Keletą pastarųjų metų su gana tvirtu įsitikinimu buvo teigiama, kad V. Putinui pavyko pergudrauti ne vieną JAV prezidentą ir ypač patikimai stabilizuoti Rusijos poziciją pasaulinėje arenoje.

Daugelis užsienio valstybių analitikų ir politologų įsitikinę, kad anksčiau vien taktiko sugebėjimais išsiskirdavęs V. Putinas pamažu virto aukščiausio rango strategu, todėl būtent jam tenka prisiimti laurus už keletą svarbių Rusijos diplomatijos „pergalių“, tarp kurių, žinoma, ir Krymo bei rytinių Ukrainos regionų okupacija, ir parama Sirijos diktatoriui Basharui al Assadui, rašoma svetainėje zn.ua.

Tokio požiūrio, reikia pasakyti, laikomasi ir Rusijoje. Pastarųjų apklausų duomenimis, net 90 proc. visuomenės aklai pasitiki savo prezidento sprendimais užsienio reikalų srityje.

„Tik ar tokia nuomonė pagrįsta? Esu įsitikinęs, kad taip mąstantieji visiškai pamiršta ilgalaikes V. Putino avantiūrizmo užsienio politikos srityje pasekmes“, – rašo M. Dempsey.

Jis pripažįsta, kad Rusijos karinis įsiveržimas į Siriją 2015 metais padėjo stabilizuoti klibėti ėmusį B. al Assado režimą ir sutrukdė jo priešams įsitvirtinti strategiškai svarbiuose regionuose Sirijos vakaruose. Negalima pamiršti, kad tokiais veiksmais Maskva užsitikrino ne tik savo pajėgų dislokaciją svečios šalies teritorijoje, bet ir itin svarbų vaidmenį sprendžiant tolesnį Sirijos likimą.

Vis dėlto, neatsižvelgiant į akivaizdų šiuo metu B. al Assado turimą pranašumą, šalyje ir dabar esama dešimtimis tūkstančių skaičiuojamų priešiškai nusiteikusių ir pakankamai gerai apsiginklavusių kovotojų, nieku gyvu nesusitaikysiančių su B. al Assado lyderyste. Sirijoje, žinoma, yra ir tūkstančiai teroristinėms grupėms „Islamo valstybė“ bei „Al-Qaida“ priklausančių ekstremistų, kurie, nepaisydami rimtų savo pralaimėjimų, ir toliau tęsia veiklą įvairiuose šalies regionuose. Taigi, Rusijos karinėms pajėgoms labai greitai gali tekti susiremti su teroristais ir neišvengiamai patirti šiokių tokių nuostolių.

Dėl pernai vykdyto Alepo bombardavimo Rusija, be jokios abejonės, tapo ekstremistų taikiniu, todėl labai tikėtina, kad jie ims vykdyti teroro aktus V. Putino vadovaujamos valstybės teritorijoje, ir, kol B. al Assadas laikysis valdžioje, tarptautinė bendruomenė neskubės suteikti Sirijai apčiuopiamą pagalbą atkuriant šalį. Vadinasi, norėdama išsaugoti sąjungininko režimą, bent dalį įsipareigojimų turės prisiimti Rusija.

Kryme ir Ukrainos rytuose V. Putinas veikė tikrai žaibiškai. Jis labai staigiai pasinaudojo po 2014 metais kilusios revoliucijos susiklosčiusia situacija: okupavo pusiasalį ir sukėlė karą, taip užkirsdamas Kijevui kelią dar labiau integruotis į Vakarus. Vis dėlto verta pasvarstyti, kokią kainą teko sumokėti siekiant šių tikslų.

Visų pirma, V. Putino veiksmai užtraukė ukrainiečių priešiškumą Rusijos atžvilgiu, kuris veikiausiai persiduos iš kartos į kartą. Dar 2010 metais net 95 proc. Ukrainos piliečių kaimyninę šalį vertino gana palankiai. Dabar toks požiūris būdingas mažiau nei 40 proc. ukrainiečių, o rytiniuose šalies regionuose tokių žmonių nėra nė tiek.

Antra, įsiveržimas į Ukrainą atsirūgo Rusijai gausiomis JAV ir Europos paskelbtomis ekonominėmis sankcijomis, kurios kartu su smukusiomis naftos kainomis kaipmat sustabdė Rusijos ekonomikos augimą, paskatino rublio nuvertėjimą ir realaus šalie gyventojų uždarbio sumažėjimą.

Prognozuojama, kad šiemet Rusijos ekonominis augimas sieks 1,5 proc., tačiau tokie rodikliai jokiu būdu nekompensuos praradimų, kurių nepavyko išvengti per keletą pastarųjų metų.

V. Putino nurodymu įvykdytos prieš Ukrainą nukreiptos operacijos privertė JAV ir NATO sunerimti dėl jo intencijų Europoje, todėl sąjungininkės turėjo padidinti gynybai skiriamas išlaidas. Siekiant kuo didesnio saugumo, į Europą buvo perkeltas ne vienas JAV karinis dalinys, o Didžiosios Britanijos, Kanados ir Vokietijos batalionai dislokuoti visiškai prie pat sienos, kuria nuo Rusijos atskirtos Lietuva, Latvija ir Estija. Vadinasi, Rusijos agresija Ukrainos atžvilgiu taip sutelkė NATO, kad ji virto visada V. Putinui baimę kėlusios organizacijos pavyzdžiu.

Tad prie kokių gi išvadų galima prieiti kalbant apie V. Putino pasiekimus užsienio politikos srityje?
Tiek Sirijoje, tiek Ukrainoje jam pavyko išsaugoti Rusijos įtaką. Sumaniai pasinaudodamas Sirijoje susiklosčiusia padėtimi jis atnaujino santykius su Turkija. Daug įtakos tam turėjo su Ankara pasirašytos gynybinių priešlėktuvinių sistemų pardavimo sutartys. V. Putino kišimasis į Vakarų valstybėse vykusius rinkimus, kaip ir buvo siekta, prisidėjo prie nepasitikėjimo demokratiniais procesais kurstymo.

Kad ir kaip būtų, neįmanoma paneigti, kad dėl Rusijos prezidento veiksmų valstybė buvo įpainiota į keletą konfliktų, kurių bent artimiausiu metu išspręsti tikrai nepavyks. Vakarai vėl pajuto Rusijos keliamą baimę. Maskva neteko daugybės galimybių prekybos, mokslinio bendradarbiavimo ir investicijų iš JAV ir šalių sąjungininkių pritraukimo srityse. O juk tai ypač reikšmingi Rusijos ekonomikos augimo varikliai. Negalima nepaminėti, kad Kremlius ėmėsi tam tikrų priemonių kaip atsako į NATO ir JAV veiksmus.

Nors tai ir padėjo V. Putinui realizuoti kai kuriuos savo tikslus, galutiniai nepageidautini jo avantiūrų užsienio politikoje padariniai dar iki galo nepanaikinti, o kaina, kurią teks už juos sumokėti, vargu ar pradžiugins Rusijos visuomenę.

Kiek anksčiau su JAV idėjų institutu „Atlantic Council“ bendradarbiaujantis Peteris Dickinsonas rašė, kad pasaulio bendruomenei verta labiau įsigilinti į Ukrainos istoriją. Juk prieš Ukrainos nepriklausomybę nukreipta bolševikų konfrontacija XX a. pradžioje demaskavo seno kirpimo imperialistinius instinktus, pridengtus patraukliais sovietiniais lozungais. Nežiūrint į visas proletarines banalybes, nuo tos akimirkos, kai Ukrainos sieną peržengė Sovietų Sąjungos kariai, į juos tenka žvelgti ne kitaip kaip į kolonizatorius.

Kanados Albertos universiteto Ukrainos studijų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, politologas Tarasas Kuzio „Atlantic Council“ skirtame straipsnyje yra rašęs, kad Vakarų šalių ekspertai ignoruoja pagrindinę Rusijos karo su Ukraina priežastį. Rusijos požiūris į Ukrainą nusistovėjo labai seniai. Juo yra persiėmęs visas V. Putino režimas ir net opozicija, todėl greitų permainų tikėtis neįmanoma.

Maskva tiesiog atmeta ukrainiečių ir rusų skirtybės idėją. Ji tvirtina, kad Ukraina jokiu būdu nėra iš tiesų nepriklausoma. Tokia nuostata iš esmės ir lemia Rusijos demonstruojamą prieš Ukrainą nukreiptą agresiją.