„Niekada nepamiršiu Gaddafi parodyto draugiškumo tuo itin sunkiu metu, – interviu laikraščiui „Hurriyet“ teigė buvęs Turkijos diplomatas, dabar pensininkas Taneris Baytokas. – Pavadinčiau tai dėkingumo skola.“

T. Baytokas kalbėjo apie 2011-uosius – metus, kai Libijos lyderis buvo nuverstas ir šalis įžengė į naują chaoso epochą. Dabar Turkija išgyvena pakilimą, o Libija ir toliau išlieka susiskaldžiusia, karo nuniokota dykyne. Vis dėlto jų ryšiai vėl atkuriami – ir vėl kaitina regioną, kuris tebesilaižo žaizdas po beveik pusės šimtmečio senumo įvykių.

Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pažadas atsiųsti kariuomenę, kuri palaikytų Jungtinių Tautų remiamą Libijos vyriausybę, trikdo subtilią galios pusiausvyrą rytiniame Viduržemio jūros regione, kurio šalys pešasi dėl pelningų angliavandenilių išteklių vandenyse aplink padalytą Kipro salą.

Lapkritį pasirašytas jūrų susitarimas su Libijos ministro pirmininko Fayezo al-Sarrajaus administracija paskatino Turkiją reikalauti teisių į tas jūros dugno dalis, kurios, pasak Atėnų, pagal tarptautinę teisę priklauso Graikijai.

Praėjusią savaitę išsakytas R. T. Erdogano teiginys, esą jis ketina išduoti žvalgymo licencijas ginčijamuose vandenyse, remdamasis nauja jūrine riba, perkėlė įtampą į naują lygį, rizikuojant sukelti eskalacijos spiralę jau ir taip neramiuose regionuose, į kurių reikalus nuo seno kišasi JAV, Rusija, o visai neseniai ir Kinija.

Muammaras Gaddafi

R. T. Erdoganas teigia, kad Turkija stengiasi tapti pasauliniu energetikos centru ir „niekada nesiekė regioninės įtampos“. Ir vis dėlto nesantaika regione klestėte klesti.

Egiptas, kuriam priklauso didžiausi iki šiol atrasti Viduržemio jūros rytinės pakrantės dujų ištekliai, perspėjo imsiąsis „atsakomųjų priemonių“ prieš bet kokius veiksmus, kurie pažeistų Kipro suverenias teises į išteklius ir „keltų grėsmę regiono saugumui ir stabilumui“.

Kipras, padalintas 1974 m. – Turkija kaip atskirą valstybę pripažino tik jo šiaurinę dalį – žengė dar toliau: „Turkija virsta rytinės Viduržemio jūros pakrantės piratų valstybe“, – sekmadienį pažymėjo Užsienio reikalų ministerija.

Anot aukšto Kipro vyriausybės pareigūno, kuris prašė likti neįvardintas, Kiprą konflikte su Turkija palaiko Egiptas, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Prancūzija.

Pareigūnas teigia, kad Prancūzija, kuri pademonstravo savo jūrinę galią rytiniame Viduržemio jūros regione rudenį atsiųsdama fregatą, ketina į regioną atsiųsti ir savo lėktuvnešį „Charles de Gaulle“.

Saudo Arabija taip pat simpatizuoja Kiprui, nes irgi jaučia grėsmę dėl išpūstų Turkijos ambicijų, pažymėjo šaltinis.

Graikijoje žmonės diskutuoja apie savo rytinės kaimynės, istorinės priešės, veiksmus tiesiog gatvėje, autobusų stotelėje ir prie kavos puodelio, naujausius R. T. Erdogano veiksmus vertindami tik kaip dar vieną epizodą ilgoje Turkijos grasinimų virtinėje.

Nors tiesioginio karo graikai ir nebijo, vis dėlto jie svarsto, kad nereikėtų atmesti jūrų laivų susidūrimo, o įsitraukimo į karinius veiksmus rizika kelia grėsmę ekonomikai tuo metu, kai šalis pagaliau kapstosi iš dešimtmetį trukusios krizės. Šalys – abi NATO narės – buvo priartėjusios prie konflikto 1996 m. dėl poros negyvenamų salelių Egėjo jūroje.

Naujausias R. T. Erdogano komentaras, esą dėl „bet kokios žvalgymo veiklos ar dujotiekio tiesimo“ teritorijose tarp Turkijos ir Libijos (iš esmės tai apima visą rytinį Viduržemio jūros regioną) reikia tartis su abiejomis šiomis šalimis, turi pasekmių ir energetikos milžinams, tokiems kaip Italijos „Eni SpA“. Kompanija komentuoti atsisakė.

Peštynės dėl įtakos kyla dėl galios vakuumo, kurį sukėlė JAV atsiribojimas nuo Artimųjų Rytų ir Afrikos, aiškina Kipro pareigūnas, ir dabar visi regiono žaidėjai bando užimti atsiradusią laisvą vietą.

Ankaros veiksmai regione, esančiame Europos, Afrikos ir Artimųjų Rytų sankirtoje, plėtojami tuo metu, kai pasaulinėje šachmatų lentoje vyksta rotacija: JAV mažina savo kišimąsi į užjūrio reikalus, o Rusija vis labiau į juos įsitraukia. Tokia dinamika suteikia R. T. Erdoganui galimybę atkurti ankstesnę Turkijos įtaką rytinėje Viduržemio jūros dalyje – šįsyk kartu su galingu naujuoju sąjungininku, Vladimiru Putinu.

R. T. Erdoganas priėmė Rusijos prezidentą sausio 8 d. Stambule, iškilmingai atidarydamas dujotiekį „TurkStream“, kuriuo gamtinės dujos iš Rusijos į Europą pateks per Turkijos teritoriją.

Vladimiras Putinas, Recepas Tayyipas Erdoganas

R. T. Erdoganas ir V. Putinas palaiko priešingas Libijos konflikto puses, tačiau dabar bando tarpininkauti dėl ugnies nutraukimo, kad galėtų susišluoti naudą iš paliaubų. Nepavykus Libijos karo vado Khalifos Haftaro parklupdyti nei Maskvoje, nei Berlyne, derybas planuojama perkelti į Ženevą.

„Erdoganas tikisi Rusijos paramos Turkijos jūrų susitarimui, todėl nori, kad Putinas jam padėtų išgelbėti Tripolio vyriausybę nuo pralaimėjimo, – teigia Kremliaus įkurtos Rusijos tarptautinių reikalų tarybos Libijos ekspertas Grigorijus Lukjanovas. – Turkijai ginant savo interesus, Rusija nieko nepraranda“, tuo tarpu bet kokios sankcijos Turkijai tiesiog priartintų ją prie Maskvos, pažymi jis.

„Rusijai tai reiškia situaciją be pralaimėjimo“, – mano jis.

Turkijos aljansas su Maskva tapo akivaizdus, R. T. Erdoganui nusipirkus Rusijos S-400 raketų sistemą, nepaisant JAV ir NATO protestų.

Tačiau dabar istoriniai regiono kaimynų nesutarimai įgauna naują dimensiją, o „EastMed“ dujotiekio projektas, kuriuo siekiama nukreipti Izraelio jūrines dujas į Europą – aplenkiant Turkiją – veikia kaip žaibolaidis.

Šį mėnesį Graikija pasirašė susitarimą su Izraeliu ir Kipru dėl dujotiekio tiesimo. Turkijos energetikos strategijos ir politikos tyrimų centras projektą sukritikavo kaip „padriką“, o susitarimo pasirašymo ceremoniją Atėnuose – kaip neveiksmingą bandymą atsakyti į Turkijos susitarimą su Libija.

Izraelis, kuris viešai priešinosi Turkijos jūrų susitarimui su Libija, situaciją stebi su šiokiu tokiu susirūpinimu, tačiau kol kas dėl Turkijos žingsnių pernelyg nesijaudina, teigia asmuo, susipažinęs su vyriausybės ketinimais.

Khalifa Haftaras

Turkija siekia tapti koridoriumi, kuriuo rytinės Viduržemio jūros pakrantės dujos keliautų į Europą, ir nors Izraelis ragina tiesti „EastMed“ dujotiekį, dar nėra įrodyta, kad tai bus ekonomiškai perspektyvu, teigia asmuo, pridurdamas, kad Izraelis visada gali parduoti Europai dujas per Egiptą.

Tarp Izraelio ir Turkijos vyko žemo lygio derybos, kuriose buvo svarstoma atnaujinti diskusijas dėl dujų, sakė asmuo, pažymėdamas, kad R. T. Erdoganas tokio susitarimo galimybę neigia. Izraelis ir toliau išlieka budrus Turkijos atžvilgiu, apibendrino šaltinis, prašęs likti neįvardintas.

Gruodžio mėnesį JAV Kongresas priėmė teisės aktus, kuriais siekiama sustiprinti bendradarbiavimą saugumo ir energetikos klausimais rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, įskaitant paramą „EastMed“.

Teisės aktai nurodo Valstybės departamentui pranešti apie Rusijos saugumo, politinius ir energetinius tikslus regione bei įgalioja JAV teikti saugumo pagalbą Kiprui ir Graikijai.

Trečiadienį valstybinė „Cyprus New Agency“ pacitavo vieną Valstybės departamento pareigūną, kuris esą pareiškė, jog JAV yra „labai susirūpinusi“ dėl pranešimų apie Turkijos gręžimo darbus Kipro pakrantės vandenyse.

Sergejus Lavrovas, aukštas Rusijos diplomatas, 16 metų einantis užsienio reikalų ministro pareigas, anksčiau yra kaltinęs JAV ir NATO, kad šios stiprina savo karines pajėgas regione, „atvirai oponuodamos Rusijai“.

Dėl šių konkuruojančių interesų Kipras vėl atsidūrė geopolitinės įtampos epicentre.

Sala siekė palaikyti gerus ryšius tiek su rytais, tiek su vakarais. Kipras – buvusi Didžiosios Britanijos kolonija, ir joje yra Karališkųjų oro pajėgų bazė, kuria naudojasi ir amerikiečiai. Kipro bankai ilgą laiką buvo Rusijos turtingųjų prieglobstis, o V. Putinas teikė salai paramą finansinės krizės metu.

S. Lavrovas lankysis Kipre kovo mėnesį, o vėliau pavasarį čia apsilankys ir JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo.

Derybos, kuriomis buvo siekiama suvienyti užsienio valstybių pripažintus graikiškai kalbančius pietus ir turkišką šiaurę, nutrūko 2017 m., ir salą tebedalija JT patruliuojama niekieno žemė, vadinama „Žaliąja linija“.

Angliavandenilių atradimas Kipro vandenyse buvo laikomas svariu argumentu bandant atnaujinti suvienijimo veiksmus.

Tačiau po paskutinių derybų nesėkmės Turkija išsiuntė į Kipro vandenis du žvalgymo laivus, „Fatih“ ir „Yavuz“ (abu pavadinti Osmanų sultonų vardais), užkirsdama kitoms šalims kelią patekti į, jos nuomone, nuosavą ekonominę zoną.

JAV parama yra sveikintina, tačiau ji nenumalšina regiono baimių – iš dalies dėl prezidento Donaldo Trumpo, kaip manoma, pernelyg minkšto požiūrio į V. Putiną ir R. T. Erdoganą.

Šį mėnesį Baltuosiuose rūmuose vykusiame susitikime su D. Trumpu Graikijos ministras pirmininkas Kyriakos Mitsotakis atkreipė dėmesį į Turkijos nepriimtinas provokacijas.

Istorija taip pat prisimena nepatogų precedentą. 1974 m., kai Turkija įsiveržė į Kipro šiaurę, JAV nusprendė nesikišti. Nepaisant Kipro neutralumo Šaltajame kare, Sovietų Sąjunga invaziją vertino palankiai – kaip NATO destabilizuojantį veiksnį.

Dabar rusai turi panašų pagrindą sveikinti bet kokius Turkijos veiksmus prieš Kiprą. Yra ir kitų paralelių. Kaip pabrėžia Kipras, anuomet Richardo Nixono vadovaujamos JAV blaškymosi priežastis buvo nejaukiai panaši į šiandienę: prezidentas buvo įsivėlęs į apkaltos procesą.