Ekspertas: Merkel rizikuoja tapti geopolitiniu Wolteriu White'u iš serialo „Bręstantis blogis“

Populiariame televizijos seriale „Bręstantis blogis“ chemijos mokytojas Wolteris White'as, neseniai sužinojęs, kad serga mirtina vėžio forma, baiminasi, jog jo šeima neišgalės apmokėti gydymo sąskaitų, o jam mirus pritruks lėšų išgyventi. Iš nevilties vyras ima gaminti ir pardavinėti narkotikus. Siekdamas išlaikyti naująjį verslą ir apsaugoti artimuosius, serialo herojus veliasi į vieną nusikaltimą po kito, kol galiausiai kilnus tikslas virsta nevaldoma nusikalstama audra, kuri jo šeimai kenkia labiau nei skurdas ir vėžys.

G. Gresselis atkreipia dėmesį, kad kai kurių stebėtojų nuomone, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, griežtai ginanti sankcijas Rusijai, panašia kryptimi pasuko per rugpjūtį Meseberge įvykusį susitikimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Pasak G. Gresselio, V. Putino apologetams, vokiškai vadinamiems Putinversteher (pažodžiui, „suprantančiais V. Putiną“, šis susitikimas žymi Vokietijos santykių su Maskva atnaujinimą ir atšilimą. Tradiciniai transatlantinio bendradarbiavimo šalininkai panašiai apibūdina šį susitikimą, bet vertina jį kaip išdavystę. Jie ypač kritikuoja Meseberge abiejų šalių vadovų pasiūlytą naują diplomatinį formatą Sirijos konfliktui spręsti, kuriame dalyvautų Vokietija, Prancūzija, Rusija ir Turkija, bet pasigendama JAV. Daugelis Europos šalių itin nerimauja, kad A. Merkel galėjo sutikti mėginti apsaugoti „Nord Stream 2“ dujotiekį nuo galimų JAV sankcijų. A. Merkel ir jos administracija šio susitikimo nekomentuoja taip tik kaitindami spėliones dėl jo rezultatų ir galimų padarinių.

Gilūs nesutarimai

G. Gresselio nuomone, emocinė A. Merkel reakcija išėjus iš konferencijų salės leidžia spėti, kad susitikimas praėjo prastai. Sprendžiant iš ankstesnių jos susitikimų ir derybų su Rusijos atstovais, galima įsivaizduoti, kokia nemaloni nuotaika tvyrojo Meseberge ir kokiais klausimais kalbėtasi.

Ekspertas primena, kad Vokietija nuo 2015 m. derasi dėl Minsko susitarimų įgyvendinimo mėginant spręsti konfliktą Ukrainoje. V. Putinas ir A. Merkel jau seniai iš esmės nesutaria, kaip Minske suderėtas sąlygas paversti tikrove. Nėra jokių ženklų, kad Meseberge šiuo klausimu kas nors pasikeitė. Vilties pakeisti Rusijos politiką Ukrainos atžvilgiu nedaug, tad A. Merkel diskusijas su V. Putinu išnaudoja, kad bent iš dalies padėtų išspręsti neatidėliotinus humanitarinius klausimus, kaip antai dėl kino režisieriaus Olego Sencovo, kitų politinių kalinių ir karo belaisvių likimą, humanitarinės pagalbos tiekimo į konflikto zoną ir kitus žemiškus, bet nepaprastai svarbius klausimus.

„Sirijoje V. Putinas žiauriausiomis priemonėmis praktiškai laimėjo karą Basharo al Assado režimui, o dabar nori, kad Europa sumokėtų už šalies atstatymą“, – rašo G. Gresselis. V. Putinas kalba apie Sirijon „grįžtančius pabėgėlius“ žinodamas, kad šis klausimas itin opus Europos rinkėjams.

Pasak G. Gresselio, A. Merkel netiki nė vienu V. Putino žodžiu. Ji iškėlė sąlygas, kokiomis Europa teiktų pagalbą Sirijai, įskaitant konstitucinę reformą ir laisvus sąžiningus rinkimus. Šie pokyčiai įmanomi tik pasikeitus Damasko režimui, bet būtent tam Rusija ir siekė sutrukdyti pradėjusi intervenciją Sirijoje. Taigi A. Merkel dabar gali pasakyti „ne“, laikydamasi savo sąlygų.

Tačiau, G. Gresselio nuomone, netrukus įvykiai Sirijoje gali pasisukti taip, kad A. Merkel teks persvarstyti savo poziciją. Rusų, sirų ir iraniečių pajėgos gali užimti Idlibo provinciją – paskutinį sukilėlių bastioną, neskaitant kurdų kontroliuojamos teritorijos. Jei vyriausybės pajėgos perims Idlibą joms būdingais negailestingais metodais, prasidės nauja humanitarinė katastrofa ir iš šalies vėl gali plūstelėti milijonai gyventojų.

Ekonominės krizės apimta Turkija, pasak eksperto, vargu ar gali sau leisti priimti dar vieną pabėgėlių bangą. Vokietija, prisimindama 2015 m. sprendimą priimti milijoną pabėgėlių, pasiryžusi išvengti tokių įvykių pasikartojimo. „V. Putinui Idlibas yra įkaitas Rusijos kariuomenės malonėje. A. Merkel turi arba sumokėti išpirką Rusijai, arba ieškoti kitų sprendimų“, – vertina G. Gresselis.

Teks kliautis turkais?

Atsidūrusi tokioje situacijoje Vokietijos kanclerė paprastai kreipdavosi į Vašingtoną. Bet per pastaruosius kelis mėnesius Berlyno santykiai su Vašingtonu gerokai apkarto: JAV prezidentas Donaldas Trumpas svaidosi, G. Gresselio nuomone, absurdiškais kaltinimais dėl A. Merkel susitarimų gynybos, prekybos ir susitarimų dėl dujų tiekimo. Be to, D. Trumpo administracijoje nebeliko patikimo Europos vadovų partnerio Herberto Raymondo McMasterio, į kurį būdavo galima kreiptis sunkią akimirką. Jo vietą užėmė gerokai agresyvesnis patarėjas saugumo klausimais Johnas Boltonas.

Ankara yra vienintelė likusi šalis Sirijos konflikte, turinti įtakos kai kurioms sukilėlių grupuotėms Idlibe, ir įvedusi į šalį reikšmingas karines pajėgas. Bet, G. Gresselio vertinimu, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, savo neracionalia politika įstūmęs Turkiją į ekonominę krizę, puoselėja santykius su Maskva, pradėjo karą su kurdais ir naudojasi Europa kaip atpirkimo ožiu, siekdamas sustiprinti savo politines pozicijas Turkijos viduje.

G. Gresselis primena, kad rėždamas kalbas R. T. Erdoganas vis apkaltina Vokietiją „nacistiniais metodais“ ir žmogaus teisių pažeidimais, todėl Vokietijos gyventojų nuomonė apie jį labai prasta. Vis dėlto Berlynas nenorėtų, kad Turkija žlugtų arba dar labiau priartėtų prie Kremliaus diplomatinės orbitos.

Recepas Tayyipas Erdoganas

© AFP / Scanpix

„Kad Ankara padėtų Berlynui, šis turi padėti Ankarai“, – rašo G. Gresselis. Bet kol kas sunku prognozuoti, ar Berlynui pavyks įtikinti Ankarą, ir ar R. T. Erdoganas bus patikimesnis partneris nei V. Putinas. R. T. Erdogano vizitas į Berlyną suplanuotas rugsėjo pabaigoje, tada gal bus aiškiau.

G. Gresselio nuomone, keistos sudėties naujas diplomatinis formatas Sirijos klausimais nebent galėtų padėti laimėti laiko ir „neužverti durų“ jokioms sprendimo galimybėms. Tačiau šiame formate nėra ne tik JAV, bet ir Irano. „Teheranas greičiausiai stos skersai kelio visiems be jo žinios patvirtintiems susitarimams (jei ne dėl svaresnių priežasčių, tai bent tam, kad pademonstruotų įtaką Sirijoje), todėl formatas, neįtraukiantis Irano, atrodo pasmerktas kaip konflikto sprendimo priemonė“, – svarsto G. Gresselis, tačiau priduria, kad visgi jis gali pasitarnauti atskleidžiant skirtingų Sirijos karo dalyvių ketinimus.

Kompromisai dėl dujotiekio

Pasak G. Gresselio, reikalus komplikuoja ir paslapties šydas, tvyrantis virš „Nord Stream 2“. Dėl šio abejotinos ekonominės naudos projekto ne tik sustiprėjo trintis Europos Komisijoje, bet ir susilpnėjo A. Merkel lyderystė Europoje. Kokios išpirkos iš A. Merkel bepareikalautų Rusija, pagalba ar bent nesipriešinimas šio dujotiekio statybai, eksperto nuomone, neišvengiamai būtų Kremliaus reikalavimų sąraše. Kita vertus, A. Merkel nori ir išsaugoti Ukrainos kaip rusiškų dujų tranzito šalies vaidmenį, ir susitarti su ES komisija dėl šio projekto.

Visgi G. Gresselis atkreipia dėmesį, kad lankydamasi Sakartvele, Armėnijoje ir Azerbaidžane, vos kelios dienos po susitikimo su V. Putinu, A. Merkel domėjosi galimybėmis atgaivinti Pietinio dujų koridoriaus idėją. Šis siūlomas projektas sumažintų Europos priklausomybę nuo Maskvos ir galėtų padėti stabilizuoti Turkiją, nes ši įgytų svarbesnį vaidmenį Europos energijos išteklių tiekimo grandinėje.

Kebli padėtis

G. Gresselis pastebi, kad nemažai vokiečių, tarp jų ir įtakingų veikėjų, linkę gerinti santykius su Rusija, atmeta pastangas stiprinti ryšius su R. T. Erdogano Turkija ir siekia apsaugoti nacionalinius projektus nuo JAV kišimosi. „Atrodytų, kad toks požiūris prieštarauja Vokietijos strateginiams interesams, bet mažėjantis pasitikėjimas D. Trumpu, R. T. Erdoganu bei V. Putinu ir šių politikų nenuspėjamumas verčia dvejoti, ar Vokietija sieks šių interesų“, – abejoja ekspertas.

Vienai Vokietijai nepavyks išspręsti nesutarimų su Rusija, Turkija ir JAV. Tuo, pasak G. Gresselio, ir galima paaiškinti A. Merkel sprendimą tylėti: bet kokie komentarai apie Vokietijos tikslus ir siekius gali arba sulaukti pasipriešinimo, kuris suardys jos planus, arba sukelti lūkesčius, kuriuos A. Merkel nebūtinai pavyks pateisinti.

„Tarptautinė tvarka vis labiau primena konkurenciją tarp priešiškų kartelių, nei taisyklėmis grįstą sistemą, kurią kadaise įsivaizdavo Vakarai. Tokiomis aplinkybėmis A. Merkel rizikuoja tapti geopolitiniu Volteriu Vaitu – tragiška veikėja, kuri sudarinėja vis labiau miglotus sandėrius, kad apsaugotų artimuosius, ir tikisi, kad viskas kažkaip išsispręs“, – rašo G. Gresselis.