S. A. Cookas pastebi, jog daugybė Turkijos akademikų, žurnalistų ir politikų yra įsitikinę, kad jei dabartinis šalies prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pralaimėtų rinkimus, pasitrauktų iš posto arba numirtų, Turkijos politika automatiškai pasikeistų ir šalis grįžtų prie ankstesnės, gan demokratiškos valdymo sistemos. Būtų galima viltis, kad vieną dieną ir Turkijai bus atvertos durys į demokratinių valstybių klubą.
Deja, pasak S. A. Cooko, toks įsitikinimas labiau grįstas viltimi ir tikėjimu nei analitiniais argumentais. R. T. Erdoganas ir jo vadovaujama partija Turkiją pakeitė negrįžtamai. Galimybės jai grįžti atgal – nėra.
Tikrovė kiek kitokia, nei rašo laikraščiai
S. A. Cooko nuomone, Turkijos politinė trajektorija yra puikus pavyzdys: geriau iliustruoti, kaip valstybė gali atsukti nugarą demokratijai, tiesiog neįmanoma.
Tačiau Turkija ne viena juda šia kryptimi. Vengrijoje – Viktoras Orbanas, Lenkijoje – Jaroslawas Kaczynskis su „Teisės ir teisingumo“ partija irgi pamynę ir teisinės valstybės principus, ir demokratines vertybes, ir žmogaus teises – vardan to, ką vadina tradicinėmis vertybėmis ir saugumo priemonėmis.
Visi šie pokyčiai prasidėjo dar prieš Europą ištinkant migrantų krizei, tačiau kai prieglobsčio Europos Sąjungoje pradėjo prašytis daugybė atvykėlių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų, V. Orbano ir J. Kaczynskio žinutės netruko įgauti politinio svorio. Todėl daugeliui vengrų ir lenkų panieka demokratinėms institucijoms ir liberaliosioms vertybėms, žvelgiant iš politinės perspektyvos, tapo visiškai priimtinos.
Pasak S. A. Cooko, minėtų lyderių pastangas formuoti neliberalią demokratiją, o Turkijos atveju – renkamą autokratiją, apžvalgininkai neretai vadina galios politikos demonstravimu. Deja, taip manydami, jie gerokai šauna pro šalį. „V. Orbanas, J. Kaczynskis ir R. T. Erdoganas piešia tokią savo šalių ateities viziją, kuri daugybei žmonių nuoširdžiai patinka.
Vengrijos ir Lenkijos lyderiai to pasiekė iš esmės neigdami liberalumo principus, kurie yra Europos Sąjungos idėjos esmė“, rašo S. A. Cookas. O Turkijos valdančiosios Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) programą, pasak jo, bene geriausiai apibūdintų trys žodžiai: nuolankumas, klestėjimas ir galia. Taigi visų trijų šalių rinkėjai savo lyderius apdovanojo pelnytai.
Apynasris opozicijai
Vis dėlto nepaisant akivaizdžios sėkmės, visi šie lyderiai susiduria su opozicija, pažymi S. A. Cookas. Pastaruosius 15 metų apie pusę Turkijos rinkėjų nuosekliai reiškia nepritarimą tiek pačiam prezidentui, tiek jo vadovaujamai partijai.
Vengrijoje V. Orbanas 2016 m. surengė referendumą, kuriuo siekė užkirsti migrantams kelią į šią šalį, ir kuo tai baigėsi? Siūlomai priemonei pritarė 98 procentai balsavusiųjų. Bėda tik ta, kad referendumas, galima sakyti, neįvyko, nes balsuoti atėjo gerokai mažiau negu pusė balso teisę turinčių piliečių.
Lenkijoje partijai „Teisė ir teisingumas“ nusigręžus nuo vakarietiškų vertybių susikūrė pilietinė organizacija „Demokratijos gynimo komitetas“, kuri į gatves jau ne sykį išvedė daugybę J. Kaczynskio pasaulėžiūrai nepritariančių žmonių.
Tačiau svarbiausia, anot S. A. Cooko, yra tai, kad reaguodami į opoziciją Turkijos, Vengrijos ir Lenkijos lyderiai steigia naujas ir imasi kontroliuoti bei „valyti“ esamas institucijas – kad tik būtų lengviau įveikti kylančius politinius nesklandumus arba apskritai būtų eliminuota bet kokia galimybė jiems kilti.
„Oficialios institucijos veikia vadovaudamosi įstatymais, taisyklėmis, reglamentais ir dekretais; jų užuomazgos glūdi politiniuose ginčuose ir paprastai jos atspindi šių ginčų nugalėtojų interesus. Neoficialios institucijos nesivadovauja niekuo, tačiau tai nereiškia, kad jos yra mažiau galingos už oficialias“, – pabrėžia analitikas.
Jo nuomone, nerašyta tvarka, pagrįsta ilgametėmis tradicijomis ir nusistovėjusiais įpročiais, gali būti galingesnė už bet kokias rašytines taisykles. Pavyzdžiui, JAV vadinamasis senų bičiulių klubas, išlaikęs elitui, baltųjų rasei ir vyrų giminei nuo seno galiojančias privilegijas, yra užkirtęs kelią ne vienai teisėkūros ir administracinėms priemonei, kuria siekta geresnių sąlygų moterims ir mažumoms.
Vis labiau primena spektaklį
Vienas geriausių institucinių manipuliacijų pavyzdžių, S. A. Cooko nuomone, yra Turkijos valdančiosios partijos mėginimai (beje, sėkmingi), pasinaudojant dauguma Didžiojoje nacionalinėje asamblėjoje, pasiekti kad 2014 m. pradėtas parlamentinis tyrimas dėl galimos keturių vyriausybės ministrų korupcijos, nueitų perniek.
Šis tyrimas būtų galėjęs nugramzdinti ir patį R. T. Erdoganą bei jo šeimą, tačiau visas procesas labai aiškiai parodė, kad parlamentinės priežiūros idėja yra iš principo beprasmė. Turkijos lyderis, pasak S. A. Cooko, sugebėjo paskleisti žinią, esą visi mesti kaltinimai – tai viso labo sąmokslas, o jo rinkėjams to visiškai užteko.
Po įtarimų korupcija R. T. Erdoganas manipuliavo institucijomis, kad pakeistų jam neįtikusius 2015 m. rinkimų rezultatus, teisė oponentus savo rėmėjų užtvindytuose teismuose ir rinkimų nuostatas koregavo taip, kad užsitikrintų galimybę surengti referendumą dėl konstitucijos pataisų, garantuojančių prezidentui išskirtines galias.
Pasak S. A. Cooko, Turkijos AKP pasinaudojo teisine sistema, kad pasiųstų už grotų neįtikusius žurnalistus – dažniausiai melagingai juos apkaltinant sąsajomis su terorizmu – ir įvestų naujų ribojimų žiniasklaidos priemonių savininkams. „Po šių valdžios išpuolių prieš žiniasklaidą ir po to, kai valstybės valdomas transliuotojas kartu su valstybinėmis naujienų tarnybomis virto AKP padaliniu, vietos nepriklausomai žiniasklaidai Turkijoje praktiškai nebeliko“, – rašo S. A. Cookas.
Per paskutinius rinkimus valstybinė naujienų agentūra „Anadolu Agency“ apie R. T. Erdogano pergalę paskelbė gerokai prieš tai, kai Aukščiausioji rinkimų taryba, sudaryta iš AKP paskirtų narių, galėjo suskaičiuoti balsus. „R. T. Erdoganas nedelsė pasirodyti per televizorių ir maloniai priėmė kvietimą imtis dar vienos kadencijos, o Rinkimų tarybai beliko tik patylėti „Anadolu“ sukelto šurmulio fone, ir įsitikinti, kad AKP surengtame rinkimų spektaklyje ji atlieka tik marionetės vaidmenį“, – niūriai situaciją apibūdina ekspertas.
Grįžti prie demokratijos – nepaprastai sunku
AKP valdymo laikotarpio institucinės manipuliacijos ir inovacijos, padedančios R. T. Erdoganui siekti savo tikslų, liks ir jam pasitraukus, įsitikinęs S. A. Cookas. Jo nuomone, taip bus todėl, kad institucijos – „lipnus“ dalykas. Jos paprastai išlieka dar ilgai po to, kai pasidaro nebereikalingos, o politikai noriai jomis naudojasi, siekdami įgyvendinti savo darbotvarkes.
Pasak S. A. Cooko, tai nereiškia, kad institucinių pokyčių būti negali. Svarbu tik suprasti, kad pokyčiai visada vyksta esamų institucijų ir ankstesnių pokyčių kontekste. Pavyzdžiui, Egipto žiniasklaidai ir pilietinės visuomenės organizacijoms šiuo metu taikomų represinių įstatymų šaknų reikėtų ieškoti šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose.
Taigi, pasak S. A. Cooko, autoritarizmas gimsta pats iš savęs. Ilgainiui jis gali išblėsti, tačiau jei neįvyksta revoliucija, kuri sujauktų įsisenėjusią politinę ir socialinę tvarką, institucijų įtaką visuomenė jaučia dar labai ilgai. Nepaisant visų pokyčių Egipte nuo 2011-ųjų pradžios, šalies politikos pagrindą iki šiol sudaro šeštajame dešimtmetyje prezidento Gamalio Abdelio Nassero ir Laisvųjų pareigūnų judėjimo suformuota sistema.
Sociologiniai duomenys rodo, kad demokratizacijos bandymai dažnai „nepasiteisina“: kai kurios šalys savo demokratijos netenka, o netekusios ją susigrąžina tik labai retomis ir itin išskirtinėmis aplinkybėmis, sako S. A. Cookas.
Prancūzija tapo vėl demokratiška tik po Viši vyriausybės ir nacistinės Vokietijos žlugimo. Iš Vengrijos ir Lenkijos buvo tikimasi, kad jos parodys puikų pavyzdį, kaip turi būti einama demokratijos link. Žinoma, šioms dviem šalims vis dar yra vilties pasiekti tuos demokratinius idealus, kuriais jos, kaip Europos Sąjungos valstybės narės, turėtų vadovautis, tačiau dėl V. Orbano ir J. Kaczynskio veiksmų, šis jų kelias į tikslą bus ilgas ir sunkus. „O kalbant apie Turkiją – nėra jokių abejonių, kad kariuomenė pergyvens R. T. Erdoganą, tačiau ar ji pragyvens erdoganizmą, – nežinia“, – apibendrina S. A. Cookas.
