„Grąžinimas tų, kuriems buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Europoje, yra tikrai svarbus klausimas“, – sakė Švedijos, šiuo metu pirmininkaujančios ES, migracijos ministrė Maria Malmer Stenergard.
Europos Komisijos statistika rodo, kad 2021 metais iš 340 500 nurodymų grąžinti migrantus į jų kilmės šalis buvo įvykdyta tik 21 proc.
„Turime labai žemą grąžinimo rodiklį, – pažymėjo ES vidaus reikalų komisarė Ylva Johansson. – Mes galime čia pasiekti reikšmingą pažangą, padidinti sugrąžinimų skaičių ir padaryti tai efektyviau bei greičiau“.
ES pirmininkaujanti Švedija mano, kad būtų galima pagerinti bendradarbiavimą su tomis ne ES šalimis, kurių piliečiai sudaro reikšmingą nelegalių migrantų skaičių.
M. Malmer Stenergard sakė, kad „labai svarbu“, jog ES valstybės narės panaudotų visą savo vyriausybių svorį, įskaitant paramą vystymuisi, kad paspaustų trečiąsias šalis spręsti grąžinimo klausimą.
ES finansuoja įvairias reintegracijos programas šalyse, kurios priima atgal savo piliečius, negavusius prieglobsčio Europoje. Šios programos skiriasi nuo deportacijos ar priverstinio grąžinimo teismo sprendimu ar pagal administracinį įsakymą – šie dažnai vykdomi su palyda ir paprastai nenumato pagalbos grįžus į tėvynę.
Nuo 2020 metų ES yra įdiegusi mechanizmą, pagal kurį vizų išdavimą gali naudoti kaip svertą prieš šalis, kurios atsisako priimti atgal savo piliečius arba išduoti jiems reikiamus kelionės dokumentus.
Tačiau iki šiol ši priemonė buvo taikoma tik Gambijai – jos piliečiams gauti Šengeno vizą yra sunkiau ir brangiau.
Komisija 2021 metais pasiūlė šią priemonę taikyti ir Bangladešui bei Irakui, tačiau siūlymas nebuvo įgyvendintas.
Y. Johanson po vizito Bangladeše lapkričio mėnesį sakė, kad vizų suvaržymo grėsmė paskatino Daką tapti „politiškai atviresne“ priimant grįžtančius iš Europos neteisėtus migrantus.
ES vadovai 2021 metų gruodį paragino naudoti „visas tinkamas priemones“, kad migrantų kilmės šalys būtų priverstos bendradarbiauti readmisijos srityje, įskaitant galimybę gauti paramą vystymuisi, prekybą ir vizas.
