Vokietijos vyriausybės štabo „Strategija, analizė ir atsparumas“ parengtą konfidencialų dokumentą pirmasis paminėjo dienraštis „Süddeutsche Zeitung“. Pasak leidinio, šį štabą sudarantys asmenys iš Vidaus, Užsienio ir Gynybos ministerijų tyrinėja tai, „ką jie vadina „neteisėtu įtakos darymu iš užsienio“ ir „hibridine“ grėsme“, – žodžiu, kitų valstybių bandymą netradiciniu būdu pakenkti Vokietijai. Kaip tik tai dabar ir daro Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka.
„Migraciją tokios valstybės kartais naudoja kaip „derybų lustą“. Siekiant padidinti spaudimą Vokietijai, „migracijos srautai nukreipiami į konkretų sienos su ES ruožą“. Kampanijomis socialinėje žiniasklaidoje taip pat bandoma suorganizuoti migrantus „masiškai kirsti sieną“, – iš dokumento cituoja „Süddeutsche Zeitung“.
Susidariusią situaciją trečiadienį Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ paprašė pakomentuoti garsaus Tufso universiteto Bostone profesorės K. M. Greenhill. Knygos „Masinės migracijos ginklai“ (Weapons of Mass Migration. Forced Displacement, Coercion, and Foreign Policy, Ithaca/London 2010) autorė priminė, jog devyniasdešimtųjų gale tuometinės Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Milosevicius atvirai grasino Europos Sąjungai pasiųsti didelį skaičių kosoviečių, jei NATO ryšys jį bombarduoti.
Rusija ir Turkija jau naudojo masinę migraciją kaip ginklą prieš Bendriją
Tiesa, šis šantažas sužlugo, kitaip nei, tarkime, spaudimas Europos Sąjungai, kurį 2016 m., pasinaudodamas migrantų krize, darė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, galiausiai gavęs visko, ko norėjo, – Vokietijos radijui sakė K. M. Greenhill.
Dienraščio „Die Welt“ tiriamosios žurnalistikos skyriaus vadovas Manuelis Bewarderis, jau nuo 2015 metų rašantis migracijos temomis, puikiai žino, kad ši piktavališka politinio spaudimo taktika pastaraisiais metais jau ne sykį buvo nukreipta prieš Europos Sąjungos valstybes.
2020-ųjų pradžioje Turkija tikslingai siuntė migrantus į Graikijos pasienį, tuo būdu didindama spaudimą, kad gautų daugiau pinigų pabėgėlių priežiūrai ir karinei paramai Šiaurės Sirijoje. 2013 m. Čečėnijoje platintos reklaminės žinutės, pasakojančios apie viliojantį gyvenimą Vokietijoje, – iškart po to Vokietijon plūstelėjo prieglobsčio prašytojai iš Čečėnijos. Jų skaičius vėl sumažėjo, „Vokietijos atstovams šiuo klausimu pasikalbėjus Maskvoje“.
Pagaliau ir 2015 metų pabėgėlių krizė įsibėgėjo ne be Kremliaus pastangų. Buvusio Bundestago parlamentaro, socialdemokrato Gunterio Weißgerberio vaizdingu pasakymu, katalizatorių pabėgėlių krizei parūpino „KGB žmogus Kremliuje, 2015 m. rugsėjo 30 d. įsikišdamas į Sirijos karą. Putinas Sirijoje, taip sakant, paspaudė „tūbelę“ Berlyno kryptimi.“
Tai – strategiškai valdoma migracija
Štabo „Strategija, analizė ir atsparumas“ parengtoje analizėje migracija kaipo tokia grėsme nelaikoma, tačiau pripažįstama, kad neteisėtą migraciją valstybės gali panaudoti kaip ginklą politiniams tikslams pasiekti.
Tokius „tarpvalstybinius gyventojų judėjimus, kurie sąmoningai skatinami, siekiant priversti vieną ar kelias tikslines valstybes padaryti politinių, karinių ir (arba) ekonominių nuolaidų“, politologė K. M. Greenhill vadina „strategiškai valdoma migracija“ ir „itin neteisėtu įtikinėjimo metodu“.
Autorė aptaria 56 nelegalios migracijos kaip politinio ginklo naudojimo pasaulio istorijoje atvejus, pradedant laikotarpiu po Antrojo pasaulinio karo. „Demografines bombas“ iš Sirijos ir Šiaurės Afrikos, pasitelktas jau po 2010 metų, ji trumpai aptarė 2016 m. pradžioje pasirodžiusio knygos vertimo į vokiečių kalbą pratarmėje.
Liberalios demokratijos ypač pažeidžiamos – pasekmės visuomenėms ilgalaikės
Masinės migracijos ginklu lengviausia pulti liberalias demokratijas, – jos yra itin pažeidžiamos dėl dviejų svarbiausių priežasčių. Pirma, tokioms visuomenėms būdingas „konkurencija pagrįstas, pliuralistinis ir iš esmės skaidrus politikos formavimas“ „užpuolikams leidžia nesunkiai įvertinti politinio ginčo (ar sutarimo) buvimą ir mastą valstybėje“. Antra, demokratijos, kitaip nei neliberalios šalys, paprastai turi „teisiškai įtvirtintas žmogaus teises ir su migracija susijusius įsipareigojimus“.
Tad nekelia nuostabos, jog per pastaruosius 50 metų būtent demokratinės valstybės tapdavo atakų migracija taikiniu. Beveik trimis ketvirtadaliais studijoje nagrinėtų atvejų šios atakos buvo bent iš dalies sėkmingos: „arba tiesiogiai, priėmimo pajėgumų perkrova tikslinėse šalyse, arba šantažo keliu, pasinaudojant tų šalių moraliniais bei teisiniais įsipareigojimais priimti persekiojamus žmones“, – nurodoma knygos recenzijoje dienraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“.
Ilgalaikė žala, kurią sukelia strategiškai valdoma migracija, yra didesnė, nei pasitelkus kitas nekarines priemones: ilgam pertempiamas tikslinių valstybių ir visuomenių gebėjimas priimti ir integruoti migrantus, per didelė našta ilgam užkraunama socialinėms struktūroms bei viešiesiems biudžetams, o pablogėjus gyvenimo sąlygoms šalyje, žmonės nusisuka nuo vyriausybių, – nurodo K. M. Greenhill.
NVO spaudimas dar labiau didina demokratinių visuomenių pažeidžiamumą
Be to, naudojant neteisėtą migraciją kaip politinį ginklą, nesunkiai supriešinama šalies visuomenė. Pliuralistinėse Vakarų visuomenėse migracijos klausimais polemizuojama be galo emocingai. O polemikų įkaitintoje atmosferoje vyriausybė, kad ir kokius sprendimus ji bepriimtų, dalį visuomenės neišvengiamai nukreipia prieš save.
Panašiai formuluojama ir Vokietijos vyriausybės štabo „Strategija, analizė ir atsparumas“ dokumente: „Iš principo atrodo, kad liberalios Vakarų demokratijos yra ypač pažeidžiamos, be kita ko, dėl to, kad jų heterogeniškose visuomenėse migracijos tema užimamos priešingos pozicijos“. Todėl hibridinį migracijos ginklą taikantys veikėjai siekia politinio visuomenės kurstymo ir skaldymo tikslinėje šalyje.
K. M. Greenhill atkreipia dėmesį dar į vieną Vakarų demokratijoms būdingą bruožą, kuris gerokai padidina jų atžvilgiu taikomo masinės migracijos ginklo efektyvumą, – tai, kad saugumo politikos klausimai šiose visuomenėse pirmiausia suvokiami iš humanitarinės perspektyvos. Todėl, susidūrus su nelegalios migracijos iššūkiu, Vakarų demokratijose pirmiausia rūpinamasi apsaugoti migrantų teises, o ne visuomenės bendrabūvį.
Už veidmainystę tenka brangiai mokėti
Pasitelkti migraciją kaip ginklą tampa juo lengviau, juo labiau tarptautinėje teisėje įsigali humanitarizmas ir juo aktyvesnės Vakarų visuomenėse tampa Nevyriausybinės organizacijos, svajojančios apie pasaulį be sienų kaip absoliutų gėrį.
Tokią retoriką remiančias vyriausybes tampa itin lengva šantažuoti masine migracija, nes, atsitraukdamos nuo savo deklaruotų humanitaristinių principų ir atstumdamos migrantus, jos rizikuotų prarasti savo „gerą vardą“.
Kaip tik tuo psichologiniu Vakarų visuomenių pažeidžiamumu, pasak K. M. Greenhill, ir naudojasi joms priešiškos valstybės bei diktatoriai, griebdamiesi migracijos kaip ginklo. Pagaliau ir žmonių kontrabandos veikėjai puikiai žino, jog Vakarų vyriausybės lengvai pasiduoda humanitariniam spaudimui, todėl jos tyčia sukelia pavojingas situacijas, apeliuodamos į šių vyriausybių bei visuomenių sąžinę, – rašo amerikiečių politologė.
Paliesdama būtent šį aspektą, studijos autorė netgi įveda terminą „veidmainystės kaštai“, turėdama omenyje tiek materialinius kaštus – didžiules išlaidas migrantų „gelbėtojų namų ūkiuose“, tiek ir moralinius nuostolius – žalą demokratijų ir politikų, pažadėjusių daugiau nei gali tesėti, reputacijai.
Štabo dokumentas pataria stiprinti visuomenių atsparumą
Aktualūs įvykiai rytiniame Bendrijos flange, kur, pasitelkus masinės migracijos ginklą, įžūliausiai ir akivaizdžiausiai vykdoma bendra Maskvos ir Minsko ataka, prikišamai parodo, kokia įžvalgi buvo amerikiečių politologės analizė.
Tačiau trečiadienio Vokietijos radijo interviu paklausta, kaip, jos manymu, Europos Sąjungai dabar derėtų reaguoti į A. Lukašenkos šantažą masine migracija, K. M. Greenhill prisipažino, nežiūrint intensyvių migracijos kaip ginklo studijų, atsakymo neturinti.
Ji tik pastebėjo, kad migrantų „apkabinimo“ strategija – t. y., sienų jiems atvėrimas – nors ir atima iš šantažuotojo ginklą, tačiau migrantų tikslo šalims krizinėje situacijoje toks sprendimas neįmanomas. Nededa ji vilčių ir į bandymą įkalbėti pabėgėlius priimti trečiosiose šalyse.
Tai gali padėti migrantų tikslo valstybei šiek tiek atsikvėpti, tačiau drauge tokia pabėgėlių „eksternalizacija“ padidina šantažo galimybę.
„Jei pažeidžiamų žmonių bus priimama daug, tuomet rizika, kad jie bus panaudoti kaip ginklai, yra gana didelė. Užburtas ratas“, – rezignuoja profesorė.
O ir Vokietijos vyriausybės štabo „Strategija, analizė ir atsparumas“ dokumente, pradėtame rengti dar pavasarį, iš dalies numatoma tai, kas dabar vyksta: „Valstybės veikėjai“, pasitelkdami masinę migraciją kaip ginklą, „sąmoningai rizikuoja žmonių gyvybėmis“, – teigiama dokumente. Tikslinės valstybės verčiamos „imtis priemonių savo sienoms apsaugoti“, drauge siekiama, kad „esamos pasienio infrastruktūros patirtų perkrovą“.
„Bet ką tokioje situacijoje iš tikrųjų gali padaryti federalinė vyriausybė?“ – klausia iš dokumento citavęs dienraštis „Die Welt“. Eilinį kartą padejuoti dėl Bendrijos pažeidžiamumo migracijos atžvilgiu ar dėl to, kad ES iki šiol nerado bendro atsako migracijos iššūkiams?
Štabo dokumente siūlomos priemonės skamba beveik kaip kapituliacija: „stiprinti visuomenių atsparumą“ – integraciniais projektais arba „objektyvizuojant socialinį diskursą apie migraciją“, nes jei tema kels mažiau ažiotažų, jos nebus galima taip lengvai instrumentalizuoti.
ES Komisija leidžia sau prabangą gyventi idealiame pasaulyje
Iš spaudoje skelbtų citatų susidaro įspūdis, kad dokumento autoriai niekaip nenori pažvelgti realybei į akis ir įvardinti to, ką pirmadienio vakaro komentare parašė „Die Welt“ užsienio politikos skyriaus vadovas Klausas Geigeris: „ES migracijos klausimais esama idealaus ir realaus pasaulio. Idealųjį pasaulį sudaro ES teisė, suabsoliutinanti – kaip niekur kitur pasaulyje – kilnius principus. Šioji teisė sako: migrantas, įkėlęs koją į ES teritoriją, negali būti išsiųstas atgal. Jis turi turėti galimybę prašyti prieglobsčio Europoje. Tik atmetus jo prašymą, jį galima išsiųsti atgal.
Tačiau realiame pasaulyje kyla problema: kiekvienas, patekęs į ES, darys viską, kad tik čia liktų, – nepriklausomai nuo to, ar turi teisę į prieglobstį ar ne. Todėl ši ES teisė pasirodė besanti Bendrijos Achilo kulnas.“
„ES Komisija ir daugelis Vokietijos politikų vis dar leidžia sau prabangą gyventi idealiame pasaulyje“, net ir dabar, šios migracijos krizės atveju, – priekaištauja K. Geigeris. „ES kaltina Lenkiją pažeidinėjant įstatymus, nes ji per sieną siunčia migrantus atgal į Baltarusiją. Ji kritikuoja Varšuvos vyriausybę už pasienyje su Baltarusija statomą tvorą.“
Autorius neatsistebi, kad ES nepasimokė iš 2015 metų, sukėlusių tokią didžiulę migracijos trauką, jog Vokietijos valstybė prarado kontrolę, dėl ko visoje Europoje sustiprėjo antieuropietiškos jėgos, o Didžioji Britanija išstojo iš ES.
Užuot kritikavę Lenkiją, ES ir Vokietijos vadovai turėtų būti dėkingi, kad „Lenkija dabar perėmė savo rytinės sienos gynybą į savo rankas“. „Ar būtų humaniškiau nieko nedaryti ir toliau leisti žmonėms tapti klastingo diktatoriaus žaidimo figūromis? ES turėtų suprasti, kad Lenkija daro jai paslaugą. Nes jos veikimas yra realistiškas“, – savo komentarą baigia K. Geigeris.
Belieka viltis, kad ir atsakingi ES politikai pagaliau persikels iš idealaus į realų pasaulį.
