Tik nejaugi R. T. Erdoganas mano, kad Turkija turi teisę ar poreikį įsigyti branduolinį ginklą ir taip įtvirtinti savo statusą?

Rugsėjį Turkijos prezidentas pareiškė, kad „kai kurios šalys turi raketų su branduoline galvute, ne vieną ir ne dvi. Tad kodėl mes negalime. Man tai nepriimtina“. Toliau savo kalboje išskyrė Izraelį: „Netoliese Izraelis. Mes beveik kaimynai. Jie kitus tokiomis baugina. Niekas negali jo nė pirštu paliesti“.

Tai buvo pirmas kartas, kai R. T. Erdoganas viešai prabilo šia tema. Gali būti, kad tokiais pareiškimais (kalba buvo pasakyta jo partijos AKP renginyje) jis tenori sustiprinti savo kaip lyderio poziciją šalies viduje. Lygiai taip pat tai gali būti perspėjimas, kad, jeigu Iranas ir Saudo Arabija taps branduolinėmis valstybėmis, Turkija tikrai ramiai nestovės ir nežiūrės.

Praeitais metais Saudo Arabijos kronprincas Mohammedas bin Salmanas „CBS News“ pareiškė, kad karalystė „nesiekia įsigyti branduolinę bombą, tačiau, be jokios abejonės, jeigu Iranas tokią pasigamintų, kaip galima greičiau pasektų tokiu pavyzdžiu“.

Iš dalies dabartiniai Turkijos prezidento pareiškimai gali būti paprasčiausias blefas ir skambi retorika. R. T. Erdoganas dabartinę Vokietija ir Izraelį palygino su naciais ir pagrasino Europą užtvindyti šimtais tūkstančių pabėgėlių iš Sirijos. Tik tokie dramatiški pareiškimai gana tolimi valdančiosios partijos programai branduolinio ginklo klausimu. Turkija (su Rusijos pagalba) vysto branduolinės energijos programą, yra pasirašiusi ir Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį. O branduolinė energetika tikrai nėra tas pats kaip branduolinė ginkluotė.

Recepas Tayyipas Erdoganas

Instituto RUSI Londone mokslinė darbuotoja Ziya Meral sako, kad šiuo metu „nėra jokių apčiuopiamų ženklų, kad Turkijai reikia branduolinio ginklo. Be to, nepastebima ir kažkokio drastiško dešimtmečius galiojusios strategijos apsieti be jų pokyčio“.

„Jeigu kalbėtume labai praktiškai, tam prireiktų gero dešimtmečio rimto finansinio pasiryžimo ir stiprybės priešintis pasauliniam spaudimui, o tai Turkijai branduolinį ginklą paverstų labai brangiu ir labai žalingu“, – CNN paaiškino Z. Meral.

Z.Meral teigimu, tokios kalbos patinka religiniams ir konservatyviems visuomenės sluoksniams, kuriems prezidento įsivaizduojamas noras priešintis Vakarų neva primetamiems dvigubiems standartams labai priimtinas.

R. T. Erdogano valdoma Turkija nebėra paklusni NATO sąjungininkė, sauganti Aljanso pietinį šoną nuo ekspansinės Rusijos politikos. Iš dalies kaip atsaką į ne itin draugišką Europos elgesį Turkijos prezidentas savo šaliai įsivaizduoja visai kitą poziciją – tokią, kur ji pati galėtų rinktis sąjungininkus ir savo galią projektuoti tūkstančius kilometrų nuo pakrantės.

Toks ekspansinis vaidmuo apimtų karių dislokavimą Katare, stiprėjantį laivyno vaidmenį Raudonoje jūroje ir paramą Libijos valdžiai jos kovoje su Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų remiamomis Khalifos Haftaro pajėgomis.

Turkijos prezidento politika pradėjo keistis po Arabų pavasario, kai jis apsilankė Kaire, Tunise ir Tripolyje, kur atkakliai piršo „Turkijos modelio“ privalumus chaoso apimtoms bendruomenėms: jis kalbėjo apie pasaulietišką laisvosios rinkos musulmonišką visuomenę.

Rezultatai nebuvo labai džiuginantys, tačiau Sirijoje prasidėjęs pilietinis karas tik padidino R. T. Erdogano pasiryžimą ir toliau demonstruoti Turkijos galią ir įtaką.

Turkijos prezidentas pasaulį regi tarpusavyje besivaržančių galių – Jungtinių Valstijų, Kinijos ir Rusijos – kontekste, ir yra įsitikinęs, kad Turkijos tikslas išpešti sau naudos. Neišvengiamai tai reiškia atsiskyrimą nuo Vašingtono.

Už provokuojančią branduolinio ginklo retoriką žymiai svarbesnis faktas, kad Turkijos prezidentas kartu su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu rugpjūtį kartu apžiūrinėjo Rusijos naująjį naikintuvą Su-57 ir laižė ledus.

Jungtinių Valstijų grasinimų užlaikyti F-35 pardavimą Ankarai fone R. T. Erdoganas pasisuko į V. Putiną ir paklausė: „Tai dabar teks pirkti šį?“.

Kaip teigia apžvalgininkas Aaronas Steinas: „Ankara nesitraukia iš NATO, nesisuka ir į Rytus. Tiesiog dabartinė valdžia nori keisti esamas taisykles. Vašingtonui tai dar blogiau.“