasis „overblocking“ principas.
Pagaliau net ir patys socialinių tinklų koncernai prisipažįsta, kad, dvejonės atveju, jie ištrina ar blokuoja daugiau nei reikalautų įstatymas, taip apsidrausdami nuo galimų baudų. „Ir tai daroma saviraiškos laisvės sąskaita“, – Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ sakė profesorius M. Lieschingas.
Negalima leisti, kad netiesiogiai būtų vykdoma cenzūra
Be to, užuot tikrinę iš socialinio tinklo naudotojų gautas nuorodas į paskelbtą, jų manymu, netinkamą turinį, didieji telemedijų tiekėjai sprendimą priima, vadovaudamiesi savo pačių bendruomeniniais standartais, o ne NetzDG, – atskleidė studija. (ši studijos išvada patvirtina aukščiau cituotą politologo H. Abdel-Samado vertinimą).
„Riba yra ten, kur pradeda veikti baudžiamoji teisė. Tačiau leidžiant platformoms ištrinti įrašus pagal jų pačių nuomonę, netiesiogiai vykdoma cenzūra, – ir to negali būti“, – kritikavo Bundestago vicepirmininkas, parlamentaras nuo laisvųjų demokratų (FDP), teisininkas Wolfgangas Kubicki, kurio knyga „Nuomonės nelaisvė. Pavojingas žaidimas su demokratija“ pasirodė raėjusių metų rudenį.
Esama ir dar vieno aspekto: dideji telemedijų tiekėjai trynimus vykdo automatiškai, net ir nelaukdami, kol kokie nors socialinių tinklų vartotojai atsiųs jiems nusiskundimus. Tarkime, „YouTube“ savo paties duomenimis ketvirtajame 2020 metų ketvirtyje pasaulio mastu pašalino veik 9 milijonus vaizdo įrašų, 94 proc. jų buvo aptikti automatiškai, – nurodoma telekomunikacijos problemoms skirtame tinklaraštyje netzpolitik.org.
Grįžtant prie pradžioje minėtų H. Heinės žodžių: kad socialinis tinklas „Facebook“ poeto įžvalgą apie vokiečiams būdingą vergiškumą būtų aptikęs ir ištrynęs automatiškai, nelabai tikėtina. Veikiau jau citata užkliuvo kokiam nors šio socialinio tinklo vartotojui ar ideologiniam kontrolieriui, ir šis „apskundė“ H. Heinę.
Komentuodamas XIX a. laisvės poeto nutildymą, vokiečių ir šveicarų juristas, žurnalistas bei publicistas Miloszas Matuszekas rašė: „Kaip matyti, Heinrichas Heinė pažeidžia feisbuko naudojimo sąlygas. Tačiau sukelti nepasitenkinimą jis yra pratęs, tad, ko gero, tik apsivers palengva ant kito šono savo karste Paryžiaus Monmartro kapinėse ir pro amžinos prieblandos miegus tyliai sau sumurmės: „Kaip matyti, vis dar tebesu teisus“. Ir sugebėk tu man taip, – Heinė buvo priverstas bėgti į Paryžių, nacių laikais buvo uždraustas, o dabar – feisbuko cenzūruojamas! Dėl taip vadinamos „neapykantos kalbos“ – guminės sąvokos, kurią iki juokingumo ištampė šiandieniniai hiperkorektiški vadovai ir skaitmeninių vartų sergėtojai.“
