Balsavimo rezultatai verčia abejoti sėkminga Europos valstybėse gyvenančių turkų integracija. Ar tokie rezultatai vertintini kaip turkiškas patriotizmas, ar kaip protestas prieš Europos šalių visuomenes ir politikus? Vokietijoje šia tema įsiplieskė aštrūs debatai.
Referendumas prikišamai parodė, kiek daug gerbėjų R.T. Erdoganas turi Europoje. Penkiose ES valstybėse su didžiausia turkų bendruomene jo sultanato vizijoms pritarta kur kas entuziastingiau nei pačioje Turkijoje (51,4 procento): Belgijoje „taip“ pasakė 74,98 procentų turkų rinkėjų, Austrijoje – 73,33, Nyderlanduose 70,94, Prancūzijoje 64,85 ir Vokietijoje 63,1 procento.
Liberalioje šalyje balsuojantys už tai, kad Turkijoje būtų apribota ar netgi panaikinta laisvė, akivaizdžiai nepripažįsta mūsų vertybių – neslepia nusivylimo kritikai. Tikra istorijos ironija, kad Stambule, Ankaroje ar Izmire už prezidentinių galių išplėtimą pasisakė mažuma, o visose trylikoje Vokietijos rinkiminių apylinkių – aiški balsavusiųjų dauguma.
Kaltės sindromas. Vokiečiai susirūpinę klausia: ką darėme ne taip?
Aštriausiai sureagavo ekstremali dešinė. Lai „Erdogano penktoji kolona“ kraustosi į ten, kur jiems labiausiai patinka ir kur yra tikroji jų vieta – į Turkiją“, – jau kitą dieną po referendumo pareiškė viena iš partijos „Alternatyva Vokietijai“ lyderių Alice Weidel.
Krikščionių demokratų politikai suskato iš naujo kelti klausimą dėl dvigubos pilietybės: čia gyvenantys turkai privalo pagaliau apsispręsti, kurios valstybės piliečiai jie nori būti. Nes dabar Europos turkų, ypač jaunosios kartos, tapatybė yra skilusi: kojomis jie stovi Europoje, tačiau jų galva – Turkijoje.
Referendumo rezultatai tarsi „padidinamasis stiklas“ parodė integracinės politikos klaidas, – žinių agentūrai dpa sakė Žaliųjų lyderis Cemas Özdemiras. O jo partietė, Bundestago vicepirmininkė Claudia Roth dienraščiui „Die Welt“ duotame interviu pirmiausia kaltino Vokietiją, „metų metais“ nerodžiusią reikiamo atvirumo:
„Prisiminkime, kaip dažnai vaizdavome mūsų šalį esant krikščioniškų Vakarų dalimi, tuo teigdami, jog musulmonai jai nepriklauso“. Be to, turkus žeidžiantis politikos ir religijos atskyrimas taip pat stūmė juos į Erdogano glėbį. Dabar turime „iš visų jėgų rūpintis Erdogano šalininkais“, tarkime, „palengvindami pilietybės gavimą“, o jos neturintiems suteikdami teisę dalyvauti komunaliniuose rinkimuose, – aiškino politikė.
Aukos sindromas. Vokietijos turkai įsižeidę: mus laiko „antrarūšiais piliečiais“
Vokietijos turkų bendruomenės pirmininkas Gökay Sofuoglu mano, jog Erdogano prezidentinę sistemą Vokietijos turkai rėmė iš protesto – dėl čia dešimtmečiais patiriamo, kaip jiems atrodo, nepakankamo pripažinimo. Kaip atskleidė 2016 metais Miunsterio universiteto vykdyta studija, daugiau nei pusė Vokietijos turkų jaučiasi esą „antrarūšiai piliečiai“, taigi – jų atžvilgiu priešiškai nusiteikusios visuomenės aukos.
Aukos sindromą Turkijos prezidentas sąmoningai palaiko, siekdamas užsitikrinti sau „rinkėjų rezervuarą“ – aiškino Sofuoglu. „Erdoganas investavo daug laiko ir lėšų čia gyvenantiems turkams paveikti. Europą jis sąmoningai paskelbė priešu. Kai tokie pareiškimai kasdien transliuojami per 40 Turkijos televizijos kanalų, jų poveikis užtikrintas. Nemaža dalis žmonių užkibo ant agresyvios Erdogano retorikos kabliuko,“ – apgailestauja Sofuoglu.
„Šiandien turiu savikritiškai prisipažinti, kad migrantų draugijos taip pat darė klaidų, – per daug susitelkėme į aukos vaidmenį“, – sakė turkų bendruomenės pirmininkas, ragindamas tautiečius Europoje atsisakyti aukos sindromo.
Drąsinantys žodžiai iš Ankaros: „Jūs esat Europos ateitis!“
Europiečių „pažemintus ir atstumtus“ turkus R.T. Erdoganas apgaubė rūpesčiu, vadindamas juos „broliais ir seserimis“. Kad jo rūpestis nėra vien retorinis, rodo „naujagimio premija“, kurią Turkijos valstybė moka Vokietijoje gyvenančių turkų šeimoms, susilaukusioms kūdikio. Tiesa, suma daugiau simbolinė: 300 lirų (75 eurai) gimus pirmam kūdikiui ir po 600 lirų kitiems vaikams.
„Turėkite penkis, ne tris vaikus. Jūs esat Europos ateitis! – ragino Erdoganas Europos šalyse gyvenančius turkus. – Siųskite vaikus į geriausias mokyklas, gyvenkite su savo šeimomis geriausiuose miestų kvartaluose, geriausiuose namuose, važinėkit geriausiais automobiliais“. Tai bus geriausias atsakas į jų „nemandagumą“ ir „priešiškumą“.
Erdoganas turkams, taip pat ir Europoje gyvenantiems, sugrąžino išdidumo jausmą, leido jiems pajusti, kad jie „vėl šį tą reiškia“, – pripažįsta Heseno žemės parlamento narys Mürvetas Öztürkas.
Roterdamo universiteto integracijos specialisto Jaco Dagevos manymu, jaunų Europos turkų akyse Erdoganas yra turkiškos ir islamiškos jų tapatybės gynėjas.
Prarastos didybės sindromas: esate išdidūs Osmanų imperijos palikuonys
Europoje gyvenančių turkų savivertei pakelti Turkijos lyderiai pasitelkia ir pasakojimus apie garbingą šalies praeitį. „Erdoganas ragina mus didžiuotis mūsų Otomanų laikų protėviais, nenulipdavusiais nuo žirgo ir dukart stovėjusiais prie Vienos vartų“, – sako Paryžiuje gyvenantis turkų kilmės rašytojas Nedimas Gürselis.
Kaip kryptingai priešrinkiminiu laikotarpiu kurstytas turkų diasporos nacionalizmas, rodo ir Turkijos premjero Binali Yildirimo Vokietijos mieste Oberhausene sakyta kalba, visais Turkijos televizijos kanalais transliuota milijonams: „Jūs esate didelės ir galingos šalies „akinci“ (Osmanų imperijos šturmuojantys raiteliai).
Kad tokios kalbos krinta į derlią dirvą, galėjo savo akimis įsitikinti iš Turkijos kilusi vokiečių sociologė Necla Kelek: „Referendumo vakarą aplink Berlyno Breitscheido aikštę ratus suko automobilių virtinės su Erdogano šalininkais ir garsiai leido Osmanų imperijos karinius maršus. Tai buvo jauni vyrai, veikiausiai jau čia gimę ir augę, o dabar švenčiantys tariamai stipraus vyro prie Bosforo pergalę“.
Diskriminuojamos religijos sindromas: islamas kaip tapatybės šerdis
Dar vienas, galbūt netgi esminis veiksnys, lėmęs tokios didelės Europos turkų dalies paramą Erdoganui, yra islamas. Kaip atskleidė 2016 metų Miunsterio universiteto studija, antra ir trečia turkų imigrantų karta vis labiau gręžiasi į islamą ir suvokia jį kaip svarbiausią savo tapatybės požymį. Paradoksalu, kad jauni turkai, rečiau einantys į mečetę nei jų tėvai ir seneliai, būtent religinę priklausomybę iškelia kaip „svarbiausią tapatybinį požymį“, taip demonstratyviai pabrėždami savo kultūrinę kilmę.
Aistringas islamo gynimas susijęs su socialinio pripažinimo stoka bei su neigiamu islamo įvaizdžiu visuomenėje (73 procentai Vokietijos gyventojų mano, kad islamas nesiderina su Vakarų pasauliu), – aiškina studijos vadovas, religijos sociologijos profesorius Detlefas Pollackas.
Turkų imigrantų bei jų vaikų reislamizacija, kryptingai skatinama iš Turkijos per Europą siunčiamus imamus, susiduria su didėjančiu priešiškumu islamui Vakarų visuomenėse, kas, savo ruožtu, ir vėl sustiprina turkų jausmą, kad į juos žvelgiama kaip į svetimkūnius – tai yra užburtas ratas.
Reaguodamas į europiečius šokiravusius referendumo rezultatus, islamo mokslininkas bei kritikas Hamedas Abdel-Samadas ragino politikus užuot toliau puoselėjus multikultūrines iliuzijas, skubiai taisyti integracijos klaidas. Suprantama, netrūksta turkų, kurie su Erdoganu ir netgi su islamu neturi nieko bendro, – sako jis. – Tačiau privalome „pagaliau pripažinti, kad musulmonų dauguma Vokietijoje nusiteikusi islamistiškai“.
Jie nori mėgautis gero gyvenimo Vokietijoje privalumais, nebūdami šios šalies dalimi. Jie svajoja „apie kalifatą ir musulmoniškos umos visagalybę. Ir jei IS jiems pernelyg brutalus, tuomet jie svajoja apie kalifą, ryšintį kaklaraištį. Tokia tad karti realybė“.