Tačiau tai išryškina svarbų posūkį: vis daugiau rusų pripažįsta, kad V. Putino režimas nėra amžinas ir gali baigtis greičiau, negu atrodo, rašo interpretermag.com.
Tai nereiškia, kad jie yra teisūs: V. Putinas net labiau už savo bendražygius kinus yra pasirengęs daug ką paaukoti, kad tik išliktų valdžioje, ir dar labiau yra pasirengęs imtis rizikingų užsienio politikos žygių, kad sustiprintų vis labiau svirduliuojančias savo pozicijas Rusijos gyventojų akyse.
Šios dvi galimybės gali būti svarbiausia priežastis, kodėl reikėtų atkreipti dėmesį į tvirtinimus, kad jo režimui gresia galas, nes būdas, kaip tai įvyks, ir artimiausios pasekmės gali būti itin pavojingos ne tik Rusijai ir jos gyventojams, bet ir tarptautinei bendruomenei.
Turbūt labiausiai įtikinančius argumentus, kodėl artėja V. Putino ir jo režimo saulėlydis, naujoje studijoje, paprastu pavadinimu „Putin`s Downfall“ („V. Putino nuosmukis“), pateikė Europos užsienio ryšių tarybos (European Council on Foreign Relations) vyresnysis bendradarbis Nikolajus Petrovas.
Jis pasiūlė penkis esminius punktus:
„Rusijos politinis režimas nėra tvarus. Jis neturi pajėgumų reformuotis. Jam tenka susidurti su didėjančiomis ekonominėmis bėdomis, byrančia infrastruktūra ir maištauti pradedančiu elitu“.
„Po masinių protestų ir paramos atoslūgio vyriausybė 2014 metais savo legitimumą pradėjo grįsti pergalėmis kariuose. Šio proceso metu V. Putinas centralizavo visą valdžią prezidento rankose, užgniaužė nepritariančius balsus ir susilpnino institucijas“.
„Dabar režimui reikia tolesnių karinių pergalių arba jis neteks paramos. Dėl perteklinės centralizacijos sistema tapo nestabili ir neefektyvi, ji sutelkta ties išlikimu, o ne strategija. Kol kandžiojasi sankcijos ir senka fondai, elitai pradeda nekantrauti, o tokiuose regionuose kaip Kaukazas ima didėti konflikto tikimybė“.
„Rusijos režimas turi dvi išeitis: pagerinti savo finansinę padėtį susitaikant su Vakarais arba atnaujinti legitimumą pakeičiant prezidentą. Tačiau net ir šie metodai tik laimėtų šiek tiek laiko ir gali neužkirsti kelio visiškam žlugimui“.
„V. Putinas neturi aiškaus įpėdinio ir, žlugus režimui, valdžia gali būti perskirstyta įvairioms vyriausybės institucijoms, kompanijoms ir regionams, įskaitant Čečėniją“.
„Dabartinis Rusijos režimas nebus ilgalaikis“ dėl V. Putino veiksmų Ukrainoje, rašo N. Petrovas. Prieš Krymo anšliusą V. Putinas legitimumą užsitikrindavo per balsadėžes, bet dabar jis tai daro kariniais veiksmais. V. Putinas šiandien „labiau primena carą, o ne tarybos pirmininką“, ir jo režimas nuo „hibridinės sistemos perėjo“ prie tokios sistemos, kuri priklauso išskirtinai tik nuo jo.
Kad V. Putinas liktų valdžioje, jam reikia vis didesnių ir vis dažnesnių karinių pergalių, tačiau „tokia pozicija yra netvari, turint galvoje senkančius finansinius išteklius, blėstančią elitų, nenorinčių amžinai gyventi karinėje stovykloje, kantrybę bei sparčiai blogėjančią Rusijos administracinių ir politinių sistemų būklę“, - tęsia N. Petrovas.
Rusų analitikas įžvelgia iš viso tris scenarijus: Rusijoje gali įvykti politiniai pokyčiai, per kuriuos tiek V. Putinas, tiek jo režimas dings. V. Putinas gali išlikti, jei pakeis savo režimą, susitaikys su Vakarais arba turės naudos iš pakilusių naftos kainų, arba jis gali būti išstumtas ir pakeistas kito asmens, kuris mėgins įgyvendinti tokius pokyčius.
N. Petrovas tvirtina, kad „šiam režimui liko mažiau negu metai: jam kylančią egzistencinę grėsmę sudaro kelios dinamikos, kurios, paimtos atskirai, sunaikintų režimą greičiau negu per dvejus metus“. Tačiau paimtos kartu, jos kelia dar didesnį pavojų režimo ir V. Putino išlikimui.
Pasak analitiko, šiuo atžvilgiu egzistuoja trys „dinamikos“: pernelyg didelė galios koncentracija V. Putino rankose, vis trumpėjantis laiko horizontas priimant sprendimus ir karinės mobilizacijos kaina. Dėl šių dalykų tampa vis sunkiau priimti būtinus sprendimus ir jie tampa vis pavojingesni.
Apsvarstęs įvairias galimybes, N. Petrovas sustoja ties paskutine ir labiausiai gąsdinančia perspektyva – pačios Rusijos, kaip valstybės, žlugimu. „Kaip toks žlugimas galėtų atrodyti? - klausia jis. – Valstybės nykimas iš išorės gali būti nematomas, tačiau jis silpnina valstybės imuninę sistemą: net mažiausia „infekcija“, pavyzdžiui, 2015 metų gruodžio sunkvežimių vairuotojų protestai prieš naują kelių mokestį, režimui gali turėti mirtinų pasekmių“.
„Kad ir koks naujas režimas iškiltų iš karto po žlugimo, mažai tikėtina, kad jis būtų geresnis, turint galvoje stiprių institucijų stoką ir prastą tiek elitų, tiek pačios Rusijos visuomenės, kaip visumos, būklę“, - teigia N. Petrovas. „Galiausiai, prabėgus metams, ši šalis daugeliu atžvilgių atrodys kitokia“, tvirtina N. Petrovas, pridurdamas, kad tai kelia „daug klausimų“.
Tačiau jis primena „seną posakį, teigiantį, kad Rusija yra tokia šalis, kurioje viskas gali pasikeisti per penkerius metus, ir niekas gali nepasikeisti per šimtą“.
