Čia tiek finansiniai dokumentai, tiek telefoninių pokalbių išrašai, galbūt kelios nuotraukos iš D. Trumpo apsilankymo Maskvoje. Kaip ta medžiaga pasinaudotumėte? Kaip pristatytumėte visam pasauliui, o galbūt pasielgtumėte visai kitaip, „The Washington Post“ klausia Scottas Radnitzas – asocijuotas Jacksono tarptautinių santykių mokyklos profesorius ir Vašingtono Universiteto Ellisono Rusijos, Rytų Europos ir Vidurio Azijos centro vadovas.
O dabar įsivaizduokite, kad esate pats Jungtinių Valstijų prezidentas D. Trumpas, ir jums ką tik pranešė, kad ant stalo priešais V. Putiną guli tokia byla. Visą laisvesnį laiką skiriate svarstymams, kada ir kaip Rusijos prezidentas ketina paviešinti jos turinį. Koks būtų santykis su Rusija, jei žinosite, kad Maskva jus šantažuoja?
Šis scenarijus kuo puikiausiai tiktų trileriui apie šnipus, tačiau ne vienas ir ne du rimti žmonės mano, kad Rusija iš tikrųjų turi sukaupusi nemenkas kompromituojančios medžiagos atsargas, keliančias pavojų D. Trumpui, ir ketina jį šantažuoti. Kita vertus, jie klausia, kaip būtų galima paaiškinti nemažai atvejų, kai D. Trumpas ir jo artimiausia aplinka spaudė Rusiją jiems padėti ir patenkinti būtent jų interesus?
Kaip ten bebūtų, Rusija dėl D. Trumpo pergalės Jungtinių Valstijų prezidento rinkimuose jau nebegeria šampano. JAV administracijos iniciatyva dėl naujų sankcijų, mirtinos ginkluotės tiekimas Ukrainai ir dviejų Rusijos konsulatų uždarymas demonstruoja, kad JAV prezidentas, priešingai nei tikėtasi, nesibodi priimti ryžtingų sprendimų – sprendimų, absoliučiai nenaudingų Rusijos interesams.
Tai, kaip D. Trumpo administracija derina griežtą ir švelnią politiką, kelia labai įdomų klausimą: jei Rusija iš tikrųjų šantažuoja D. Trumpą, ir jis tai žino, kodėl jis mano, net ir užgavęs Rusijos interesus, galįs sausas išlipti iš balos? Kaip V. Putinas nusprendžia, kokio masto panieką Maskvos interesams toleruoja, o kada jau riba peržengta, ir kompromituojanti medžiaga išvys dienos šviesą? Ir kaip D. Trumpo įtarimai apie V. Putino klastą gali lemti sandorius su Rusija? Pažaiskime žaidimą, kuris padėtų rasti atsakymą į šiuos klausimus.
Pirmasis scenarijus: jei kompromatas smarkiai pakenks D. Trumpui
Įsivaizduokime, kad bylos medžiaga kaip reikiant pakenks D. Trumpui. Tarkime, kad yra neginčijamų įrodymų, jog „Trump Organization“ plovė pinigus. Tarkime, kad tokie įrodymai leistų pradėti Jungtinių Valstijų prezidento apkaltą ar net leistų jį patupdyti už grotų. Iš pirmo žvilgsnio tokia situacija tarsi suteiktų Rusijai didžiulį pranašumą.
Nepaisant to, vertinant iš V. Putino perspektyvos, D. Trumpo pašalinimas turėtų siaubingų padarinių, nes jį poste kad ir laikinai pakeistų viceprezidentas Pence‘as, kurio politika Rusijos klausimu žymiai griežtesnė. Tokiu būdu Maskvai praktiškai neliktų vilties, jog artimiausiu metu bus panaikintos šiuo metu taikomos griežtos sankcijos. Žvelgiant iš V. Putino varpinės, toks kompromatas naudingas tik tol, kol nepaviešintas. Vos tik tapęs visiems prieinamas, jis ne tik kad nepadeda, bet netgi trukdo.
O dabar įsivaizduokime, kad, jei D. Trumpas žino, kokias kortas turi V. Putinas, ir puikiai supranta, kad jų išmetimas ant stalo galiausiai pakenktų pačiai Rusijai, jis taip pat supranta, kad Kremlius blefuoja ir iš jo šantažo grasinimo nieko doro nebus. Galiausiai D. Trumpas turėtų laisvas rankas dar labiau spausti Rusiją, kai jam tai naudinga, bet tik iki tam tikros ribos.
Kokios ribos? Ribos, kai V. Putinas D. Trumpo nebeatrodys palankesnis nei prezidentas Pence‘as. Jei dėl vienokios ar kitokios priežasties D. Trumpas prieš Rusiją imtųsi ypatingai griežtos politikos ar žengs neapgalvotų žingsnių, galinčių padidinti branduolinio karo riziką, tuomet Pence‘as gali pasirodyti geresnė alternatyva. Tokiu atveju iš kompromato būtų daugiau naudos, nes jį būtų galima paviešinti.
Antrasis scenarijus: jei kompromatas tik šiek tiek pakenktų D. Trumpui
Įsivaizduokime, kad sukaupta medžiaga tik šiek tiek pakenktų Jungtinių Valstijų prezidentui, pavyzdžiui, tai būtų vaizdo įrašas apie D. Trumpo linksmybes su rusų prostitutėmis ar duomenys apie etikos pažeidimus, galinčius prezidentui sukelti šiokių tokių teisinių pavojų – tokie įvykiai sukeltų gėdą ar pasipiktinimą, tačiau apkalta nesibaigtų.
Kaip V. Putinas vertintų politiškai sužeistą D. Trumpą, kuris vis tiek būtų įsikabinęs valdžios? Labai palankiai – labai palankiai tuo atveju, jei jo tikslas yra Jungtinėse Valstijose pasėti visuomenės nepasitenkinimą.
Jei D. Trumpas būtų kiek įžvalgesnis, jis suprastų, kad Rusijos grėsmė per šantažo mechanizmą visai įmanoma, tad jis, prieš dar labiau spausdamas Maskvą, gerai pagalvotų – galbūt net sušvelnintų smūgį pasirinkdamas atitinkamus žodžius, duosiančius V. Putinui suprasti, kad ateityje įmanomas santykių pagerėjimas.
Net ir tokiu atveju Rusija gali dvejoti atskleisti kompromituojančią informaciją, numanydama, kad, pakenkusi D. Trumpui, sulauks daugiau dėmesio iš Kongreso ir visuomenės, o tai ateityje Rusijai tikrai nebūtų į naudą.
O jei D. Trumpą sukompromituotų vidaus jėgos?
Taigi, kaip V. Putinas nuspręstų, kad jau pats metas viešinti turimą D. Trumpą kompromituojančią medžiagą?
Kai JAV prezidento veiksmai taptų tokie suvaržyti vidaus politikoje, jog jis nebeturėtų jokio svaresnio žodžio užsienio politikoje ir Rusijai būtų naudingesnis kaip politiškai neįgalus.
Jei Muellerio tyrimas (arba FTB tyrimas dėl D. Trumpo asmeninio advokato) pateiks rimtų įrodymų, D. Trumpas bus priverstas kliautis šalinininkais Kongrese (kurie Rusijai tikrai nejaučia šiltesnių jausmų) ir skirti mažiau dėmesio prorusiškai užsienio politikai.
Išvada labai paprasta: ėmus didinti teisinį spaudimą, D. Trumpas atsidurs savotiškuose spąstuose: nepaklusi Putinui – rizikuosi būti viešai demaskuotas, arba padėsi Putinui – rizikuosi būsi pasmerktas saviškių.
Ką mums sako D. Trumpo elgesys su Rusija?
Ar D. Trumpo elgesys su Rusija atitinka švelnaus ar rimto kompromato egzistavimo faktą? Viskas priklauso nuo to, kam Jungtinių Valstijų prezidentas teikia pirmenybę. Jei šis politikas nuoširdžiai nori būti griežtas ir tvirtas, tačiau verčiamas būti malonus (tokia ir yra šantažavimo esmė), greičiausiai kalbame apie nelabai piktą kompromatą.
Jei tikrai visi jo pasirinkimai ir sprendimai yra prorusiški, tuomet jo tikrųjų instinktų ir jo patarėjų norų svyravimus galima paaiškinti paprasčiausiu neryžtingumu ir nesugebėjimu apsispręsti. D. Trumpas šiuo atveju gali sausas išlipti iš balos, nes puikiai supranta – V. Putino turima kompromituojanti medžiaga tokia rimta, jog jis niekada jos nepanaudos praktiškai.
Jungtinių Valstijų vidaus politikoje ir toliau kaupiantis audros debesims ir įtampai, mes galime sužinoti dar daugiau įdomių dalykų. Tai, kaip D. Trumpas galės manevruoti santykiuose su Rusija, tiesiogiai priklausys nuo to, kiek žalingas tas kompromatas: kuo didesnė galima grėsmė, tuo ryžtingesnių prevencinių veiksmų jis imsis.
Nenuspėjamo veiksnio scenarijai
Žinoma, tokius ekspertų samprotavimus gali kaip reikiant pakoreguoti nauji veiksniai, įtampos ir spaudimas. Pavyzdžiui, V. Putiną gali imti spausti Rusijos elitas, reikalaujantis, kad V. Putinas liautųsi trypčiojęs vietoje ir drąsiai pasinaudotų turimomis galimybėmis. D. Trumpas gali susigalvoti, kad jis politiškai neįveikiamas ir – bus kas bus – elgsis kaip tinkamas. Žinoma, D. Trumpas tikrai nuodugniai nepergalvojo visų šių scenarijų.
Kiti galimi D. Trumpo elgesio paaiškinimai neturi nieko bendro su kompromituojančia medžiaga. Gali būti, kad jis iš tikrųjų tenori išvengti branduolinio karo ar tiki diplomatijos galia, nors bent jau kol kas tokių ketinimų jo elgesyje neįžvelgti. Taip pat gali būti, kad jam tiesiog patinka V. Putino vadovavimo stilius, o gal tikisi, būdamas prezidentu, Rusijoje pasirašyti svarbų nekilnojamo turto sandorį.
Jei V. Putinas paskatino Kremliaus žaidimų teoretikus svarstyti visas šias galimybes, jis puikiai supranta, kad vien turėti kompromato nepakanka – būtina mokėti juos sumaniai naudotis. O net ir mokant, šantažuoti užsienio valstybės vadovą nėra paprasta.