Galima sakyti, kad šie rinkimai – tai referendumas dėl kurso, kurio Ukraina ėmėsi po 2014 metų Orumo revoliucijos. Jei paskutinę minutę neišlįs koks nors siurprizas, nuosprendis aiškus: P. Porošenka susimovė.
Suskaičiavus beveik visus balsus, į priekį išsiveržė V. Zelenskis, kurį palaikė net 30 proc. rinkėjų, o antroje vietoje liko beveik 16 proc. surinkęs P. Porošenka. Nė vienas kandidatas į prezidentus per visą Ukrainos istoriją nesugebėjo įveikti tokio didelio pirmojo turo skirtumo. Aštuoni iš 39 kandidatų surinko daugiau kaip 3 proc. balsų, ir dauguma jų rėmėjų antrajame etape greičiausiai palaikys V. Zelenskį, o ne P. Porošenko.
Modelis aiškus: komikas laimi visur, išskyrus tris vakarų regionus, kurie liko ištikimi prezidentui, ir du rytų regionus, kur juos abu sumušė prorusiškas kandidatas.
Sekmadienio vakarą P. Porošenka užsipuolė savo varžovą, pavadindamas jį „minkštu, nuolaidžiu, švelniu, kikenančiu, nekvalifikuotu, silpnu, ideologiškai amorfišku ir politiškai neapibrėžtu“ – tikra dovanėle Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Jis taip pat apkaltino V. Zelenskį, kad šis esąs iš šalies pabėgusio oligarcho Igorio Kolomoiskio marionetė.
Oponentas netruko jam atsilyginti, pasukdamas kalbą prie karinių pirkimų skandalo, kuris beveik neabejotinai kainavo P. Porošenkai rinkėjų balsus. Jis pasiteiravo, ar artimas prezidento verslo partneris, įsipainiojęs šiame reikale, kartais nebuvo P. Porošenkos marionetė – o gal atvirkščiai.
Pasirengimas antrajam turui balandžio 21 d. bus tikros šunų pjautynės. Abu kandidatai nesidrovi lįsti į asmeniškumus, o ant kortos pastatyta daug – ypač P. Porošenkos atveju. V. Zelenskis užsiminė, kad dabartinis prezidentas gali atsidurti už grotų dėl kyšininkavimo. I. Kolomoiskis, kurio televizijos kanalas transliuoja V. Zelenskio komiškus šou, su P. Porošenka turi nesuvestų sąskaitų. Prezidentas išvarė oligarchą iš šalies, apkaltinęs jį banko grobstymu.
I. Kolomoiskio faktorius lems tai, kaip atrodys V. Zelenskio prezidentavimas. Jei, kaip tiki P. Porošenka ir daugelis kitų, komikas iš tiesų paklūsta milijardieriui, prezidentavimas atrodys labai panašiai kaip ankstesnysis. Tai reiškia, kad paviršinės liberalios ir antikorupcinės reformos pridengs šalies vadovo draugų ir partnerių aukso gyslą – išskyrus tai, kad V. Zelenskis, negailestingoje Ukrainos politikoje būdamas mažiau patyręs nei P. Porošenka, vargiai įtvirtins savo valdžią taip sėkmingai, kaip jo pirmtakas.
Vadovaujantis tokiu scenarijumi, Ukrainos laukia oligarchinė kova be taisyklių, viešai atsispindinti susiskaldžiusiame parlamente, koks gali susiburti po spalio mėnesio rinkimų. Tai būtų žingsnis atgal ir kliuvinys investuoti į išsekusią Ukrainos ekonomiką.
Tačiau jei V. Zelenskis, žiniasklaidos numylėtinis ir verslo magnatas, sugebės nusikratyti I. Kolomoiskio įtakos, Ukraina gali žengti didelį žingsnį į priekį.
Kandidatas sulaukė paramos iš kelių pirmaujančių reformatorių, atsakingų už svarbiausius ekonominius pasiekimus valdant P. Porošenkai, tarp jų – viešuosius pirkimus bei mokesčių sistemą. Jie buvo išstumti iš vyriausybės ir dabar tikisi antros galimybės. V. Zelenskis taip pat pranešė, kad bendradarbiaus su buvusiu Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu kovoje prieš korupciją – drąsus pareiškimas, atsižvelgiant į pastarojo veikėjo audringą istoriją Ukrainoje. P. Porošenka suteikė jam Ukrainos pilietybę ir paskyrė Odesos gubernatoriumi, tačiau atšaukė ugningojo gruzino pilietybę po to, kai šis apkaltino prezidentą kyšininkavimu.
Taip pat gali būti pasiekta pažanga sprendžiant klausimą, kurio P. Porošenka taip ir nesugebėjo išspręsti daugumos ukrainiečių pasitenkinimui: karo užbaigimas šalies rytuose. Prezidento nenuolaidi opozicija „liaudies respublikų“ Donecko ir Luhansko (šiuo metu daugiau mažiau valdomų Maskvos) separatistų reikalavimams privedė prie akligatvio derybose su Rusija.
V. Zelenskis patvirtino, kad yra pasirengęs daryti nuolaidų rytų regionų kultūriniam identitetui, kuris artimesnis pietų rusams, nei vakarų ukrainiečiams. Tai gali lemti vienokį ar kitokį tarptautiniu mastu tarpininkaujamą sprendimą, tarkim, ukrainietiškus rinkimus regionuose, valdomuose išorinės kontrolės, ar „liaudies respublikų“ panaikinimą.
Kita vertus, mažai tikėtina, kad V. Zelenskis perduotų rytinę Ukrainos teritoriją V. Putino nuožiūrai – bent jau dėl I. Kolomoiskio faktoriaus. Oligarchas finansavo nacionalistinius savanorių būrius, kurie, P. Porošenkai dar nepradėjus investuoti į nuolatinę kariuomenę, sustabdė separatizmo plitimą. Ukrainos oligarchams Rusijos opresija reikštų, kad V. Putino draugai ir valstybinės Rusijos įmonės išstumtų juos iš jų pačių šalies.
Tarp šių dviejų scenarijų – oligarcho marionetės ir vyriausiojo pelkės drenuotojo – egzistuoja ir trečiasis: V. Zelenskis – silpnas, netikęs lyderis, nesugebantis išlaikyti valdžios savo rankose.
Tai nebūtinai reikštų tragediją. Tiesą sakant, šalis tiesiog pasistūmėtų išskirtinai europiniu keliu parlamentinės demokratijos link. Jau ir dabar Ukrainos parlamentas svarbiausius ekonominius sprendimus perleidžia kabinetui. Taigi spalio mėnesio įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimai bus gyvybiškai svarbūs proeuropietiškoms šalies jėgoms: nepriklausomai nuo to, kas taps prezidentu, joms teks sukurti stiprią koaliciją – kovai už reformas ir prieš korupciją.
Ukraina retai pasirenka savo lyderius teisingai, o šiuo metu pasirinkimas išvis nekoks – viena iš dviejų blogybių. Tačiau vienas iš kandidatų jau turėjo progą valdyti šalį – ir nelabai turi kuo pasigirti. Naujas, nepatyręs, prieš privilegijuotuosius sluoksnius nusiteikęs kandidatas su savimi atsineša nežinomybę, tačiau gali pasirodyti geresnis variantas už vis tą pačią nevykusiai dirbančią, korumpuotą ir kuo toliau, tuo labiau autoritarinę vyriausybę.
Kita vertus, Ukrainoje visada gali būti dar blogiau. Komiko sėkmė Balandžio 1-ąją – nebūtinai geras ženklas.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
