Tačiau ir ES turi priežastį lengviau atsikvėpti.
Kai tik išblės bet koks atmetimo ar sužlugdytų ambicijų pojūtis, liks realybė, kad Ukrainos – smarkiai įsiskolinusios šalies su įsišaknijusia korupcija ir neprognozuojama politika – priglaudimas po savo sparnu būtų galėjęs tapti brangia ir sunkia našta Bendrijai, bent jau artimiausiu periodu.
O kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, išlieka galimybė, kad Ukraina, kurioje gyvena 46 mln. gyventojų, vėl atsigręš į Vakarus ir sieks atnaujinti derybas dėl glaudesnių prekybinių ir politinių ryšių su ES, nors to tikriausiai nebus bent iki Ukrainos rinkimų 2015-aisiais.
Aiškindamas Kijevo sprendimą atmesti sutartį, kuri turėjo būti pasirašyta per Vilniaus viršūnių susitikimą kitą penktadienį, Ukrainos premjeras minėjo ekonominį pragmatizmą ir stengėsi nenumarinti idėjos dėl strateginių ryšių su ES kada nors ateityje.
„Sprendimas, kurį priėmė vyriausybė, yra pagrįstas ekonominėmis priežastimis“, – penktadienį, kitą dieną po to, kai daugelį pribloškė atmesdamas sutartį, parlamentarams sakė Mykola Azarovas.
„Jis yra taktinio pobūdžio ir nekeičia mūsų strateginių tikslų“, – pridūrė premjeras.
Tuo pačiu metu ES užsienio politikos vadovė Catherine Ashton stengėsi neužtrenkti durų bendradarbiavimui su Ukraina tuo atveju, jeigu Kijevas vėliau apsigalvotų.
„Manome, kad Ukrainos ateitis priklauso nuo tamprių ryšių su ES, ir tvirtai laikomės savo įsipareigojimo Ukrainos žmonėms, kurie gautų didžiausią naudą dėl didesnės laisvės ir gerovės“, – sakoma ketvirtadienį paskelbtame C. Ashton pareiškime, kuriame pripažįstamas atmetimas ir perspėjama dėl galimo poveikio užsienio investicijoms Ukrainoje.
Europos Komisijos atstovė Maja Kocijančič sakė: „Ukraina nebuvo prizas, kurį reikėjo laimėti. Tai buvo santykiai, kuriuos seniai pradėjome kurti“.
Rizikingas prizas
Nuo to laiko, kai 2009-aisiais buvo pradėta jos Rytų partnerystės programa – planas užmegzti glaudesnius ryšius su šešiomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis, ES skyrė daug laiko, pinigų ir diplomatinių pastangų bandydama priartinti tas šalis prie savęs.
Iš tų šešių šalių Ukraina, kuri turi didelius gamtinius išteklius ir didelę teritoriją, besiribojančią su keturiomis ES narėmis, visuomet buvo didžiausias „prizas“.
Tačiau būdama šalia Rusijos, kuri laiko Ukrainą kultūriškai sava ir su ja, ypač – Krymo regionu, palaiko glaudžius santykius, ši šalis taip pat buvo rizikingas prizas.
Dėl tos priežasties, kad ir kiek ES akcentavo ekonominius, prekybinius ir sociopolitinius Asociacijos sutarties su Kijevu privalumus, iš tikrųjų tai buvo geopolitinis klausimas.
„ES visuomet laikė save kažkuo, kas nenori žaisti geopolitinių žaidimų“, – sakė „Carnegie Europe“ kviestinis ekspertas Ulrichas Speckas.
„Tačiau įdomiausia, kad (Rusijos prezidento Vladimiro) Putino naujas kategoriškumas privertė ES žaisti galios politiką, tad tai tapo daugiausia geopolitiniu žaidimu“, – mano jis.
Jei ES būtų laimėjusi šį žaidimą, pergalė būtų galėjusi pasirodyti ir nepatogi, bent jau kalbant apie trumpalaikę perspektyvą.
Net jeigu ES ir Ukraina būtų kitą savaitę Vilniuje pasirašiusios sutartį, tikėtina, kad Julija Tymošenko būtų likusi nelaisvėje, bent jau artimiausiu metu. Tai būtų buvusi ES sąžinės dėmė, sunkus klausimas, kurį daugeliui ES diplomatų buvo sunku ignoruoti.
Susitarimui dabar žlugus, ES nebereikia rūpintis dėl to, kaip nematyti spragų dėl Ukrainos teisingumo sistemos, jos politikos ir korupcijos. Ukraina dabar yra Maskvos problema. Ji vis dar skolinga Rusijos dujų gigantei „Gazprom“ beveik 1,3 mlrd. dolerių.
Vis dėlto Europos Sąjungoje liko pojūtis, kad Maskva ją pergudravo ir kad ji buvo naivi.
Vienas ES užsienio reikalų ministras sakė, kad Bendriją suklaidino politikai, kurie nėra suinteresuoti Europos ateitimi, bet kurstė Rusiją su Europa ir pardavė Ukrainą tam, kas pasiūlė didžiausią kainą.