aA
Poslinkius Vokietijos visuomenėje stebintys sociologai bei politologai jau ne kartą perspėjo valdančiąją koaliciją: seni politiniai receptai naujomis sąlygomis nebeveikia, norint pristabdyti visuomenės poliarizaciją, būtina labiau įsiklausyti į piliečių siunčiamus signalus. Antraip rinkėjai nuo tradicinių partijų nusigręš.
© Reuters / Scanpix

Dabar taip ir nutiko. Naujausių apklausų duomenimis, krikščionių demokratų (CDU) ir krikščionių socialinės sąjungos (CSU) blokas, iš įpročio tebevadinamas konservatyviu, surinktų vos 24 proc. balsų – vadinasi, per 13 mėnesių jis prarado kone ketvirtadalį potencialaus elektorato! O kita buvusi didžioji partija socialdemokratai (SPD), gavusi vos 15 proc. balsų, atsidurtų ketvirtoje vietoje. Užtat klesti dvi priešinguose ideologiniuose poliuose esančios partijos: žalieji ir Alternatyva Vokietijai (AfD).

Iš esmės tai ne rinkėjai nusigręžė nuo krikščionių demokratų ir socialdemokratų, o tradicinės partijos taip pasikeitė, kad ne vienas ilgametis jų rinkėjas pasijuto besąs politinis benamis. Prie to prisidėjo tiek užsitęsęs šių partijų buvimas didžiojoje koalicijoje, tiek ir į konsensusą orientuotas Angelos Merkel vadovavimo stilius. Taip CDU ir SPD palaipsniui prarado savo kontūrus.

Iš A. Merkel vadovaujamų krikščionių demokratų neretai pasišaipoma, kad tai – juodai lakuoti socialdemokratai ar žalieji. Anot jauno politiko Jenso Spahno (CDU), susidaro įspūdis, kad jo partija glaudžiau susijusi su žaliaisiais nei su seseriška Bavarijos CSU.

Dabar, paaiškėjus, kad A. Merkel nebekandidatuos į CDU pirmininkės postą, pasipylė raginimai ryškinti partijos profilį. Nes nuo vertybinio savo branduolio nutolusi partija nebepajėgia patraukti rinkėjų.

ES visuomenės yra atsidūrusios naujame socialiniame konflikte

Tačiau ar ryškinant partijos profilį pavyks sustabdyti didžiųjų partijų tirpimą? Partinės sistemos formuojasi didžiuosiuose socialiniuose konfliktuose, – primena sociologas Werneris J. Patzeltas.

XIX a. tai buvo konfliktas tarp kapitalo ir darbo, iš jo gimė socialistinės partijos. „O dabar radosi naujas, visą Europą apimantis ir ateinančiais dešimtmečiais esmingai jos visuomenes veiksiantis bei partines sistemas performuosiantis konfliktas. Su juo iškilo klausimas, kokį vaidmenį XXI amžiuje vaidins nacionalinės valstybės su jų kultūra, sienomis ir gyventojų dinamika, kai vienoje pusėje – senstančios šalys, o kitoje – labai jaunos populiacijos, besiveržiančios migruoti iš šalių su prasta ateities perspektyva“, – aiškina mokslininkas.

Tiesa, šalies ir koalicinių partijų vadovai nenuilsdami kartoja, jog migracijos krizė jau suvaldyta. Iš tikro yra kitaip: 2015 metų migracijos pasekmės tik dabar aiškiai pasimatė, nes į šalį atvykę migrantai beveik visi čia pasilieka, net ir negavę pabėgėlio statuso, – iš esmės jie imigravo į Vokietijos socialinę sistemą. Be to, daugeliu atvejų nepavyksta jų integruoti į visuomenę. Žemėse bei komunose tai akivaizdžiai matyti, kas galų gale atsiliepia sprendimams balsavimo kabinose, – analizuoja W. J. Patzeltas.

Sociologas jau seniai perspėjo tradicines partijas: jei jos neims rimtai žiūrėti į piliečių baimes dėl migracijos pasekmių visuomenei ir šalies gerovei, rinkėjai masiškai bėgs nuo jų. „Kasandros“ pranašystės pildosi: į kritiką nereagavusios didžiosios partijos dabar ima „derlių“ – AfD sėkimingai įsitvirtino visuose regioniniuose parlamentuose.

Angela Merkel
Angela Merkel
© AFP / Scanpix

Tarsi ant svyruoklinių sūpynių: vienoje pusėje AfD, kitoje – žalieji

Tačiau auga ne vien AfD politinis svoris. Džiaugsmu nesitveria ir žalieji. O juos aktyviai remiančiose pagrindinio srauto medijose jau pasvajojama apie žalią šalies kanclerį. Ko ir stebėtis? Juk, kaip rodo ne viena studija, daugiau nei kas trečias vokiečių žurnalistas simpatizuoja žaliųjų partijai.

Šį rudenį iš abiejų didžiųjų partijų maždaug po lygiai rinkėjų perbėgo pas žaliuosius ir AfD. Politiniam viduriui menkstant, abu pakraščiai stiprėja, rinkėjams tarsi ant balansinių sūpynių pasislenkant į priešingas puses.

Bet tas persigrupavimas vyksta ne pagal kairės-dešinės, o pagal kosmopolitizmo ir komunitarizmo priešpriešą, – nurodo sociologas Andreasas Nölke. „Kosmopolitizmas šiame modelyje išsiskiria teigiamu požiūriu į Europos Sąjungą ir į valdymą anapus nacionalinės valstybės, į migraciją ir į ekonominę globalizaciją,“ – aiškina sociologijos profesorius. O štai komunitaristai pasisako už nacionalinės valstybės gynimą, už socialinės valstybės apsaugą. Dėl eurokrizės bei vėliau sekusios pabėgėlių temos šioji priešprieša, pasak A. Nölke‘s, daugeliui tapo be galo svarbi.

Naujajame konflikte visiškai aiškias pozicijas užima dvi politinės partijos: žalieji, pasisakantys už atvirumą pasauliui, migraciją ir pasaulį be sienų, išsižadantys nacionalinės kultūros idėjos, ir AfD su diametraliai priešingais reikalavimais, – nurodo profesorius W. J. Patzeltas.

Migrantai
Migrantai
© AFP / Scanpix

Kultūrų kovos sūpynės pavojingai įsisiūbuoja

Europos dešiniojo populizmo partijas tyrinėjančiam politologui Timui Lochockiui tokios kultūrų kovos sūpynės, vis labiau įsiūbuojamos AfD ir žaliųjų, kelia nerimą. „Matant, kad žalieji ir AfD dabar vienu metu laimi rinkimus, turėtų kaukti visos pavojaus sirenos. Nes tai reiškia viena: mes pasirinkome poliarizacijos kelią, kuris atvedė prie Trumpo Amerikos ir prie Brexito Jungtinėje Karalystėje“.

Poliarizacijos jokiu būdu nevalia toliau kurstyti, – perspėja T. Lochockis, nemenką kaltę įžiūrintis ir medijų laikysenoje. Nes medijos šventė kiekvieną konservatyvaus CDU/CSU sparno pralaimėjimą debatuose tapatybės politikos klausimais. „Kiekviena antraštė, skelbianti progresyvios kanclerės pergalę prieš konservatyvius jos priešininkus iš CDU/CSU, yra vanduo ant AfD malūno rato“, – rašo jis straipsnyje „Paskutinis šansas“ (žurnalas „Cicero“).

Didžioji dauguma AfD rinkėjų yra demokratinių konservatyvių nuostatų piliečiai, protestuojantys dėl pernelyg staigaus visuomenės kaitos proceso, – pabrėžia T. Lochockis. Didžiosios partijos turi žūtbūt stengtis susigrąžinti bent dalį konservatyvių rinkėjų. Priešingu atveju iškils grėsmė liberaliai demokratijai, – perspėja jis.

Žalieji ir „progresyvieji“ turėtų kuo greičiau nulipti nuo moralinio pasipūtimo „risto žirgo“ ir pažiūrėti realybei į akis. Nes, kaip savo naujausioje knygoje „No Society“ taikliai pastebėjo prancūzų intelektualas Christophe Guilluy, multikultūralizmas su 1000 eurų mėnesinio atlyginimo atrodo kitaip, nei su 6000 eurų.

Ir išties, – žalieji, kaip atskleidė tyrimai, yra tapę geriau uždirbančių, saugesniuose, turtinguose miesto rajonuose gyvenančių, ekologinėse parduotuvėse apsiperkančių rinkėjų partija. Kai nereikia rūpintis, kaip išgyventi, galima imtis kilnios pasaulio gelbėjimo misijos.

A. Merkel paradoksas: vietoj siektos sintezės – susipriešinimas visuomenėje ir partijoje

Negerai, kai politikai, užuot atvirai diskutavę visuomenei gyvybiškai svarbiais klausimais, demonstruoja aroganciją kitaip mąstantiems, kai diskusijas deformuoja ideologems, – barasi W. J. Pazeltas. O juk žmonės, pasak sociologo, „paprasčiausiai jaučia, kad seni politiniai receptai – daugiau liberalumo, daugiau Europos, daugiau globalizacijos ir t. t. – nebeveikia.“

Netrūko ir padėties gražinimo, ir nutylėjimų – tiek aukščiausiose politinėse sferose, tiek ir medijose, – praėjusią savaitę viešai pripažino keletas maištingai nusiteikusių krikščionių demokratų iš konservatyviojo partijos sparno. Jie atmeta kanclerės reikalavimą baigti diskusijas migracijos tema. „Išstumdami temą, jos neišspręsime“, – pareiškė kandidatas į CDU pirmininkus, 38-erių Jensas Spahnas.

Po to, kai A. Merkel spalio 29 d. pareiškė nebekandidatuosianti į CDU pirmininkės postą, vidiniai jos oponentai atkuto ir reikalauja diskusijų dėl partijos kurso. Jiems pabodo būti (žalios) kanclerės rinkimų klubu. Konservatyviam CDU sparnui, grupuotei „WerteUnion“ (vertybių sąjunga), A. Merkel jau kuris laikas buvo tapusi nemaloniu dirgikliu.

Koks paradoksas – plačiausios partijų sintezės siekusi kanclerė A. Merkel prisidėjo prie susipriešinimo ne tik visuomenėje, bet ir partijos viduje. Ar jos dalinis pasitraukimas iš užimamų pozicijų padės partijai darniau susistyguoti, juoba ar padės susigrąžinti bent dalį konservatyvių rinkėjų? Spėlioti šiuo klausimu Vokietijoje kol kas nemėginama.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tapinas: jeigu jau galime žveją nukelti girtą nuo ledo, tai gal galime ir prezidentę į Rygą nuskraidinti (173)

Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas dėl lėktuvo gedimo nevykti į Latvijos...

Panevėžio ir Prienų klubų siekiams pasipriešino „Žalgiris“ (1)

Pirmadienį vykusiame Lietuvos krepšinio lygos ( LKL ) visuotiniame susirinkime netrūko įtampos....

Ne visi lietuviai norėtų dirbti trumpiau už tą patį atlyginimą (67)

Didžioji dauguma lietuvių norėtų, kad jų darbovietė sutrumpintų darbo valandas , palikdama tą...

Rusijos samdinius traukia iš „pilkosios zonos“: mes reikalaujame, prašėme jau užtektinai (23)

Rusijos kariuomenės veteranams atstovaujantis forumas sekmadienį nutarė žengti neįprastą...

Kai kurioms Lietuvos ligoninėms – neišvengiami pokyčiai: likimą pasirinkti galės pačios (92)

Pasirodė sąrašas 15 ligoninių, kurios turėtų būti arba uždarytos, arba pertvarkytos. Pasak...

Įsivaikinusi moteris: tiesa, kad vaikas auga ne biologinėje šeimoje, turi savo kainą (48)

Daugelis žmonių turi stiprų poreikį tėvystei, tačiau nepavykus natūraliu keliu susilaukti...

Paskelbtas pavojingiausių žaislų sąrašas: ko per Kalėdas vaikams geriau nedovanoti

Artėjant Kalėdų karštinei, Jungtinėse Amerikos Valstijose paskelbtas 10 pavojingiausių žaislų...

„Benzingalviams“ standartinis „Lamborghini Huracan“ pasirodė per lėtas – pavertė žvėrimi (1)

„Lamborghini“ yra greiti automobiliai, tačiau kai kuriems jų, rodos, įspūdingos galios...