Jau kelis mėnesius sklando gandai apie vis gausėjančias užsieniečių, kovojančių islamistų pusėje tokiuose karštuose taškuose kaip Libija ir Sirija, pajėgas. Visai neseniai Ispanijos dienraštis „El Mundo“ (rugpjūčio 5-ąją dieną) rašė, jog iš neįvardytos Europos žvalgybos tarnybos nutekinta informacija – aiškus perspėjimas, jog teroristinės organizacijos Sirijoje rengiasi išpuoliams užsienyje, konkrečiai Europoje.
Į paviršių kylant vis daugiau žvalgybinės medžiagos (ir visai nesvarbu, ar joje aptariama grėsmė tariama, ar dėl jos tikrai verta sunerimti), Europos pareigūnai intensyvina kovos su terorizmu pastangas, griežtina migracijos kontrolę – taip tikimasi užkirsti kelią galimoms atakoms. Europoje gyvena labai daug musulmonų, po žemyną keliauti labai paprasta, tad akivaizdu, jog tokiems išpuoliams sutrukdyti tikrai nebus lengva.
Verbuojami iš viso pasaulio
„El Mundo“ straipsnyje kalbama apie Sirijos maištininkų grupuotę „Jaish al Muhajireen wal Ansar“ (Emigrantų ir padėjėjų armija), anksčiau besivadinusią tiesiog Džihadistų brigada (nes į jos veiklą galėjo lengvai įsitraukti ir užsieniečiai). Į grupuotę, kovotojų iš užsienio įkurtą 2012 metų vasarą bei vadovaujamą čečėnų, buvo verbuojami žmonės iš viso pasaulio. Vasarį organizacija susivienijo su dar dviem kovotojų grupėmis iš Sirijos – „Khattab Brigade“ ir Mahometo armija. Kaip skelbia Čečėnijos naujienų agentūra „Kavkaz Center“, grupuotei šiuo metu priklauso per tūkstantį kovotojų, jie jau rengė išpuolius Sirijos Alepo, Latakijos ir Idlibo provincijose (išpuolių geografija tikrai marga).
Kilmės paieškos
2013 metų balandį Europos Sąjungos kovos su terorizmu koordinatorius Gillesas de Kerchove užsiminė, jog Sirijoje galėtų kovoti apie 500 europiečių (daugiausia atvykėliai iš Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Airijos). Karališkojo Londono koledžo radikalizacijos studijų centro atliktas tyrimas atskleidė, jog nuo tada, kai 2011 metų pradžioje prasidėjo neramumai, kariniame konflikte Sirijoje kovojo iki 600 Europos gyventojų iš 14 šalių, tarp kurių Austrija, Ispanija, Švedija, Jungtinė Karalystė ir Vokietija (šis skaičius grubiai sudaro nuo 7 iki 11 proc. visų Sirijos konflikte dalyvaujančių užsieniečių).
Tyrimo metu paaiškėjo, jog didžiausias kovotojų iš užsienio kontingentas (nuo 28 iki 134 asmenų) – atvykėliai iš Jungtinės Karalystės. Iš tikrųjų kovotojų iš užsienio skaičius gali būti dar didesnis – visai tikėtina, jog dauguma tokių džihadistų Sirijoje neužsibuvo ir greitai grįžo į namus.
Nors tikslaus džihadistų grupuotėse kovojančių europiečių skaičiaus nežino niekas, kartais pasklinda žinių apie Sirijoje, Libijoje, Somalyje, Jemene ar kitose šalyse nužudytus užsieniečius.
Pavyzdžiui, kovą per savižudžio išpuolį Sirijoje žuvo du kovotojai iš „Jaish al Muhajireen wal Ansar“ grupuotės – švedas, kurio slapyvardis buvo Abu Kamalis As Swedee, ir danas Abdulis Malikis al-Dinmarki.
Vašingtono Artimųjų Rytų politikos institutas ir „Flashpoint Global Partners“ 2013 metais atliko bendrą tyrimą, kurio metu buvo stebimi ekstremistų puslapiai internete ir analizuojama 280 užsienio kovotojų, žuvusių kartu su Sirijos maištininkais nuo 2012 metų liepos iki 2013 metų gegužės, kilmė.
Paaiškėjo, jog 60 žuvusiųjų į Siriją kautis buvo atvykę iš Libijos, 47 - iš Tuniso ir 44 - iš Saudo Arabijos. Mirusiųjų sąraše taip pat būta ir asmenų iš Danijos, Prancūzijos, Uzbekistano, Airijos, Maroko, Turkijos, Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Valstijų.
Džihadistai grįžta namo
Europoje daugelį amžių buvo musulmonų bendruomenių, tačiau septintą praėjusio amžiaus dešimtmetį pasirašius susitarimų dėl darbininkų imigrantų ir sušvelninus imigracijos politiką, musulmonų imigrantų banga plūstelėjo į Vokietiją iš Turkijos, iš Alžyro į Prancūziją, iš Pakistano – į Jungtinę Karalystę. ES sienų kirtimo apribojimai keliaujantiesiems minimalūs, o kai kurių Europos šalių vyriausybės stengiasi netrikdyti musulmonų bendruomenių, tikėdamosi šitaip apsaugoti Europą nuo radikalių islamistų išpuolių. Tačiau problema, kad džihadistai kovotojai grįžta kur kas dažniau negu ne Europos piliečiai, o per standartinę patikrą muitinėje jų nesuseka.
Taigi europiečiams islamistams nesunku nesusektiems sulaukti paramos iš žmonių grupuočių Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Pasinaudojant šiais ryšiais vėliau gali būti bandoma suorganizuoti teroristinius išpuolius Europoje.
Toliau pateikiamas naujausių teroristinių išpuolių, kuriems buvo užkirstas kelias ir kuriuose dalyvavo europiečiai džihadistai, sąrašas:
§ 2013 m. kovas. Belgijos federalinės policijos su terorizmu kovojančių pajėgų pareigūnai sustabdė įtariamojo automobilį, įvyko susišaudymas, per kurį žuvo iš Alžyro kilęs Prancūzijos pilietis Hakimas Benladghemas. Buvo žinoma, kad jis dalyvavo Prancūzijos užsienio legiono desantininkų mokymuose. Jo bute policija rado ginklų slėptuvę ir sprogmenų. Manoma, kad H. Benladghemas planavo ginkluotą išpuolį Europoje.
§ 2012 m. rugpjūtis. Ispanijos ir Prancūzijos policija išaiškino dviejų čečėnų – Eldaro Mahomedovo ir Mohamedo Ankari Adamovo bei turko Cengizs Yalcino planuotą sąmokslą. Londono olimpinių žaidynių metu jie ketino numesti iš parasparnių savadarbius sprogmenis virš britų ir amerikiečių Ispanijoje, Prancūzijoje ir kitur Europoje. Visi trys įtariamieji priklausė „al Qaedai“ ir buvo apmokyti Pakistane.
§ 2012 m. liepa. Iš Libano kilęs Švedijos pilietis Abu Abdurrahamas planavo susprogdinti JAV keleivinį lėktuvą Londono olimpinių žaidynių metu. Manoma, kad 2008 m. jis priėmė islamo tikėjimą ir teroristų mokymų stovykloje Jemene buvo užverbuotas trims operacijoms.
§ 2012 kovas. Prancūzijos pilietybę turintis alžyrietis Mohammedas Merahas Tulūzoje (Prancūzija) prie žydų mokyklos nušovė rabiną ir tris vaikus, o prieš savaitę jis buvo nušovęs keturis prancūzų parasparnininkus. Pranešama, kad jis taikėsi į kariuomenės atstovus, nes per karą Afganistane buvo susijęs su nežinomomis karinėmis grupuotėmis.
Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje rimta problema tapo radikalių islamistų keliama grėsmė, todėl abi valstybės nenori tiekti ginklų Sirijos sukilėliams, nors anksčiau ketino atšaukti ginklų tiekimo embargą. Abiejose šalyse puikiai suvokiama, kad Europoje plintančios didelės musulmonų bendruomenės tampa prieglobsčiu europiečiams džihadistams, treniruotiems Pakistane, Sirijoje, Afganistane, Jemene ir Šiaurės Afrikoje. Šios grupuotės gana izoliuotos, kultūriniais ir religiniais ryšiais susijusios su rinkimų teisės neturinčiomis imigrantų populiacijomis, tad jose palankios sąlygos klestėti radikalizmui.
Prasidėjus neramumams Šiaurės Afrikoje ir kovoms Sirijoje, imta visuotinai baimintis, kad grįžtantieji po kovų užsienyje rengs išpuolius Europoje. Nerimauja ne tik Prancūzija ir Jungtinė Karalystė, kuriose didelės musulmonų populiacijos ir kuriose būta teroristų išpuolių, bet ir tokios valstybės, kaip Danija ir Švedija, nors pastaroji šalis dažnai laikoma pavyzdžiu, kaip priimti imigrantus.
Kitoks požiūris į imigracijos politiką
Panaikinus sienų kontrolę Europos Sąjungos viduje, radikaliems islamistams nesudėtinga nusitaikyti į kelias valstybes iš karto, tad ES narių bendradarbiavimas iš tiesų labai svarbus. Rugpjūčio pradžioje devynios ES šalys narės – Prancūzija, Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Vokietija, Lenkija, Italija, Jungtinė Karalystė ir Švedija paragino Europos Parlamentą pritarti tokios duomenų bazės Europoje įkūrimui, kurioje būtų į ES atskrendančių ir išskrendančių asmenų duomenys. Daugelis Europos šalių fiksuoja tokius duomenis, bet ne visos, nes EP nenori pažeisti asmens privatumo teisės.
ES šalys narės siekdamos apsisaugoti nuo džihadistų išpuolių veikiausiai sugriežtins sienų apsaugą. Padarinius pajus ne tik potencialūs teroristai, bet musulmonai bei europiečiai keliautojai. Tai gali paskatinti Balkanų regiono valstybes sustiprinti saugumą, nors dauguma jų priklauso ES ir pastebima, kad daug kovotojų iš jų išvyksta į Siriją. Vakarų Europos šalys veikiausiai rems Balkanų valstybes pinigais, žmonėmis ir ginklais, jei prireiks.
Dėl didėjančio nedarbo daugelyje Europos šalių jau dabar didelis dėmesys skiriamas imigrantų populiacijoms. Dešiniosios pakraipos partijos (pvz., Prancūzijos „Nacionalinis frontas“, Nyderlandų „Laisvės partija“), įgyjančios populiarumo per ekonominę krizę Europoje, kurstys baimę, kad europiečiai džihadistai grįš iš kovos laukų rengti išpuolių Europoje. Todėl Europos musulmonų bendruomenės gali sulaukti kritikos dėl per mažos integracijos. Didėjantis nedarbas ir pargrįžtančių džihadistų grėsmė tik stiprina spaudimą Europos šalių vyriausybėms sugriežtinti imigracijos politiką.
Europos džihadistų perspektyva
Nors dauguma Europos musulmonų buvo mokyti ir kovojo Somalyje, Libijoje, Sirijoje ir kitur, nedaugelis iš jų grįžę į Europą surengė išpuolių. Visgi tokiais laikais, kai džihadistų ideologai kviečia į džihadą Vakaruose, mokyti individai kelią realią grėsmę.
Bėda, kad kovotojai iš Europos ar kitur samdomi be sistemos, juos sunku susekti, sudėtinga suprasti, kas gali įvykdyti teroristinį išpuolį, koks išpuolis tai galėtų būti ir kur jį gali įvykdyti. O kur dar „al Qaedos“ plėtojama strategija eilinių žmonių atžvilgiu, sunkumai sutrukdyti užsienyje rengiamus mokymus teroristams.
Europos problemos susijusios su nuo senų laikų žemyne gyvenančiais musulmonais, santykinai sušvelninta sienų kirtimo procedūra europiečiams. Valdžios atstovams teks sutelkti pastangas užkirsti kelią teroristų išpuoliams ne tik Europoje, bet ir kitur, kur gali atsirasti jų taikinių.