Iki to laiko vienos iš dviejų didžiausių Prancūzijos partijų lavonas ne šiaip sau gulėjo nekvėpuodamas, bet jau buvo aktyvaus irimo stadijoje. O dabar, kaip tik tą akimirką, kai laukiama, ką kandidatas į prezidentus pasakys šaliai, ką jis galvoja apie Donaldą Trumpą, Vladimirą Putiną ir radikalų islamą, kandidatas nuo Socialistų partijos – blausus Benoit Hamonas – neranda nieko geriau, kaip kalbėti apie marihuanos legalizavimą bei raudonojo šlamo ir endokrininių disruptorių problemas.

Dešiniajame flange katastrofa artėja prie kulminacijos. Iš pradžių iš lenktynių iškrito buvęs prezidentas Nicolas Sarkozy. Buvusį premjerą Alainą Juppe, kurį didžiąją pernai metų dalį jau praktiškai vadino prezidentu, atmetė kaip tik tie, kurie jį taip dievino. Kai Francois Filloną, žmogų, kuris jį nugalėjo ir tapo kandidatu nuo Respublikonų partijos, pasiglemžė skandalas, A. Juppe nervai neišlaikė – kovo 6 dieną jis galutinai atsisakė dalyvauti rinkimuose.

F. Fillonas dar neseniai buvo aiškus favoritas, gavęs pirminiuose rinkimuose keturis milijonus balsų, o dabar jis surengė tikrą pasirodymą: maištininkų partija bando jį nušalinti nuo rinkimų. Tarpsta schemos, gudrybės, apskaičiavimai ir sandoriai, ir visa tai turint omenyje apklausas, interpretuojamas naujųjų laikų Romos haruspikų. Dar vienas lavonas.

Marine Le Pen

Scenoje pasirodo tyrimą atliekantys teisėjai. Jie, žinoma, atlieka jiems derantį vaidmenį: išklauso parodymus skandalingoje byloje apie suklastotas F. Filono žmonos ir vaikų darbo sutartis. Tačiau jų sąžiningumas nenukentės nuo švelnaus priminimo apie tai, kad jie taip pat yra žmonės, kuriems būdingos žmogiškos aistros ir nuoskaudos; kad esminė valdžia, kuria jie naudojasi, visada siekia, kaip ir apskritai bet kuri valdžia, pasiekti maksimalias ribas; ir kad galiausiai jie buvo visiškai įtraukti į rinkimų kampaniją, nuo kurios, pasak Charles’io de Montesquieu, jie turėtų atkakliai laikytis atokiau.
Tačiau blogiausia šiame paveiksle – Prancūzijos piliečiai ir rinkėjai, beje, visi ir kiekvienas iš jų kuria. naują ir keistą požiūrį į politiką, kaip matyti iš susidariusios situacijos, galima apibendrinti trimis sąvokomis.

Kankanas. Arba, jeigu tiksliau, can't-can't. Kiekvieną trečiadienį prancūzai čiumpa naują numerį „Le Canard Enchaine“, satyrinio savaitraščio, kurio maištingas humoras anksčiau maitino ekscentrikus kairėje ir dešinėje, o dabar tapo kasdienine politikos kalba. Kadaise laikraščio skaitymas, kaip sakė Georgas Vilhelmas Frydrichas Hegelis, buvo rytinė filosofo malda. O dabar šio konkretaus laikraščio skaitymas malšina nepasotinamą elektorato apetitą juokeliams.

Su kokiu pašaipiu išankstiniu nusiteikimu skaitytojai laukia naujienų apie amoralius rinkimuose laimėjusių politikų ir jų priešininkų poelgius! Su kokiu godžiu pasigardžiavimu mes nuryjame kassavaitinę korupcijos, puvėsių ir skandalų dozę! Kokį graudų nusivylimą ir staigų susidomėjimo gyvenimu praradimą pajuntame, jeigu jokių panašių naujienų nėra. Turbūt mes jau pamiršome, kad tokiu būdu besilinksmindami ir taip svaigdami nuo skandalų mes, kartu su poetu Stephane’u Mallarme, „nuoboduly žiovaujame prieš pražūties tamsą“.

 Francois Fillonas ir Emmanuelis Macronas

Spektaklis. Vietoj pasvertų nuomonių mes matome nesibaigiančius nerimtus komentarus tūkstančio ir vieno posūkio rinkimų čempionate tema. Kažkada žiniasklaida nušviesdavo sportą, lyg tai būtų politika. Dabar politiniai komentarai primena sporto transliacijas.

„Rungtynių analizė“ tapo politinių samprotavimų modeliu. Garbingoje šalyje, kurią Karlas Marksas vadino idealia politine nacija, politika tapo futbolo su savo komandomis, fanais, teisėjais ir rezultatyviausiais puolėjais, atmaina. Ar verta stebėtis, kad F. Fillono skandalo epogėjuje dešiniojo flango bosai ir jų iliuziniai treneriai atsisuko (ir velniop visus doktrininius ir stilistinius skirtumus!) į atsarginių suolelį, ant kurio sėdėjusieji turėjo laukti, kada juos išleis į aikštę. Ir galime tik spėlioti, ar F. Fillono šalininkai mato jame kažką daugiau nei ištvermingą žmogų, galintį priimti smūgį – vaizdinį, kurį jis sukūrė, kai po smūgio, nutrenkusio jį ant žemės, jis atsistojo, tarsi grįždamas į nebaigtą mūšį.
Lygybė. Lygybės siekis kažkada buvo kilniausia aistra.

Šioje aistroje slypėjo svajonė sukurti tikrą pilietinę visuomenę ir, kaip pasekmę – garbingą politiką. Sutinku su filosofo Jeano-Claude’o Milnerio nuomone, kuris savo naujoje knygoje „Relire la Révolution“ nagrinėja Antole’io France’o romaną „Dievai trokšta“. Maximilienas Robespierre’as ne šiaip sau siūlė liaudžiai kasdieninę kraujo porciją, jis dar siekė, tegul ir savotišku būdu, sustabdyti masių virtimą pagiežinga minia, ir išgelbėti viską, ką dar buvo galima išgelbėti.

Šiandieniniame egalitarizme nieko tokio nėra, yra tik minia, lėtai artėjanti prie akimirkos, kai įgys aukščiausią galią ir pasisakys ne už bendrų interesų lygybę, o už lygybę nepasitenkinime, pažeminime, pavyde ir korupcijoje. Susiskaldžiusiems ir apkvaitusiems Švietimo vaikams, zombiais pavirtusiems Jeano-Jacques’o Rousseau įpėdiniams, kurie blaškosi agresijos, aklumo ir nevilties konvulsijose, lygybė nebėra tikslas; tai skausminga dėmė, tarsi tamsus apsiaustas, nuoskaudų ir neapykantos aureaolė.

Dar viena katastrofa. Dar viena apgaulė. Nuo atperkamojo egalitarizmo iki niurnėjimo ir sąskaitų suvedinėjimo galimybių lygybės – mes įveikėme kelią, kuris veda visuomenę nuo gyvenimo mirties link.

Tai skamba bauginančiai, tačiau būtent čia Prancūzija ir atsidūrė šiuo metu. Tai ne šiaip sau krizė, tai paskutinė stadija to, ką didysis istorikas ir nacizmo priešininkas Marcas Blochas 1940 metais pavadino savo šalies „keistu pralaimėjimu“. Mes susidūrėme ne su vienišu blogio medžiu, o su milžinišku tamsių žodžių, pavojingų ir beprotiškų savo dezintegracija, mišku.

Tuo tarpu, laukianti savo valandos ir vedama eumenidžių (Graikijos keršto deivės, kurių vardas tapo pykčio ir tuo pat metu teisingumo sinonimu), įgauna formą figūra, kuri, kaip klasikinėje tragedijoje, atrodo tarsi baisiosios lemties įsikūnijimas: Marine Le Pen.