Šis teiginys dar kartą patvirtina oficialią Kremliaus poziciją, esą Rusija turi išsaugoti minėtosios teritorijos kontrolę ir pasirūpinti, kad marionetinės „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ gyvuotų ir toliau, washingtonpost.com rašo Samuelis Ramani.
Nejaugi tai tiesa?
Egzistuoja ir dar viena teorija. Gali būti, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Donbaso teritorijų perėmimą vertina kaip laikiną sprendimą, o šią okupaciją vertina pagal griežtą išlaidų ir gaunamos naudos schemą.
Šiuo metu jis jau supranta, kad mažos pergalės Donbase padėjo jam Rusijoje sukaupti reikiamą politinį kapitalą, padėjusį nutildyti nepatenkintus dėl patiriamų sunkumų ir su sankcijomis susijusios diržų veržimosi politikos.
Situacijai pasikeitus, V. Putinui gali tekti iš Donbaso trauktis. Tokio pasitraukimo Rusijos prezidentas tikrai nevertintų kaip pralaimėjimo, nes Rusija ir toliau išsaugotų karinę galią Kryme, kuri pasitarnautų destabilizuojant padėtį Ukrainoje tuo atveju, jeigu Kijevas nuspręstų prisijungti prie NATO.
Trys veiksniai leidžia daryti išvadą, kad V. Putino ryžtas išlaikyti minėtųjų teritorijų kontrolę iš tikrųjų yra žymiai menkesnis, nei leidžia manyti režimo retorika:
1) Rusijos karinis buvimas Ukrainoje ir Donbaso teritorijos okupacija sulaukia žymiai menkesnio rusiškai kalbančių ukrainiečių palaikymo, nei 2014 metais manė V. Putinas.
2) Ukrainos valdžia iš tikrųjų turi daugiau galios nei kol kas naudoja. Ji gali pasinaudoti turima įtaka ir priversti V. Putiną anksčiau nei tikėtasi trauktis iš Donbaso.
3) Vis daugėja įrodymų, kad ilgalaikis V. Putino tikslas - Donbase sukurti įšaldyto konflikto atmosferą. Remiantis tokiu scenarijumi, aktyvūs veiksmai bus įšaldyti, tačiau etninė įtampa tvyros ir grasins bet kurią akimirką pratrūkti.
Be to, nusprendusi pasitraukti iš teritorijų Donbase, Rusija atsikratytų okupacijos sukeliamų išlaidų.
Straipsnio autorius siūlo detaliai aptarti visus veiksnius.
1) Donbase gyvenantys rusakalbiai ukrainiečiai nepritaria okupacijai
Ateityje Rusijai bus labai sudėtinga kontroliuoti Donbasą, nes regione V. Putino imperializmas palaikymo paprasčiausiai nesulaukia. V. Putinas nesitikėjo masinio rusakalbių ukrainiečių pasipriešinimo rytų Ukrainoje, tačiau gavo būtent tokią reakciją. Tokie garsūs Ukrainos analitikai kaip Tarptautinio demokratijos instituto vadovas Sergejus Taranas tvirtina, kad V. Putinas savo karinę kampaniją nuo Krymo išplėtė į Donbasą, nes naiviai tikėjosi, kad rusakalbiai jį sutiks kaip išvaduotoją.
Vakarų analitikai nuo pat pradžių puikiai suprato, kad veiksmai Donbase nebus populiarūs – tai kuo puikiausiai atspindėjo viešosios nuomonės tyrimai. Oksfordo politikos mokslų ekspertai Paulas Chaisty ir Stephenas Whitefieldas dar 2014 metais sakė, kad separatizmą Donecke ir Luhanske remia tik 4-6 proc. gyventojų.
2014 metų gegužę atliktas viešosios nuomonės tyrimas atskleidė, kad vos 19 proc. Charkovo gyventojų palaiko Rusijos įvykdytą okupaciją.
Panaši apklausa atlikta ir Odesoje, kur gyvena itin daug rusų – rezultatai nuviliantys: V. Putino veiksmai priimtini vos 14 proc. apklausoje dalyvavusiųjų. Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, griežtas Kremliaus kritikas, šiuo metu yra žmonių itin mylimas Odesos gubernatorius. Kodėl V. Putinas, esant tokiai situacijai, visgi ėmėsi veiksmų Rytų Ukrainoje, faktas, kaip reikiant nustebinęs ir daugumą stebėtojų.
2) V. Putinas negali būti tikras, kad Rusijos karinių operacijų pakaks Donbaso teritorijų kontrolei išsaugoti
Panašu, kad labai nedaug analitikų sugebėjo įžvelgti svarbų Ukrainos valdžios vaidmenį ir slaptą galią lemiant įvykius. Jeigu Kijevas turimu pranašumu pasinaudotų, Maskva būtų priversta trauktis.
Svarbu nepamiršti fakto, kad Rusijos pajėgoms pavyko per itin trumpą laiką užimti kai kuriuos rytų Ukrainos regionus, bet kituose joms apmaudžiai nepasisakė. Pavyzdžiui, Rusijos pajėgos gana lengvai perėmė dalies Donecko ir Luhansko teritorijų kontrolę, tačiau kituose miestuose, kur gyvena daug rusakalbių, pavyzdžiui, Dniepropetrovske ir Charkove, jos buvo priverstos gėdingai trauktis.
Už pirmąsias pergales rusai gali būti dėkingi prastam Ukrainos valdžios ir regionų oligarchų veiksmų koordinavimui, bet dabar padėtis pasikeitė.
Posovietinių režimų ekspertas iš Toronto universiteto Lucanas Way sutinka su šia teorija. Jo teigimu, pirmieji Rusijos laimėjimai susiję su faktu, kad iš pradžių bendros kalbos niekaip nerado Ukrainos valdžia ir šalies oligarchas Rinatas Achmetovas.
L. Way tvirtina: jeigu Ukrainos valdžia nuo pat pradžių būtų linkusi tartis su R. Achmetovu, Rusijos agresija galėjo nuslopti žymiai greičiau.
Jeigu Ukrainos valdžia pasimokys iš savo klaidų ir ims artimiau bendradarbiauti su regionų oligarchais, atremti Rusijos agresiją bus žymiai lengviau.
Yra ir kitų būdų, kaip Ukrainos valdžia gali lemti įvykių eigą.
Pavyzdžiui, Ukraina, megzdama ryšius su Europos Sąjunga ir Kinija, gali stiprėti ekonominiu požiūriu. Jeigu šis planas pavyktų, Kijevas galėtų drąsiai didinti nepriklausomybę nuo prekybos su Rusija, didinti kapitalą ginklų gamybai, o tai padėtų įgyti pranašumą prieš prorusiškus separatistus Donbase.
Be to, Ukraina galėtų atgrasyti Rusiją nuo tolimesnės agresijos, padidindama Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje išlaidas. Valdžiai sukirtus rankomis su oligarchais dėl bendrų kovos prieš separatistus pastangų ir gavos techninės paramos iš Vakarų, Donbase Rusija netektų vis daugiau ir daugiau karių. V. Putinui nori nenori tektų peržiūrėti strategiją.
3) V. Putinui reikalingas įšaldytas konfliktas – kainuos mažiau, o naudos bus daugiau
Nuo tada, kai žlugo Sovietų Sąjunga, Rusija, verždamasi į posovietines šalis, naudoja vieną ir tą pačią taktiką: įšaldytas konfliktas, kuris puikiai suveiktų ir Ukrainoje. Norėdami pasižiūrėti, kaip šis metodas veikia praktikoje, turėtume prisiminti, kas įvyko Padniestrėje – nedideliame lopinėlyje žemės Moldovos ir Ukrainos pasienyje.
Remiantis 1992 metais Moldovos ir Padniestrės karą užbaigusiu paliaubų susitarimu, Rusija Padniestrėje dislokavo 2 tūkst. karių. Minėtosios pajėgos turėjo užtikrinti, kad autonominis regionas neprisijungtų nei prie Moldovos, nei prie Rusijos.
Moldova Rusijos karinį buvimą regione pasmerkė kaip tarptautinės teisės pažeidimą, nes jis pažeidžia Moldovos suverenumą. Rusija tarptautiniam spaudimui atšaukti karius priešinosi, nes karių buvimas Padniestrėje atgrasė Moldovą nuo siekio tapti NATO nare.
Įšaldyti konfliktai – dažniausia etniniu požiūriu susiskaldžiusių valstybių problema. Iki 2014 metų Ukrainoje egzistuojančios etninės problemos buvo per menkos pilietiniam karui pakurstyti.
Tiesą sakant, nemažai įrodymų, kad, prieš pradėdama karinį konfliktą Ukrainoje, Rusija kaip reikiant tam paruošė dirvą ir sufabrikavo etninę įtampą.
Oksfordo universiteto profesorius Roy Allisonas savo 2013 metais pasirodžiusioje knygoje „Russia, the West and Military Intervention“ (Rusija, Vakarai ir karinė intervencija) aprašo, kaip Kremlius baugino Ukrainos valdžią per 2008 metais vykusį Rusijos ir Gruzijos karinį konfliktą dalindamas Krymo gyventojams rusiškus pasus.
Tada V. Putinas, verždamasis į Krymą ir Donbasą, jau buvo pasiruošęs puikų pretekstą savo veiksmams – būtinybę ginti regione gyvenančius civilius rusus. Šis pasų faktas puikiai įrodo, kad Rusija įšaldytą konfliktą planavo ilgai ir labai kruopščiai.
Nors Rusijos Moldovoje ir Ukrainoje naudojami metodai ir skiriasi, greičiausiai Moldovos įšaldyto konflikto scenarijus bus panaudotas ir Ukrainoje.
Be to, juk ir Maskvos keliamas tikslas praktiškai identiškas – užkirsti kelią NATO plėtrai. Jeigu bus priimtas sprendimas trauktis iš Donbaso, Rusijos kariai prie sienos su Ukraina kantriai lauks: prisijungsite prie NATO, ir prasidės karas. Grėsmę dar sustiprina Rusijos laivyno bazė Sevastopolyje.
Ir dar.
Nusprendusi užbaigti okupaciją ir įšaldžiusi konfliktą, Rusija sutaupytų šiek tiek rublių. Svarbu taip, kad galiausiai Kremliui teks subsidijuoti pensijas rytų Ukrainoje, kurios 2014 metų pabaigoje jau sudarė 2,6 mlrd. dolerių (2,32 mlrd. Eur) skolą. Netiesioginis imperializmas kainuotų žymiai mažiau.
Nemažai rusų veiksmų analize užsiimančių analitikų garsiai kalba apie naująjį Šaltąjį karą – jų vertinimu, Donbasą siekiama įtraukti į naujosios Rusijos imperijos sudėtį.
Šiai nuomonei prieštarauja reali situacija ir Rusijos elgesys po anksčiau vykusių karinių intervencijų. Tikrasis Rusijos tikslas – daryti įtaką Ukrainos užsienio politikai. Šiam tikslui tolimesnė teritorinė ekspansija tikrai nereikalinga, įsitikinęs S. Ramani.