aA
Buvęs Danijos ministras pirmininkas Larsas Lokke Rasmussenas pavadino JAV prezidento Donaldo Trumpo pasvarstymą nusipirkti Grenlandijos salą, Danijos autonominę teritoriją Šiaurės Amerikoje, ne laiku paskelbtu balandžio 1–osios pokštu.
Vladimiras Putinas, Donaldas Trumpas
© Reuters / Scanpix

D. Trumpo idėja galbūt iš tiesų groteskiškai keista (ir neįmanoma), bet tai nereiškia, jog nėra pagrindo pamąstymams apie galimybę atgaivinti rinką suvereniose teritorijose, kurios kitados padarė Ameriką didžia.

Kaip žinoma, JAV nusipirko Luizianą iš Prancūzijos, Floridą iš Ispanijos, Aliaską iš Rusijos ir didžiąją dalį savo pietvakarinės teritorijos iš Meksikos, o devynioliktojo amžiaus septintajame dešimtmetyje vos nenusipirko Grenlandijos ir Islandijos.

Buvo siekta apjuosti Kanadą JAV teritorija ir taip įtikinti šalį prisijungti prie Jungtinių Valstijų. Bet tokių planų greit buvo atsisakyta, ir Jungtinės Valstijos pripažino Danijos suverenias teises į Grenlandiją 1917 metais, po to, kai įsigijo Mergelių Salas, tuometinę Danijos koloniją.

Bet jau greitai didžiausia pasaulyje sala ir vėl tapo itin strategiškai svarbi Jungtinėms Valstijoms, šįkart kaip karo lėktuvų bazė per Antrąjį pasaulinį karą. Dėl atominės bombos Grenlandija tapo dar svarbesne teritorija strateginiu požiūriu. Tuo laikotarpiu buvo itin svarbu turėti bazę bombonešiams šalia priešininko sienų, o Grenlandija buvo pakankamai arti Sovietų Sąjungos, kad JAV galėtų iš ten gąsdinti visą europinę Rusiją Be to, ši teritorija buvo ideali bazė žvalgybos lėktuvų skrydžiams.

Jungtinės Valstijos dar kartą pamėgino įsigyti Grenlandiją, bet 1946 metais Danijos vyriausybei pateiktas pasiūlymas liko neišgirstas, net jeigu tuo metu saloje gyveno tik apie 600 danų. Kaip paaiškėjo, Jungtinėms Valstijoms nė nereikėjo pirkti salos. Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) susiformavimas, Danijai esant vienai iš organizacijos steigėjų, ir 1951 metų dvišalis gynybos susitarimas leido JAV įkurti karinę bazę Grenlandijoje, kurios jai ir reikėjo.

Grenlandijoje jau ne vieną dešimtmetį veikia Jungtinių Valstijų karinė bazė, Tulės oro pajėgų bazė, ir šiuo metu JAV naudojasi ja iš dalies kaip išankstinio perspėjimo sistema Rusijos branduolinio smūgio atveju.

Bet Grenlandijos strateginė svarba ir vėl įgauna didesnį svorį. Pastaruoju metu stebimas Rusijos pajėgų – tiek karinių, tiek civilinių – telkimas Arktyje, stumia JAV už borto; stipresnės JAV pozicijos regione, neapsiribojant vien tik oro pajėgų baze Grenlandijoje, apsunkintų Rusijos pastangas užsitikrinti kontrolę Šiaurės jūros maršrutu ir suvienyti jėgas su Kinija mėginant jį monopolizuoti.

Be to, pasaulinis atšilimas ir sparčiai tirpstantys Grenlandijos ledo masyvai leidžia lengviau prieiti prie milžiniškų Grenlandijos gamtos išteklių.

Tulės oro pajėgų bazė
Tulės oro pajėgų bazė
© Reuters / Scanpix

Trumpai kalbant, Jungtinės Valstijos turi svaresnių priežasčių geisti Grenlandijos nei D. Trumpo tuštybė ar visi tie golfo aikštynai, kuruos jis galėtų ten pastatyti, ledo skydui tirpstant.

Jeigu JAV užmojis nusipirkti Grenlandiją vis tiek atrodo groteskinis, taip yra tik dėl to, kad žemės sandoriai tarp valstybių šiais laikais tapo retenybe. Pavyzdžių pastaruoju metu galima atrasti, bet jie labai painūs ir migloti. Nedidelė Kiribačio tauta, pajutusi kylančio vandenyno lygio pavojų, 2014 metais įsigijo 22 kv. km žemės plotą Fidžyje už 9 mln. JAV dolerių, tikėdamasi, kad 100 000 salyno gyventojų galės ten persikleti, jeigu jų gimtasis atolas taptų netinkamu gyventi.

Kita tauta, Tuvalu, svarsto panašius planus. Bet šiuo atveju nekalbama apie suverenumo perleidimą. Jeigu Kiribačio ir Tuvalu gyventojams ir tektų persikelti, jie nebeturėtų savo valstybės. Jie taptų Fidžio gyventojais.

Bet galima nesunkiai įsivaizduoti kitas aplinkybes, kuriomis institucinė rinka suvereniose teritorijose galėtų būti naudinga. 2017 metais publikuotame straipsnyje du Duke universiteto (JAV aukštosios mokyklos ir tyrimų centro Durhame) teisės profesoriai, Josephas Blocheris ir Mitu Gualtis, svarstė, kaip galėtų būti sukurta tokia rinka ir kokias problemas ji išspręstų.

Jie tvirtino, kad šiandieninėje tarptautinėje teisėje nėra numatyta jokių mechanizmų, kurie uždraustų tautoms užleisti ir įsigyti teritoriją taip, kaip jos mano esant tinkama, tuo atveju, jeigu šis perleidimas nebūtų taikomas priverstinai.

Tokie sandoriai nebevykdomi dėl to, kad šiuolaikiniame pasaulyje suverenumas galiausiai priklauso tautai. Pirkti ir parduoti teritorijas su žmonėmis, kurie ten gyvena, – visiškai atgyvenusi idėja. Bet, kaip tvirtino J. Blocheris ir M. Gulatis, atsižvelgimas į gyventojų norus galėtų pakeisti situaciją.

Imkim, kad ir Falklando salas, – salas, dėl kurių Jungtinė Karalystė kovojo su Argentina devintajame dešimtmetyje.

Argentina vis dar nori tų salų, bet dauguma jų 3 400 gyventojų balsavo už britų pilietybės išsaugojimą. Jungtinė Karalystė per metus išleidžia apie 100 mln. dolerių, kad išlaikytų ten savo karinę bazę.

„Kas jeigu Argentina pasiūlytų kiekvienam salos gyventojų po milijoną dolerių, kad pakeitimui būtų pritarta?“ – rašė J. Blocheris ir M. Gulatis.

Tokiu atveju Jungtinei Karalystei ekonominiu požiūriu būtų net naudinga pateikti atitinkamą pasiūlymą. Mokslininkai siūlo pakeisti tarptautinę teisę taip, kad „pagrindinės šalys“ negalėtų uždrausti regionui atskilti, bet kartu jos turėtų teisę į kompensaciją už prarastą teritoriją. Žinoma, būtų sulaukta daugybės pagrįstų prieštaravimų tokiems planams.
Parduotinų teritorijų pasiūla yra ribota, tautos valią ne visada lengva tiksliai numanyti, be to, kyla klausimas, kaip būtų nustatoma vienos ar kitokios vietovės kaina. Pavyzdžiui, Ukraina nesutiktų perleisti Krymo Rusijai už bet kokią kainą, o ten suorganizuoti teisėtą piliečių referendumą nebūtų lengva, kaip kad parodė 2014 metų Rusijos surengtas „referendumas“.

Be to, turbūt būtų prasta mintis leisti turtingoms šalims pirkti teritorijas iš neturtingų šalių (jos gi turi ir atitinkamų technologijų, padedančių įtikinti gyventojus balsuoti už tai) ir paversti jas kolonijomis. J. Blocherio ir M. Gulati pasiūlymas – suteikti įsigytų teritorijų gyventojams perkančiųjų šalių pilietybę, ne daug ką pakeistų: pavyzdžiui, puertorikiečiai yra JAV piliečiai, bet jų gyvenimo lygis toli gražu neprilygsta JAV lygiui.

Be abejonės, Grenlandija nebus parduota Jungtinėms Valstijoms.
Viena vertus, Danija neturi joki pagrindo ją parduoti. Ji turtinga šalis, turinti biudžeto perteklių. Ji nesunkiai gali leisti sau metinę maždaug 500 mln. dolerių subsidiją, kurią moka Grenlandijai, ir ji save veikiau mato kaip sumanią salos prižiūrėtoją nei užsispyrusią didžiulės, retai apgyventos teritorijos šeimininkę.

Ir ne tik, – 56 000 grenlandiečių greičiausiai ir nenorėtų pakeisti savo lojalumo objektą ir pasirinkti JAV. Autonominės savivaldos aktu, kurį yra patvirtinęs Danijos parlamentas, autonominei vyriausybei suteikiamos „pagrindinės teisės į Grenlandijos gamtos išteklius“.

Nemažai vietos gyventojų tikisi, kad šių išteklių kontrolė galiausia nuties kelią į Grenlandijos nepriklausomybę, ir jie sutinka laukti tokios galimybės, dosniai valdomi Danijos.

Mažai tikėtina, kad jie atsisakytų savo dabartinio saugumo ir nepriklausomybės perspektyvos mainais į JAV pasus. Aliaska su savo paralyžiuojančiu biudžeto karpymu vargu ar galėtų būti patraukliu pavyzdžiu kitai retai apgyventai šiaurinei teritorijai, atkirstai nuo žemyninės JAV.

Tam, kad apsaugotų JAV interesus Arktyje, D. Trumpas verčiau turėtų glaudžiau ir konstruktyviau bendradarbiauti su Europos sąjungininkais, įskaitant Daniją bei Norvegiją. Toks bendradarbiavimas ekonominiu požiūriu būtų naudingesnis nei teritorinė plėtra.

D. Trumpas galbūt klysta dėl Grenlandijos, bet jis nesąmoningai iškėlė suverenių teritorijų sandorių klausimą.

Jeigu jais galima būtų pasinaudoti, norint išvengti smurto bei nebūtinos įtampos ir padėti parduodamos teritorijos vietos gyventojams, kodėl ne?

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(39 žmonės įvertino)
4.3077

Top naujienos

Politikų turtų mįslės – po devyniais užraktais: juos gina patogūs įstatymai (20)

Naujausio žurnalo „Reitingai“ ir DELFI tyrimo duomenimis, turtingiausi politikai yra ne Seime....

Dėl vienos darbuotojos žinoma įmonė verčiasi per galvą: kas ta paslaptingoji Pija? (126)

„Pija, pasilik!” – tokius užrašus ant automobilių šįryt turėjo pastebėti vilniečiai...

Putinas žaidžia žiaurų žaidimą „pagauk-paleisk“

Jau tampa panašu į sistemą: Rusijos teisėsaugos institucijos sulaiko kokį nors asmenį pagal...

Buvęs Vilniaus „Ryto“ žaidėjas nušautas Dalase (3)

Lietuvos sostinės klubui atstovavęs 37 metų Andre Emmettas tragiškai žuvo Dalase. JAV...

Po atostogų grįžusi šeima patyrė šoką: iš pradžių automobilis dingo „be žinios“, vėliau – pasipylė tepalai (134)

Įsivaizduokite situaciją: išsirengiate į atostogas ir šeimos automobilį paliekate stovėjimo...

Čimbaro sūnui – blogos žinios dėl viceministro posto (42)

Premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas DELFI teigė, kad, jo nuomone, Modesto Čimbaro...

Gyvai / LKL dvikova Alytuje: „Sintek–Dzūkija“ – „Nevėžis“ tiesioginė rungtynių transliacija (8)

LKL šį vakarą savo pirmąsias rungtynes šį sezoną žaidžia Kėdainių „Nevėžis“ ir...

Lietuvių stovėjimo kamščiuose ypatumai: naršymas telefone – įprastas dalykas (13)

Didmiesčių gyventojai kasdien gaišta laiką eismo spūstyse. Turėti rankose telefoną griežtai...

Reikalingas poilsis: kada būtina įsiklausyti į kūno signalus?

Prisiminkite, kada paskutinį kartą nuoširdžiai ir be graužaties skyrėte laiko sau. Aplinka ir...

Turkai su nerimu laukia žiemos: stiklainių dangteliai Stambule jau tapo deficitine preke (9)

Nuosmukio ženklų visoje Turkijoje nereikia toli ieškoti, – tereikia žvilgtelėti į prekybos...