– Matėme vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip OMON pareigūnas, grasindamas beginklei moteriai granatos žiedu, kurį jis pasirengęs ištraukti, neleidžia jai prisiartinti prie savęs, kad sulauktų autobuso – panašu, jog jau nebeužtenka technikos – ir galėtų sulaikyti nepilnametį vaiką. Kokio kodekso kuriame skyriuje ir kokioje taisyklėje išdėstyta apie grasinimą ištraukti granatos žiedą? Tą reikia žinoti, kad galėtume suprasti, kokiais teisiniais principais vadovaujasi šie žmonės.
– Būkime atviri: savaime suprantama, kad jie nesiremia jokiais teisiniais principais. Be to, stebint tai, kaip vyko protestai, tiksliau, kaip juos malšino, tampa akivaizdu, kad į jokius racionalius kodeksus ir normas toks elgesys, žinoma, netelpa. Tačiau mes matėme ne tik grasinimą ištraukti granatos žiedą – matėme konkrečius granatų sprogimo faktus.
Apsvaiginančių granatų, kurios žudo ir luošina žmones. Šia prasme, žinoma, neverta kalbėti apie kažkokių rimtų normų laikymąsi.
Akivaizdu, kad jokiame kodekse taip pat nerašoma apie tokius dalykus kaip sunkvežimio įsirėžimas į minią. Ir patys pareigūnai puikiausiai supranta, kad jų elgesys yra už teisės normų ribų. Todėl ir matome tai, ką matome: egzistuoja konkretus tikslas – malšinti protestus – ir jie tą daro.
– Pamėginkime įsivaizduoti, kokia dabar yra jėgos struktūrų atstovų moralinė būklė.
– Aš jums pasakysiu taip: jie ne tik atsidūrė prie ribos, jie pateko į tokią situaciją, kai jau kelintą dieną tenka dirbti, atleiskite man už tokį šiurkštų apibūdinimą, kaip šuniui. Iš tiesų, juk protestuotojai gali lengvai ateiti ir išeiti. O pareigūnai dirba nuo ryto iki vakaro. Jie blokuoja skirtingas miesto dalis. Šiuo atžvilgiu, žinoma, jie jau pasiekė ribą ir yra pavargę. Ir, atsižvelgiant į tai, kaip vyksta šių protestų malšinimas, tai taip pat smarkiai veikia ir psichologinę situaciją.
Be to, svarbu pažymėti ir tai, koks yra visuomenės, kuri visiškai palaiko dabartinį judėjimą, nusiteikimas. Nėra jokios užuojautos teisėsaugos institucijų pareigūnams, ypač po tų visiškai neišprovokuoto smurto atvejų. Ši visuomenė jokiais būdais negali tokių dalykų įteisinti. Tad pareigūnai atsidūrė štai tokioje situacijoje, ir tai nestebina.
– Vadinasi, jie pasiekė ribą, o tai reiškia, kad, atsidūrę prie ribos, jie gali liautis vykdę savo oficialias pareigas arba elgtis atvirkščiai – peržengti tą ribą ir jau tiesiogiai tapti grėsme Baltarusijos piliečių gyvybei?
– Na, į šią situaciją galima pažvelgti iš dviejų pusių. Viena vertus, galima daryti prielaidą, kad kuo ilgiau tęsis protestai, tuo paprasčiausiai sunkiau jiems bus vykdyti savo pareigas ir, galbūt, kažkam to jau bus per daug. Tačiau būtina turėti omenyje, kad egzistuoja valdžios hierarchija. Tai reiškia, jog yra labai rimta sankcijų grėsmė. Kai žmogus atsisako vykdyti įsakymus, kyla didžiulė rizika sulaukti bausmės ir daugybės metų kalėjime.
– Vadinasi, valdžia šiems žmonėms, milicininkams, iš visų jėgų daro spaudimą – akivaizdu, kad anksčiau to nebuvo?
– Matote, čia veikia pakankamai skirtingos pajėgos. Yra milicija, yra specialus OMON padalinys, yra specialus KGB padalinys. Ir šiuo atžvilgiu juos reikia analizuoti skirtingai. Tiesą pasakius, milicija šiuo atžvilgiu – tikrai ne pati pavojingiausia tarnyba.
– Įvardinkite pavojingesnes.
– Yra tas pat OMON, kurį visoje respublikoje sudaro pusantro tūkstančio tvarką palaikančių žmonių. Šitie vaikinai yra specialiai apmokomi malšinti protestus – jie mokomi tą daryti pačiu žiauriausiu būdu. Mano manymu, su jais kalbėtis apie moralę yra ne visai tinkamas dalykas.
– Romanai, dabar dar labai trumpai pakalbėkime apie OMON pareigūnus, tiesiog tam, kad paaiškintume. Aš iš įpročio ir veikiausiai klaidingai OMON laikau milicijos dalimi. Tačiau, ko gero, šiuo atveju Baltarusijoje yra kitaip. Tad pat patikslinkite ir paaiškinkite jų apmokymo ypatumus.
– Mano manymu, Rusijoje viskas kiek kitaip. Tiesiog skirtingų skyrių atsakomybės taip pat skiriasi. Ir šiuo atžvilgiu paprastas milicininkas kasdieniame gyvenime atlieka kitokias užduotis. Milicija yra gerokai arčiau žmonių, nors tai ir skamba keistai. O OMON skiriamos kitokios užduotys. Tai specialus padalinys, tarp kurio užduočių yra ir tiesiogine prasme valstybės sistemos apsauga.
– OMON yra atskira istorija. Taip pat yra specialieji KGB padaliniai. Mes matėme ir kovos su terorizmu dalinius – apskritai neaišku, ką jie veikė gatvėse. Panašu, kad tik taikėsi į žurnalistus. Kas dar tame dalyvauja?
– Aš dar noriu pažymėti, kad atsirado kariuomenė, tą irgi reikia turėti omenyje. Mieste atsirado ir kariuomenė, kariai atvyko dar naktį, pradėjo rodytis pirmieji būriai, jie jau pakankamai atvirai čia veikia. Ir, gali būti, kol kas jie dar nepanaudojami atvirai ir drąsiai, bet, mano manymu, tai yra tik laiko klausimas. Ir, man regis, štai čia ir laukia pati įdomiausia akimirka, nes juk kariuomenė yra labiausiai visu tuo nesuinteresuota institucija, kurią daugiausia sudaro šauktiniai.
– Aš nelabai suprantu tokio dalyko: kiek tie patys šauktiniai kariuomenėje yra atskirti nuo to, kas vyksta aplink, nejaugi jie iš tiesų nežino, kas vyksta šalyje? Ar jie viską puikiai žino?
– Aš jums taip pasakysiu. Štai vakar degalinėje bendravau su dviem šauktiniais, kuriuos, beje, išvežė į Minską. Jie viską žino, supranta, kas vyksta. Be to, jie patys valdžios atžvilgiu yra nusiteikę gana priešiškai, jie mums atvirai pasakė, kad jų dalinyje visi balsavo už Viktorą Babariką. Jie yra paskirti į tam tikrą būrį ir, žinoma, nenori į nieką šaudyti, tačiau baiminasi, kad gali ateiti tokia akimirka, kai iškils ši moralinė ir etinė dilema. Žinoma, jie sako, jog to nedarys, bet tokius dalykus sunku prognozuoti.
– Mes su jumis, deja, nežinome, šaudys jie ar ne.
– Na, norisi tikėti, kad žmonės, kurie tikrai nebuvo mokomi atlikti tokias užduotis, to ir nedarys.
– O kaip pusantro tūkstančio OMON pareigūnų – kaip aš suprantu, tai OMON ir specialusis KGB padalinys. Yra kovos su terorizmu padalinys, dėl jo viskas aišku. O štai žmonės, vaikštantys su mažutėmis radijo stotelėmis kišenėse. Kas jie?
– Štai dėl to, man rodos, aš esu lygiai tokioje pačioje nežinioje kaip ir visi kiti.
– Keisti žmonės.
– Neaiškūs žmonės be antsiuvų, be nieko, išbėga iš autobusų, gaudo žmones. Jeigu sučiups, dar nieko – gali ir žymiai blogiau baigtis.
– Šie žmonės gali taip pasielgti. Baltarusijoje yra tokia išskirtinė žmonių grupuotė – „žmonės, kurie gali“. Štai tie žmonės ir nešiojasi mažutes juodas radijo stoteles.
– Mažutės juodos kaukės, dar jie turi tokius juodus daiktus – nei kepuraitė, nei visą veidą dengianti kaukė, viskas juoda. Žinote, kai į visa tai žvelgi, mintis apie Muammarą Gaddafi, atleiskite už tokį tiesmukiškumą, savaime lenda į galvą.