Rusijos parama „rinkimams“, kuriuos Donecke ir Luhanske – svarbiausiuose Ukrainos Donbaso regiono miestuose – surengė separatistai, rodo, kad Kremlius nusprendė sukelti dar vieną pusiau nuolatinį „mažąjį Šaltąjį karą“ – šį kartą maištinininkų kontroliuojamuose rajonuose Rusijai itin svarbioje kaimyninėje valstybėje, „The Moscow Times“ rašo Stephenas Holmesas ir Ivanas Krastevas.
Tačiau pastangos atkirsti teisėtą Ukrainos vyriausybę nuo šio regiono destabilizuoja padėtį kur kas labiau negu Kremliaus parama kitoms atsiskyrusioms buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoms: apsišaukėliškai Moldovos Padnestrės respublikai ir Gruzijos Abchazijos bei Pietų Osetijos regionams.
Išblukindama sieną su Ukraina, Rusija kuria naujus santykius su anomališka, tarptautinės bendrijos nepripažįstama teritorija, kuri kultūriškai ir istoriškai priklauso ne įsivaizduojamai „Novorosijai“, bet „nemariai“ Sovietų Sąjungai. Klausimas, kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jo aplinka įšalusį konfliktą Donbase, trukdantį politinei santarvei ir taikai, regi kaip teigiamą išeitį savo šaliai?
Pagal dabartines savo ribas Doneckas ir Luhanskas neturi Rusijai didelės geostrateginės reikšmės. Maža to, nepriklausomas Donbasas Rusijai kainuotų nemažai išlaidų, nes Maskvai tektų gaivinti ir palaikyti ekonomiką, atkirstą nuo visų užsienio investicijų.
Priešingai negu Padnestrė ir Abchazija, Donbasas yra pramoninis regionas, priklausomas nuo subsidijų. Jo infrastruktūra nuniokota, o dauguma regiono įmonių priklauso oligarchams, kurie, norėdami išvengti konflikto, pabėgo į Kijevą, Londoną ar Paryžių, užuot radę prieglobstį Maskvoje. Pridėkite dar neaiškų šių „liaudies respublikų“ teisinį statusą, praktiškai neleidžiantį Donbasui prekiauti su pasauliu, ir šio regiono ekonominės bei socialinės perspektyvos taps labai miglotos.
Kitų Rusijos remiamų atsiskyrusių regionų gyventojai nuo seno yra pajungti nešvarioms „feodalinės demokratijos“ sistemoms, kuriose vietos lyderiai reguliariai rengia apgaulingus rinkimus ir išsaugo savo valdžią dėl mafijos stiliaus korupcijos bei užtarimo. Prabėgus keliems separatistų lyderių tuščių pažadų mėnesiams, nepanašu, kad Donecko ir Luhansko gyventojai tyliai sutiktų su šio regiono transformacija į dar vieną tarptautiniu mastu izoliuotą kraštą, kuriuo naudotųsi Rusijoje įsikūrę nusikalstami tinklai.
Įšaldžiusi konfliktą Donbase, Rusija įvarė dyglį į Ukrainos šoną ir kuriam laikui komplikavo Ukrainos prezidento Petro Porošenkos bei šalies ministro pirmininko Arsenijaus Jaceniuko santykius. Tačiau ji taip pat garantavo, kad Ukraina vis tiek konsoliduosis prieš rusiškus sentimentus ir politiką, o tai reiškia, kad Rusijai dešimtmečiais nepavyks normalizuoti santykių su Ukraina.
Dar daugiau, V. Putino parama Donbaso separatistams yra paskutinė vinis į jo regioninės integracijos projekto – Eurazijos Ekonominės Sąjungos (EES) – karstą. Ironiška, kad būtent Rusijos ambicijos dėl EES pakurstė nuožmų jos atsaką į Ukrainos norą pasukti Vakarų kryptimi: pats V. Putinas yra pripažinęs, kad be Ukrainos jo remiamams blokas nesugebėtų perspektyviai konkuruoti su Europos Sąjunga.
Šiurkščiai pažeisdama teritorinį Ukrainos vientisumą, Rusija ne tik apnuodijo santykius su Kijevu, bet ir rizikuoja sugadinti ryšius su galimomis EES narėmis, ypač Kazachstanu, kurio nepriklausomybe V. Putinas atvirai abejojo.
Kokią geopolitinę naudą turi Rusija, nestabilų Donbasą paversdama savo nuolatiniu pietvakariniu užnugariu? Kodėl Kremlius „gerbia“ rinkimus, kurių nepripažins jokia kita valstybė?
Atsakymas gali būti paprastas: Kremlius pats save įspeitė į kampą. Valstybinė Rusijos žiniasklaida kartu su vietos nacionalistais pakurstė visuomenėje įtūžio atmosferą, kuri nebeleidžia Rusijai Ukrainos atžvilgiu elgtis lanksčiai. Užuot naudojęs visapusę strategiją, Kremlius vadovaujasi ad hoc gestais, turinčiais užtikrinti, kad Rusijos gyventojams nepasirodys, jog Rusijos valdžia išduoda maištininkus Ukrainoje.
Savo ruožtu Ukrainos separatistų lyderiai, nenorintys prarasti savo naujai įgytų valdų, daro viską, kad neatsinaujintų jokie Rusijos ir Ukrainos santykiai.
Tuo pačiu metu V. Putinas trokšta parodyti Vakarams, kad jų politika Rusijos atžvilgiu, įskaitant griežtas ekonomines sankcijas, yra neveiksminga. Įšaldytų konfliktų, kuriuos Vakarai smerkia, bet negali išspręsti, kūrimas gali būti parankus būdas šiam tikslui pasiekti.
Trumpiau tariant, Rusijos veiksmai Donbase gali būti labiau simboliniai ir oportunistiniai, negu strateginiai. Tačiau tai nereiškia, kad jie yra mažiau pavojingi. Kruviną kovą dėl Donbaso pavertęs neišsprendžiama aklaviete, V. Putinas prarado iniciatyvą, kurią buvo užsitikrinęs Krymo aneksavimu.
Smunkant naftos kainoms, V. Putinas dabar gali jausti postūmį žengti dar vieną desperatišką ir destruktyvų žingsnį, kad įtikintų pasaulį, jog vis dar kontroliuoja padėtį. Pastangos tokioje taktikoje įžvelgti kažkokią strateginę viziją ir toliau bus bevaisės.
Iš visų pusių sulaukdamas spaudimo, V. Putinas paranda geostrateginį pagrindą. Nereikėtų pervertinti per pastaruosius metus priimtų jo užsienio politikos sprendimų. Aneksuodamas Krymą, jis prarado Ukrainą, o „įšaldydamas“ Donbasą, jis kartą ir visiems laikams palaidojo savo pseudoimperinę EES svajonę.
Stephenas Holmesas yra Niujorko universiteto Teisės fakulteto profesorius ir neseniai išleistos knygos „The Matador`s Cape: America`s Reckless Response to Terror“ („Matadoro pelerina: neapgalvotas Amerikos atsakas į terorizmą“) autorius. Ivanas Krastevas yra Liberalių strategijų centro Sofijos mieste pirmininkas ir Humanitarinių mokslų instituto Vienoje nuolatinis bendradarbis. 2014 metais jis išleido knygą „In Mistrust We Trust: Can Democracy Survive When We Don't Trust Our Leaders?“ („Tikėjimas nepasitikėjimu: Ar gali demokratija išlikti, kai nepasitikime savo lyderiais?“).