2012 metų žiemą su Vladimiru Putinu nutiko šis tas netikėto: dvylika metų jis vengė garsių pareiškimų apie kultūrą ir ideologiją, tačiau staiga suprato, kad Rusija ne šiaip sau šalis, bet unikali „valstybė-civilizacija“, rašo Amerikos verslo instituto Rusijos studijų vadovas Leonas Aronas straipsnyje, kurį spausdina „The Wall Street Journal“.

Bet tuo viskas dar nesibaigė. Rusijos liaudis turi teisę į „savarankiškumą ir savitumą“, pareiškė V. Putinas 2013 metais Federaliniam susirinkimui.

Kur slypi tas savitumas? Rusijos prezidentui kur kas lengviau įvardyti tai, kas tam Rusijos savitumui nebūdinga: „vadinamoji tolerancija, belytė ir bevaisė“, kurioje „išsitrina nacionalinės tradicijos ir tautų bei kultūrų skirtumai“ ir pripažįstamas „gėrio ir blogio lygiavertiškumas“, cituoja autorius.

L. Aronas pažymi, kad kalbų apie Rusijos išskirtinumą būta jau ir anksčiau: „Rusijos istorijoje teiginiai apie kultūros unikalumą ir civilizacinę misiją dažnai tarnavo politinės, kultūrinės ir socialinės reakcijos labui – karui, imperinei ekspansijai, atitraukė nuo ekonominių sunkumų bei pridengė pareigūnų parsidavėliškumą ir kompetencijos trūkumą“.

„Dvi Romos griuvo, trečia stovi, o ketvirtos nebus“, - dar XVI amžiuje pareiškė vienuolis Filofėjus. Nuo to laiko ši idėja įkvepia rusišką mesianizmą. Tačiau buvo ir tokių, kurie norėjo sugrąžinti Rusiją į „civilizuoto pasaulio“ kontekstą. Prie jų autorius priskiria Petrą Didįjį, Jekateriną Didžiąją, Aleksandrą II, Michailą Gorbačiovą ir Borisą Jelciną.

O štai V. Putinas, veikiausiai, remiasi pačiais reakcingiausiais valdovais, kuriems vadovaujant Rusijos tapatybė atspindėta ideologijos „stačiatikybė – vienvaldystė – liaudiškumas“ formoje. „Atrodo, kad Rusijos prezidentas V. Putinas su nedideliais lingvistiniais pakeitimais perėmė Nikolajaus I ir Aleksandro II šūkį“, - mano L. Aronas.

„Mes žinome, kad Vakarų tautos nesupranta ir netoleruoja rusiško savitumo. Jos ketina padalinti vieningą Rusijos „šluotą“ į atskirus žabus, perlaužti tuos žabus po vieną ir įkurti jais blėstančią savo civilizacijos ugnį“, - rašė V. Putino pamėgtas filosofas emigrantas Ivanas Iljinas. Jo idėjos atgarsius L. Aaronas girdi ir V. Putino kalboje, kurią jis pasakė po Krymo aneksijos. Rusijos vadovas pareiškė, kad Vakarai „savo praktinėje politikoje pirmenybę teikia ne tarptautinei teisei, o stipriojo teisei“ bei siekia įvaryti Rusiją „į kažkokį kampą“.

Dar viena šios kalbos „naujove“ tapo žodis „nacionaliniai išdavikai“. Straipsnio autorius pažymi, kad „tai tiesioginis vertimas iš vokiško termino „Nationalverräter“, kurį Adolfas Hitleris vartojo veikale „Mein Kampf“, įvardindamas vokiečių lyderius, po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare pasirašiusius Versalio taikos sutartį“.

Rusai – toli gražu ne pirma tauta šių laikų istorijoje, užnuodyta ideologiniu aukojimosi ir triumfalizmo kokteiliu. Per pastarąjį šimtmetį šį kelią jau įveikė vokiečiai, italai, japonai ir serbai.

 „Šie ir kiti valstybės remiamų nacionalinio unikalumo įtvirtinimo kampanijų pavyzdžiai rodo, kad būtent begėdiškai savo tautoms saldžiažodžiaujantys režimai ir lyderiai naikina jas su didžiausiu abejingumu karais, badu bei koncentracijos stovyklose“, - teigiama straipsnyje.

V. Putino žodžiai apie „didvyriškumą ir pasiaukojimą“, kurie neva rusus išskiria iš kitų tautų, priminė ekspertui garsųjį Josifo Stalino tostą. Sakydamas jį, didysis vadas pavadino rusus „vadovaujančia tauta“ su „tvirtu charakteriu“ ir beribiu „pasitikėjimu valdžia“.

Tačiau šiuolaikinė Rusija jau ne ta, kokia buvo anksčiau, konstatuoja L. Aronas. 2013 metais „Levada centro“ atlikta apklausa parodė, kad 52 procentai Rusijos gyventojų į klausimą, ar V. Putinas piktnaudžiauja valdžia, atsako „neabejotinai“ arba „tikėtina“. 50 procentų pareiškė, kad po 2018 metų nenorėtų matyti jo prezidentu.

„Šiandieninėje Rusijoje šios nuotaikos nuskendo patriotinės euforijos ir antivakarietiškos propagandos bangose, - reziumuoja L. Aaronas. - Tačiau galų gale, dėl dar didesnio ekonominio nuosmukio patriotizmas smuks“.

„Teroras, cenzūra ir propaganda leido diktatoriams ilgai išlikti valdžioje netgi sunkumų akivaizdoje. Pakanka pažvelgti į Kubą ir Zimbabvę, jau nekalbant apie Šiaurės Korėją ir stalinistinę Sovietų Sąjungą, - toliau dėsto L. Aronas. - Tačiau V. Putino nuorodų į Rusijos bei rusiškos civilizacijos unikalumą gali nepakakti, siekiant jėga sugrąžinti šalį prie diktatūros, ypač turint omenyje puikų moralinį viešumo sprogimą ir pusantro dešimtmečio laisvės. Rusijos likimas bus nulemtas represijų, kurioms jis pasirengęs, masto bei pačios rusų tautos lūkesčių, stosiančios prieš pasirinkimą – gyventi normalioje šalyje ar agresyvioje ir šovinistinėje valstybėje, kuri puikuojasi savo išskirtinumu“.