Pasak jo, Kremliaus propagandos mašina remsis kameromis ir kompiuteriais, už milžinišką kainą sumontuotais 80 tūkstančių rinkimų apylinkių, kad galėtų tvirtinti, jog rinkimai buvo skaidrūs.
V. Putinas laimėjo patogiu balsų skirtumu, tačiau ne keliančiu sumišimą. Jis nėra toks despotas, kaip Baltarusijos ar Centrinės Azijos diktatoriai, pasakytų jo šalininkai. Jis yra žmogus, pastaruosius dvylika metų įkūnijantis stabilumą ir progresą, žmogus, sugrąžinęs Rusiją į žemėlapį, ir tas, kuris pagrįstai turi daugumos šalies gyventojų palaikymą.
Tam tikra prasme tai tiesa. V. Putinas užvaldė politinį peizažą. Balsalapiuose jis konkuravo su profesionaliu pralaimėtoju (Komunistų partijos vadovu Genadijumi Ziuganovu), klounu-ekstremistu (Vladimiru Žirinovskiu iš ne tuo vardu pasivadinusios Liberalų demokratų partijos) bei dviem statytiniais (centro kairiųjų pažiūrų Sergejumi Mironovu ir plevėsa milijardieriumi Michailu Prochorovu), skelbia apžvalgininkas.
Tokių rinkimų dalyvių apsuptyje jis atrodo tarsi grynakraujis laimėtojas. Jo talkininko Dmitrijaus Medvedevo, kuris šildė prezidento kėdę pastaruosius ketverius metus, nebuvo matyti per rinkimų kampaniją ir jis jau beveik pamirštas.
V. Putinas taip pat davė atkirtį protestuotojams. Jų masiniai mitingai prieš groteskiškus parlamento rinkimus gruodį nevirto tuo taranu, kuris nuverstų ar suskaldytų jo režimą. V. Putinas ir toliau mėgaujasi gausiais ir lojaliais darbininkų ir tarnautojų balsais bei nenoringa milijonų rusų parama, kurie jame mato mažiausiai blogą pasirinkimą iš visų galimų.
Sukčiavimas nėra naujas dalykas
Šie rinkimai tam tikrais atžvilgiais buvo įprastas dalykas. Sukčiavimas nėra naujas reiškinys. Tai prasidėjo valdant Borisui Jelcinui, per suklastotą 1994 metų konstitucinį referendumą ir groteskiškai nesąžiningus 1996 metų prezidento rinkimus, teigia E. Lucasas. Rusijos rinkimų rezultatų klastojimui būdinga tai, kad neteisybė prasideda dar prieš rinkimų dieną – žiniasklaidos pranešimuose, rinkimų nuostatuose bei konkurentų gąsdinimu.
Vis dėlto visa tai kovo 4 dieną paženklino kaip persilaužimą V. Putino režime. Rusijos politika pabudo iš komos. Kažkada žmonės troško stabilumo. Dabar juos nervina stagnacija. Jie nori atsakymų į reikšmingus, bet paprastus klausimus, tokius kaip „kam išleidžiami pinigai?“.
V. Putinas vadovavo dešimtmetį, per kurį Rusijos biudžetą papildė trilijonas dolerių, gautų už naftą ir dujas. Tačiau keliai pablogėjo, o paslaugų sfera ir toliau kelias pasibaisėjimą, nors jo seni bičiuliai džiaugiasi absurdiška gerove.
Korupcija ir nekompetentingumas reiškia, kad net su maždaug 110 dolerių už barelį Rusija tuoj pritrūks pinigų. V. Putino režimas – bent jau viduriniosios klasės rusų akyse – atrodo atgyvenęs. Jo surežisuoti pasirodymai televizijoje nei įtikina, nei pralinksmina. Jo pažadai apie didesnius atlyginimus, pensijas ir valstybės išlaidas yra nuvalkioti ir labai nerealūs. Jo didžiausias turtas – jo populiarumas – tapo nebenaudingas.
Jo pergalė – veikiau pelenai, nei deimantai. Bet būtų pernelyg paprasta tikėtis ryškių pokyčių. Opozicija vis dar per silpna, kad pasiektų pergalę; režimas pernelyg daug pastatęs ant kortos, kad kapituliuotų. Dėl korupcijos ji negali imtis tikrai griežtų priemonių. Didelį pavojų V. Putinui kelia tai, kad jo seni bičiuliai iš buvusios KGB į jį žvelgia daugiau kaip į prievolę nei vertingą dalyką. Jo prezidentavimo kadencija teoriškai truks šešerius metus. Aš jam duodu dvejus.
Straipsnio autorius Edwardas Lucasas yra knygų „New Cold War: how the Kremlin threatens Russia and the West“ (Naujasis Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams) bei „Deception: spies, lies and how Russia dupes the west“ (Apgaulė: šnipai, melas ir kaip Rusija kvailina Vakarus) autorius.