Ekspertas: Putinas keičia retoriką – tai aiškus signalas Vakarams

Neseniai Seime vykusi konferencija „Permąstant Rusiją“ buvo skirta dabartinės padėties pervertinimui (permąstymui), tačiau dėl to, kada konkrečiai pradėjo aiškėti, kad esama tam tikrų problemų, ekspertų nuomonės išsiskyrė. Kai kurie iš jų mano, kad susiklosčiusios situacijos ištakos siekia 2014 metus. Kiti mini 2007-uosius ar netgi ankstesnes datas. Visgi svarbiausiu paminėtu faktu tapo pripažinimas, kad Vidurio ir Rytų Europa karą Ukrainoje vertina kitaip nei Vakarų Europa. Šių regionų piliečiai skirtingai interpretuoja tai, kas vyksta.

„Daugeliui Vakarų europiečių, kitaip nei lietuviams, lenkams, rumunams, tai yra išorinis konfliktas, vykstantis kažkur toli Rytų Europoje tarp dviejų slavų tautų ir nedarantis jiems jokio tiesioginio poveikio, – paaiškino A. Umlandas. – Kita vertus, Vidurio Europoje, Baltijos šalyse karas tiesiogiai veikia žmonių gyvenimus.“

Vakarų europiečiai privalo suprasti, kad karas Ukrainoje – kur kas globalesnis įvykis negu eilinis ginkluotas susidūrimas. Tenka kalbėti apie visos tarptautinės saugumo sistemos pamatus. Svarbu, kad visi Europos gyventojai priimtų vienodą poziciją ir suprastų, jog susiduriama su principiniais klausimais, susijusiais su visos planetos saugumu.

„Rusijos veiksmai destabilizuoja branduolinio ginklo neplatinimo strategiją. Daugelis šalių, nebūtinai Europoje, gali pasistengti pačios įsigyti branduolinį ginklą, kad neatsidurtų kvailių vietoje, – perspėja ekspertas. – Pasekmės liečia ir JTO, ir Saugumo Tarybą, kurioje Rusija savo veto paverčia politiniu, net karo instrumentu. Byra visa sistema, kurioje gyvenome pastaruosius 70 metų.“

Neseniai Vladimiras Putinas pasakė kalbą Valdajaus forume. Iš esmės buvo kartojamos anksčiau girdėtos tezės, pavyzdžiui, įtrauktos į pernykštį straipsnį „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“. A. Umlandas atkreipė dėmesį į tai, kad toji kalba, be kita ko, signalizuoja apie platesnio masto problemą: juk ne vien Rusija pajėgi išvedžioti tokio pobūdžio teorijas, kad pateisintų savo karinę agresiją.

„Kitos šalys [taip pat] galėtų sugalvoti kokį nors istorinį siužetą ir juo besiremdamos pažeidinėti tarptautinę teisę, aneksuoti, okupuoti, bombarduoti, kadangi istoriškai neva šitai pateisinama“, – samprotavo ekspertas.

Visgi grasinimų panaudoti branduolinį ginklą V. Putino kalboje nenuskambėjo. Politologas mano, kad retorikos pokyčiai sufleruoja, kaip turi elgtis Vakarai. Kai Rusija pirmą kartą pagrasino branduoliniu ginklu, Vakarai oficialiai pareiškė, kad po branduolinio smūgio stos į karą.

„Kai tik buvo pasiųstas aiškus signalas, V. Putinas pakoregavo savo retoriką. Manau, kad tai padidino ir Ukrainos saugumą, – teigia A. Umlandas. – Ir anksčiau teko pastebėti, kad po aiškių didžiųjų valstybių signalų Rusija atsitraukia.“

Ekspertas laikosi nuomonės, kad būtent todėl Lietuva, Latvija ir Estija gali jaustis saugios būdamos NATO narėmis. Nepaisant aktyviai Rusijos propagandos skleidžiamų žinių apie fašizmą ir priespaudą, kuriuos neva tenka patirti šiose valstybėse gyvenantiems rusams, Baltijos šalims užpuolimas negresia, kadangi Vakarai yra tvirtai apsibrėžę, kaip elgtųsi tokiu atveju.

Ekspertas mano, kad reikia bijoti ne branduolinio smūgio, o hibridinių veiksmų – Kachovkos HE užtvankos sugriovimo arba Zaporižios AE apšaudymo. Kodėl tokiu atveju Rusijos valdžia griebiasi branduolinio ginklo panaudojimo retorikos? A. Umlandas tai priskiria psichologinio karo elementams.

„Pavyzdžiui, mano gimtajame mieste dar pavasarį buvo kalbama apie tai, kurioje vietoje įrengti bunkeriai ir kokios jie būklės. Žmonės bijo Trečiojo pasaulinio karo, o Rusija tai nuspėja ir elgiasi atitinkamai“, – samprotauja jis.

Politologo manymu, Rusija neteko švelniosios galios instrumentų, kuriuos galėtų panaudoti Vakarų šalyse: norimo rezultato ji nebegali pasiekti eidama kultūrinių ir moralinių vertybių demonstravimo keliu, afišuodama politinio kurso patrauklumą ir vidaus politikos strategijų efektyvumą.

Dabar siekdama sušvelninti Vakarų nusistatymą Rusijos valdžia gali kliautis tik grasinimais, energetinių klausimų aštrinimu, karine jėga ir sabotažu.

Rusijos pasitraukimo iš susitarimo dėl grūdų istoriją A. Umlandas laiko įrodymu, kad sandėrių su Rusija nereikia traktuoti kaip kažko galutinio, kad juos būtina įtvirtinti konkrečiomis garantijomis.

„Galima prisiminti tolimus 1994-uosius, kai Moldova ir Rusija sudarė susitarimą dėl rusų karių išvedimo iš Uždniestrės. Deja, kariai tebėra tenai, kadangi nebuvo įvesta jokių sankcijų, galėjusių tapti reikšmingu Moldovos palaikymu, nebuvo jokių bandymų pakoreguoti situaciją, – pakomentavo ekspertas. – Rusijos valdžia nueina tiek toli, kiek mes jai leidžiame. Rusija paiso tiktai griežtų pozicijų ir aiškių raudonųjų linijų.“

Politologas mano, kad iki Ukrainos teritorijų, kuriose buvo surengti „referendumai“ dėl prisijungimo prie Rusijos, aneksijos V. Putinas turėjo šansą rasti kompromisą su Vakarais ir su Ukraina, na, o rinkėjams pateikti naratyvą apie įvykdytą „denacifikaciją“. Dabar V. Putinas pats įstūmė save į aklavietę, iš kurios išeiti susidariusiame vidaus politikos kontekste labai sudėtinga. Pasak A. Umlando, efektyviausiai situaciją galėtų išspręsti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pergalės.

„Daugėjant pergalių V. Putino problemų skaičius augs, ir gali būti, kad tada įvyks koks nors politikos perversmas, gal net valdžios Maskvoje pasikeitimas“, – pridūrė A. Umlandas.