2005 birželį „Atlantic“ publikavau viršelio istoriją „How We Would Fight China“. Rašiau, kad „Amerikos karinės varžybos su Kinija… charakterizuos XXI amžių. Ir Kinija bus sunkiau įveikiama priešininkė, nei kada nors buvo Rusija“. Rašiau, kad ateities karai vyks vandenyje, bus pasitelktos visos abstrakčios kovos sistemos, nors dar prieš 14 metų buvo liejamas kraujas fizinėse akistatose.
Ta ateitis jau čia. Ir jos nepavadinsi niekaip kitaip – tik naujuoju šaltuoju kartu. Nuolatinės nepertraukiamos Kinijos programišių atakos prieš amerikiečių laivyno sistemas, Pentagono duomenų bazes ir kitus skaitmeninius išteklius taip pat tikrų tikriausias karas. Tokia situacija greičiausiai tęsis dar kelis dešimtmečius ir vis blogės, kad ir kaip nenatūraliai šypsotųsi šalių prezidentai, pasiekę vieną ar kitą prekybos susitarimą, akimirksniu įpučiantį naujos gyvybės finansų rinkoms.
Naujasis Šaltasis karas jau čia, o jį sukėlė visuma veiksnių, kuriuos kuo puikiausiai atpažįsta ir suvokia tiek generolai, tiek strategai, tačiau dauguma (ypač verslo ir finansų bendruomenėms priklausantieji) primygtinai neigia jų egzistavimą, nes taip visiems tiesiog patogiau. Kinijos ir Jungtinių Valstijų santykiai gyvybiškai svarbūs visam pasauliui, tad naujas judviejų Šaltasis karas labai neigiamai veikia viso pasaulio geopolitiką, savo ruožtu formuojančią ir rinkų politiką.
Viskas dėl to, jog Jungtinių Valstijų ir Kinijos skirtumai labai ryškūs ir esminiai. Jų nepavyks išspręsti jokiomis derybomis, jų niekaip nepavyks ignoruoti, nepavyks ir bent kiek sušvelninti.
Kinija pasiryžusi bet kokia kaina išstumti Jungtinių Valstijų laivyno ir oro pajėgas iš Vakarų Ramiojo vandenyno regiono (Pietų ir Rytų Kinijos jūrų), tik štai amerikiečių kariuomenė pasiryžusi bet kokia kaina ten pasilikti. Amerikiečių požiūriu, jų nenoras trauktis netgi labai pagrįstas ir suprantamas. Jie Pietų Kinijos jūrą regi taip pat kaip amerikiečių strategai XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje interpretavo Karibų jūrą: kaip jų kontinentinių teritorijų tąsą vandenyje, kurią kontroliuojami gali savo laivyną sėkmingai įkurdinti erdvesnėse Ramiojo ir Indijos vandenynų teritorijose, bei sušvelninti Taivaną. Visas šis įsitikinimas primena, kaip dominuojanti pozicija Karibų jūroje savo laiku sudarė palankias sąlygas Jungtinėms Valstijoms strategiškai kontroliuoti Vakarų pusrutulį, ir lemti jėgų pusiausvyrą Rytų pusrutulyje tiek pasaulinių, tiek šaltojo karo metais. Jungtinių Valstijų scenarijaus atveju visa pasaulinė galia prasidėjo Karibų jūroje, o štai Kinijai – Pietų Kinijos jūroje.
Tik amerikiečiai tikrai neužleis savo pozicijų Vakarų Ramiajame vandenyje. Visa JAV gynybos sistema – tik uniformuota, tiek civilinė – Jungtines Valstijas visais laikais laikė svarbiausia Ramiojo vandenyno galia. Tik keli istorinės svarbos įvykiai: JAV komandoro Matthew Perry inicijuotas priverstinis Japonijos atsivėrimas prekybai 1853 metais, 1899 metais prasidėję amerikiečių bandymai parklupdyti ir okupuoti Filipinus, kruvini Antrojo pasaulinio karo įvykiai, Japonijos parklupdymas ir pakėlimas po Antrojo pasaulinio karo, Korėjos ir Vietnamo karai, ir dabartinės Vašingtono sąjungos su partneriais nuo Japonijos iki pat Australijos.
Tai labai emocionalus ir istoriškai svarbus įsipareigojimas: pajutau tai ir pats, apsilankęs kariniuose JAV laivuose, dislokuotuose Vakarų Ramiajame vandenyne.
Tiesą sakant, JAV Gynybos departamentas iš galimos Kinijos keliamos grėsmės semiasi žymiai daugiau energijos ir įkvėpimo nei iš Rusijos. Amerikiečiai mano (ir ne be reikalo), kad Kinijai nestinga potencialo tapti viena iš galingiausių technologinių jėgų visame pasaulyje, šalimi, kuri ne tik netrukus pasivys, bet ir sėkmingai aplenks Jungtines Valstijas 5G tinklo ir skaitmeninių mūšių sistemų srityje (tenka pripažinti, kad Silicio slėnis niekada su Pentagonu nebendradarbiaus taip, kaip septynmyliais žingsniais į priekį žengiantis Kinijos aukštųjų technologijų sektorius dirba išvien su šalies valdžia). Kinija – sparčiau auganti grėsmė, į kurią Jungtinės Valstijos nori to ar nenori vis tiek lygiuojasi.
Jungtinių Valstijų nenoras nusileisti Kinijai dėl vandenyno teritorijų aiškiausiai kalba liberalių intervencinės užsienio politikos šalininkų, neabejotinai užimsiančių svarbius su Azija susijusius postus sekančioje demokratų administracijoje, lūpomis, ką jau bekalbėti apie respublikonus (tiek remiančius, tiek nepalaikančius D. Trumpo). Kalbant apie vadinamuosius susilaikančius ir naujosios kartos izoliacinės politikos apologetus, iš esmės jie kalba apie būtinybę atitraukti sausumos pajėgas iš Artimųjų Rytų, o toks sprendimas galėtų tik sustiprinti Jungtinių Valstijų pozicijas prieš Kiniją.
Kairiojo sparno demokratų progresyvieji, užsiminus apie griežtas derybas su Kinija, dirba ne taip jau toli nuo paties D. Trumpo patarėjų ekonomikos klausimais. Vertėtų prisiminti, kad demokratų kandidatė prezidento rinkimuose Hillary Clinton buvo priversta dėl partijos daromo spaudimo viešai išsižadėti Transatlantinės partnerystės laisvosios prekybos sutarties. Tiesa ta, kad nuo tada, kai 1972 metais JAV prezidentas Richardas Nixonas vyko į Kiniją, Jungtinių Valstijų politika Ramiojo vandenyno klausimu, nepriklausomai nuo to, kuri partija dominavo Baltuosiuose Rūmuose, buvo pakankamai pastovi, o visi bandymai priešgyniauti Pekinui buvo abejų partijų reikalas, tad grėsmės, jog apkaltos ar prezidento rinkimų klausimų kas nors drastiška pasikeis, niekada nebuvo.
Grįžkime prie prekybos sutarties derybų. Tiek respublikonus, tiek demokratus (tiek nuosaikiuosius, tiek progresyviuosius) labiausiai erzina Kinijos verslo etika: intelektualinės nuosavybės vagystės, prekyba slaptomis technologijomis, viešojo ir privataus interesų maišymas, siekiant sudaryti nesąžiningai palankias sąlygas jos bendrovėms, manipuliavimas valiuta ir taip toliau. Derybos dėl prekybos, kad ir kokios sėkmingos bebūtų, šių pamatinių dalykų pakeisti nesugebės. Kinija linkusi tik minimaliai koreguoti savo dabartinį verslo modelį.
Panašu, kad ekonominė įtampa su Kinija neketina drastiškai sumažėti, ji neabejotinai pakurstys ir karinį klimatą. Kai Kinijos laivas įsivelia į pavojingą akistatą su amerikiečių karo laivu arba Kinija neleidžia Honkonge švartuotis JAV karo laivui (kaip kad nutiko praeitą rudenį), tokie momentai neatskiriami nuo įtemptos su prekyba susijusios retorikos. Ėmus silpti liberaliajai pasaulio tvarkai, prasidėjo normalesnė geopolitinės konkurencijos era, o pastaroji praktiškai neatsiejama ir nuo įtampos prekybos srityje. Norint geriau suprasti, kas iš tikrųjų dedasi, būtina liautis bandžius dirbtinai atskirti JAV ir Kinijos įtampą dėl prekybos bei JAV ir Kinijos karinę įtampą.
Šis naujasis Šaltasis karas neišvengė ir ideologinio aspekto. Kelis dešimtmečius itin spartus Kinijos vystymasis Jungtinių Valstijų vertintas itin palankiai, ir gana švelnus Deng Xiaoping ir jo įpėdinių autoritarizmas atlaidžiai toleruotas (ypač JAV verslo bendruomenės). Į valdžią atėjus Xi Jinpingui, Kinija gana staigiai perėjo prie radikaliojo autoritarizmo.
Dabar šalis turi prezidentą iki gyvos galvos, stačia galva yra pasinėrusi į asmenybės kultą ir kontroliuoja visuomenę visomis įmanomomis skaitmeninėmis priemonėmis (pradedant veido atpažinimo programomis ir baigiant stebėsena, ką šalies žmonės veikia internete). Situacija darosi gana nejauki, viešai susirūpinimą reiškia abejų JAV partijų lyderiai. Be to, valdantysis režimas, pastaraisiais metais priverstino darbo stovykloje įkalino iki milijono etninių uigūrų. Filosofinė amerikietiškos ir kiniškos sistemos atskirtis jau tapo tokia pat didelė kaip savo laiku JAV demokratijos ir sovietų komunizmo.
Kinija gali kišti nagus prie JAV verslo ir karinių tinklų, amerikiečiai gali imtis analogiškų veiksmų. Ramusis vandenynas jau kurį laiką nebėra kliūtis. Plačiąja prasme būtent šio vandenyno ekonominis potencialas ir sudarė sąlygas sukaupti turtus, kuriais šiuo metu finansuojamos moderniausios ginklavimosi ir technologijų varžybos. Tiesą sakant, naujos kartos karyba būtų neįsivaizduojama be jai pamatus padėjusios ekonominės sėkmės: stiklinė pustuštė, nes yra puspilnė. Tokia pagrindinė Jeilio universiteto profesoriaus Paulo Brackeno 1999 metų knygos „Fire in the East: The Rise of Asian Military Power and the Second Nuclear Age“ tema.
Svarbu nepamiršti, kad technologijos tokias varžybas tik skatina, o ne padeda ieškoti būdų, kaip šį klausimą spręsti. Tiek Jungtinės Valstijos, tiek Kinija šiuo metu turi tokią pačią skaitmeninę ekosistemą, tad pirmą kartą istorijoje tapo įmanomi integracijos karai, kur sienos – ne tūkstančiai kilometrų, o vos už vieno kompiuterinės pelės paspaudimo.
Gera žinia ta, kad visa tai gali ir nevirsti kruvinu konfliktu. Bloga žinia, kad lygiai taip pat gali. Mano asmeniniu vertinimu, agresyvaus susirėmimo tikimybė toli gražu nesiekia nė 50 proc. Nepaisant to, nors ir menka, tikimybė visgi yra ir pastaruoju metu ji kiek išaugo. Ir ne tik dėl garsiosios Tukidido baimės, garbės ir interesų paradigmos. Labai svarbu ir tai, kiek ir kokių emocijų gali kilti Kinijai dėl tokių klausimų kaip Taivanas ir, pavyzdžiui, kaip lengvai gali tapti nebekontroliuojami incidentai ore ir vandenyje.
Kuo intensyviau šalys kovoja dėl prekybos, tuo arčiau vienas kito Pietų Kinijos jūroje prasilenkia Kinijos ir Jungtinių Valstijų karo laivai. Kaip jau žinoma, pasaulio istorijoje visgi prasidėjo daug karų, nors nė viena konflikto šalis nebuvo suinteresuota jų pradėti. O karštas konfliktas Pietų ar Rytų Kinijos jūroje gerokai rimčiau paveiks pasaulio finansų sistemą nei Irako, Sirijos, Libijos ar Jemeno žlugimas.
Vienintelis dalykas, neleidęs Šaltajam karui virsti karštuoju, buvo vandenilinių bombų baimė. Naujajam Šaltajam karui ši taisyklė galioja žymiai mažiau. Branduolinių ginklų naudojimo ir bandymų laikai vis labiau nyksta iš atminties, o tai reiškia, kad tokių ginklų baiminamasi žymiai mažiau nei XX amžiaus 6-ąjį ar 7-ąjį dešimtmečius, juo labiau, kad branduoliniai arsenalai drastiškai sumažėjo. Be to, dabartiniais kibernetinių atakų ir tiksliųjų ginklų laikais realesnis visai ne branduolinis karas – visai ne toks, koks buvo kovojamas per Šaltąjį karą.
Tai, ko tikrai turime bijoti, yra ne stiprėjanti, o silpstanti Kinija. Lėtėjančios ekonomikos Kinija, spėjusi susikurti pakankamai gausią naujos kategorijos poreikių ir paklausų viduriniąją klasę, būtų būtent ta Kinija, kuriai ateinantį dešimtmetį tektų itin daug politinės ir socialinės įtampos. Kaip 1968 metais pasirodžiusioje knygoje „Political Order in Changing Societies“ rašo Harvardo politikos mokslų ekspertas Samuelis Huntingtonas, šalys, suformavusios gausią viduriniąją klasę, labiau rizikuoja sulaukti politinių neramumų. Tokia situacija gali paskatinti Kinijos valdžią griebtis nacionalizmo kaip socialinės sanglaudos priemonės.
Nors skeptikai (daugiausia iš pasaulinės verslo bendruomenės) Pietų ir Rytų Kinijos jūras įvardija kaip tiesiog uolų grupeles, kyšančias iš vandens, pati Kinija taip toli gražu nemano. Jai Pietų Kinijos jūra, beveik kaip Taivanas, yra kone šventa teritorija. Vienintelis dalykas, stabdantis Pekiną nuo didesnės agresijos Rytų Kinijos jūroje, yra baimė, kad ją atvirame konflikte įveiks Japonija – tai būtų toks skaudus pažeminimas Kinijos valdžiai, jog kiltų abejonių pačios šalies komunistų partijos stabilumu. Taigi, Kinija ketina kantriai laukti, kol pralenks Japonijos laivyną ir karines oro pajėgas. Oficialusis Pekinas puikiai žino, kaip glaudžiai jų strategija susijusi su šalies gyventojų nuotaikomis. Tiesą sakant, šis naujasis Šaltasis karas žymiai jautresnis ekonominių neramumų sukeliamoms neracionalioms aistroms nei senasis Šaltasis karas.
Antrąją XX amžiaus pusę Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga turėjo atskirtas ekonomikas (nors ir kardinaliai skirtinga), taigi buvo geriau apsaugotos nuo destabilizuojančių globalizacijos jėgų nei dabartiniai Jungtinių Valstijų ir Kinijos ūkiai. Tai visa puokštė karinių, prekybos, ekonominių ir ideologinių įtampų, papuošta skaitmeninių laikų destabilizacijos kaspinu.
Svarbiausias pirmosios XXI amžiaus pusės geopolitinis iššūkis labai aiškus: visomis išgalėmis stengtis, kad Šaltasis Jungtinių Valstijų ir Kinijos karas nevirstų karštuoju.
Karštojo karo prevencija – ne tik intensyvesnės Valstybės departamento pastangos, bet ir didesnis Pentagono indėlis: amerikiečių generolai privalo kalbėtis ir lankytis pas kolegas Kinijoje, siekdami užmegzti reikiamus ryšius, galinčius pasitarnaut kaip senojo šaltojo karo karštosios linijos analogas.
Diplomatija privalo visomis išgalėmis pasipriešinti pagundai Jungtinių Valstijų ir Kinijos santykius paversti ribota tema – ar tai būtų prekyba, ar Pietų Kinijos jūra. Tai gali reikšti manipuliacijas prekybos politikoje, tačiau labai svarbu išlaikyti nuosaikią viešą retoriką ir apsiriboti itin gerai apgalvotais logiškais argumentais.
Tokiose varžybose karštakošiškumas yra didžiausias priešas. Šiais socialinės žiniasklaidos laikais bet kokie veiksmai neatsiejami nuo noro įtvirtinti vienokį ar kitokį statusą, o tai neretai ir tampa karo pretekstu. Verta prisiminti ir įsiminti amerikiečių diplomato George‘o Kennano žodžius apie susivaldymą: nepraraskite budrumo, tačiau visada būkite pasirengę ieškoti kompromiso pavieniais klausimais ir krizių akivaizdoje. Išlaukite, kol aprims. Skirtingai nuo senosios sovietinės sistemos, Kinijos sistema – kad ir tokia autoritarinė bebūtų – labiau pažeidžiama laiko ir gali leistis pergyvenama Jungtinių Valstijų.