Kaip jau skelbta, į gegužės 9-osios renginius Maskvoje atvyko Kazachstano prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas, Kirgizijos prezidentas Sadyras Žaparovas, Uzbekistano lyderis Šavkatas Mirzijojevas, Tadžikistano vadovas Emomalis Rachmonas, Turkmėnistano prezidentas Serdaras Berdimuchamedovas, Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir Aliaksandras Lukašenka.
Centrinės Azijos ekspertas Arkadijus Dubnovas kanalui „Nastojaščeje Vremia“ teigė, kad į Rusiją šie lyderiai atvyko būtent todėl, kad to labai norėjo pats V. Putinas. „Jam sunku taip ilgai būti vienam, atstumtam. Per šią šventę norėjo pabūti kompanijoje žmonių, kuriems, kaip vėliau paaiškėjo, buvo neįmanoma atsisakyti atvykti“, – teigė ekspertas.
Jo vertinimu, net ir tokios visiškai nepriklausomos valstybės kaip Kazachstanas ir Uzbekistanas negali galutinai atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos. „Net neutralusis Turkmėnistanas, kuris save laiko labiausiai nepriklausomu nuo visų pasaulyje, parodė, kad yra pasirengęs atsakyti teigiamai“, – sakė A. Dubnovas.
„Čia yra nemažai visokių detalių. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad V. Putinas asmeniškai skambino visiems lyderiams, kvietė. Nežinau, kokiu tonu – įtikinėjo ar ne. Nepaisant to, Ašchabadas ir Dušanbė norėjo apie tai pranešti atskirai, neva, V. Putinui jų labai reikia“, – kalbėjo jis.
Šių lyderių akivaizdoje V. Putinas pasakė, kad prieš Rusiją „pradėtas tikras karas, mes atremėme tarptautinį terorizmą“, o jie tiesiog klausėsi, nors oficialiai nepripažįsta Ukrainos teritorijų aneksijos. Ukrainos politologas Olehas Saakjanas daro prielaidą, kad Centrinės Azijos lyderiai teisinsis dėl buvimo ten arba kažkaip performuluos savo pozicijas.
Ir A. Dubnovas sakė iš dalies sutinkantis su tokiu vertinimu. „Galbūt jie patys padarys kokius nors abstrakčius pareiškimus, kad nusikratytų šio nemalonaus poskonio. Bet šių lyderių dalyvavimo parade svarba neturėtų būti perdėta. Reikia žiūrėti, kaip šios valstybės realiai vykdo savo užsienio politiką ir kiek vadovaujasi Maskva“, – pabrėžė ekspertas.
„Ir tada pamatysime, kad prezidentas Š. Mirzijevas iškart po paskutinių prezidento rinkimų vyko planuoto vizito į Vokietiją. Panašiai elgėsi ir K. Ž. Tokajevas, kuris, nepaisant Maskvos spaudimo, apskritai gana lojaliai atsakinėjo prieš porą savaičių į Astaną atvykusiems amerikiečiams, kurie, švelniai tariant, teiravosi, ką Kazachstanas daro, kad neleistų Rusijai apeidinėti sankcijų“, – vardijo jis.
A. Dubnovas pabrėžė jokiu būdu nepritariantis nuogąstavimui, kad šių lyderių vizitas Maskvoje yra pirmasis ženklas, jog jie viešai pakeis savo poziciją dėl karo Ukrainoje.
„Esu tikras, kad jie nori atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos vykdomos imperinės politikos. Visai neseniai K. Ž. Tokajevas kažkur pasakė: mums nereikia būti ideologinių kovų įkaitais. Ką jis turėjo omenyje? Kalbėjo labai švelniai – „ideologiniai mūšiai“, karinių terminų nevartojo, bet suprantame, apie ką jis kalba. Jis kaip tik ir kalbėjo apie tai, kad Kazachstanui visiškai nereikia dalyvauti Rusijos karinėje operacijoje Ukrainoje“, – teigė ekspertas.
Atkreipė dėmesį į neatvykusį lyderį
To paties kanalo kalbintas karo ir politikos ekspertas Jurijus Fiodorovas taip pat mano, kad lyderiams, kurie atvyko į Maskvą, prieš tai buvo daromas spaudimas.
„Šiandien V. Putinui labai svarbu parodyti, kad nors kažkas pas jį atvyko: visų pirma, lyderiai tų šalių, kurios dabar Rusijai yra labai svarbios. Turiu omenyje Centrinę Aziją. Centrinė Azija – tai iš tiesų regionas, kuris Rusijai yra dominavimo zonos likutis, nors ten sparčiai auga Kinijos įtaka. Taigi, tiems žmonėms darė spaudimą, privertė atvažiuoti“, – kalbėjo J. Fiodorovas.
Anot jo, priemonių daryti spaudimą šioms šalims Rusija kol kas turi pakankamai. „Visų pirma, tai transportavimo priklausomybė, nes jeigu ne visas, tai bent jau trys ketvirtadaliai tų valstybių eksporto į pasaulinę rinką keliauja per Rusijos teritoriją. Per Rusiją driekiasi Kazachstano naftotiekis, kuriuo eksportuojama 80 proc. Kazachstano naftos. O Kazachstano nafta – tai pagrindinis pajamų šaltinis, pagrindinis Kazachstano eksportuojamas produktas“, – aiškino ekspertas.
„Praėjusiais metais Maskva, regis, penkis kartus buvo laikinai nutraukusi naftos eksportą tuo naftotiekiu, kuris nutiestas iki Novosibirsko, ir Kazachstano naftos eksportas kuriam laikui sustodavo. Po tokių veiksmų Kazachstano valdžiai teko padaryti visą virtinę nuolaidų. Štai tokią priemonę turi Maskva“, – priminė jis.
Kalbant apie Armėniją, pasak J. Fiodorovo, kol kas, nepaisant išdavystės, kurią įvykdė Maskva, nėra kitų saugumo užtikrinimo priemonių, išskyrus kliovimąsi, kad tos Rusijos pajėgos, kurios dislokuotos Armėnijoje, ir, kaip teigė ekspertas, iš dalies taikdariškas kontingentas Karabache – tai paskutinė Armėnijos viltis gauti kokią nors saugumo garantiją, kurią Maskva teoriškai turėjo suteikti, bet nesuteikė.
„Nes Armėnija, kaip žinome, pralaimėjo karą ir atsidūrė labai sunkioje ekonominėje padėtyje, o svarbiausia – labai sunkioje strateginėje padėtyje. Todėl tenka važiuoti nusilenkti į Maskvą, kad padėtis bent jau nepablogėtų. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus Centrinės Azijos valstybių lyderius“, – sakė J. Fiodorovas.
„Atkreipiu dėmesį, kad į Maskvą neatvažiavo Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Kodėl? Ko gero, todėl, jog Azerbaidžanas turi pakankamai kitų sąjungininkų ir galimybių eksportuoti savo naftą ir dujas į užsienio rinkas. Kadangi Maskva turi labai mažai priemonių daryti spaudimą Azerbaidžanui, vadinasi, galima ir neatvažiuoti“, – teigė ekspertas.
Paklaustas, ar šių penkių Centrinės Azijos šalių lyderių buvimo parade šalia V. Putino faktas daro juos nebyliais Rusijos agresijos prieš Ukrainą bendrininkais, J. Fiodorovas sakė, kad tiesioginiais agresijos bendrininkais jų visgi pavadinti negalima.
„Greičiau priešingai, nes visos šios šalys atsisakė pripažinti Rusijos okupuotų teritorijų aneksiją. Nė viena iš jų nepripažino Krymo Rusijos teritorija. Visos jos vienaip ar kitaip, ypač tai būdinga Kazachstanui, kalba apie tai, kad laikas užbaigti karą, kad reikia Kremliuje sėsti prie derybų stalo. Bet derybų problema yra aiški: juk Maskvai tektų padaryti didžiulių nuolaidų Ukrainai, kad derybos apskritai prasidėtų“, – kalbėjo ekspertas.
Jis pabrėžė, kad minėtosios šalys tikrai nepasižymi atviru Rusijos agresijos Ukrainoje palaikymu: „Jos bando išlaikyti pusiausvyrą tarp Maskvos ir Vašingtono, tarp Rusijos ir Europos, tarp Rusijos ir Kinijos. Ir apskritai jos daugiausia orientuojasi ne į Maskvą, bet į Kiniją. O Kinija, kaip žinome, užima gana sudėtingą poziciją, kalbant apie karą Ukrainoje, ir, beje, nepalaiko Maskvos. Toli gražu.“
