„Toks elgesys praėjus vos dviem dienoms nuo pirmojo projekto pateikimo Amerikos diplomatams kaip reikiant nustebino. Greitis, kokiu nuspręsta paviešinti tuos dokumentus, leidžia daryti išvadą, kad jie puikiai supranta, jog tokios derybos toli nenueis“, – sako Strateginių ir tarptautinių studijų centro Europos, Rusijos ir Eurazijos programos mokslinis darbuotojas Andrew Lohsenas.
Dideles pasekmes saugumo srityje numatančiais reikalavimais, kurie, anot Maskvos, yra gyvybiškai svarbūs užtikrinant jos saugumą, teigiama, kad JAV vadovaujama NATO negali priimti jokių naujų narių, ir raginama nesteigti jokių naujų karinių bazių buvusiose sovietinėse šalyse.
Per spaudos konferenciją, surengtą paskelbus pasiūlymų tekstus, Rusijos užsienio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas sakė, kad Maskva pasirengusi su Vašingtonu surengti skubias derybas saugumo klausimais.
„Esame pasirengę nedelsiant, netgi rytoj – tiesiogine prasme rytoj, šeštadienį, – surengti derybas su JAV trečiojoje šalyje“, – sakė jis ir pridūrė, kad amerikiečiams buvo pasiūlyta susitikti Ženevoje.
Pasiūlymai paskelbti tarp Maskvos ir Vakarų sostinių tvyrant didelei įtampai, ypač dėl konflikto Ukrainoje.
Vakarai kaltina Maskvą planuojant invaziją į Ukrainą. Rusija prie Ukrainos sienų yra sutelkusi, įvairiais vertinimais, nuo 70 tūkst. iki 100 tūkst. savo karių.
NATO adresuotame dokumente rašoma, kad Maskva ir Aljansas turėtų dėti pastangas „užkirsti kelią incidentams“ Baltijos ir Juodosios jūros regionuose, taip pat įsteigti karštąją liniją „skubiems kontaktams“.
Dokumente raginama nustatyti raketų dislokavimo apribojimus ir sakoma, kad NATO narės turėtų „įsipareigoti susilaikyti nuo tolesnės [bloko] plėtros“.
Jungtinėms Valstijoms adresuotame saugumo sutarties projekte rašoma, kad Vašingtonas turėtų blokuoti bet kurios buvusios sovietinės šalies prisijungimą prie NATO.
Ši sąlyga paskelbta Rusijai reikalaujant, kad NATO atsisakytų įsipareigojimo ateityje priimti į savo gretas Sakartvelą ir Ukrainą.
Dokumente Rusija taip pat teigia, kad Jungtinės Valstijos turėtų sutikti nesteigti karinių bazių buvusiose sovietinėse respublikose, įskaitant Centrinės Azijos šalis.
Neįprasta net Rusijai
Kaip pabrėžė „Nastojaščeje vremia“ žurnalistas, dauguma politologų po vadinamojo susitarimo dėl saugumo garantijų su Jungtinėmis Valstijomis paviešinimo pabrėžia, kad tai precedento neturintis sprendimas, kad anksčiau nieko panašaus nebuvo ir būti negalėjo.
Rusija, pasak žurnalisto, savarankiškai nusprendė, kas jai nepatinka, ir vienpusiškai reikalauja pasirašyti kažkokį susitarimą, jį pati parengia ir dar visiems parodo.
Su juo sutiko Rusijos politologas Andrejus Kolesnikovas. Pasak jo, „tai gana egzotiškas poelgis“.
„Rusijos užsienio reikalų ministerija jau gana seniai dirba kaip koks „WikiLeaks“. Visai neseniai paviešino susirašinėjimą su Vokietijos ir Prancūzijos kolegomis. Žinoma, kad šiaip niekas taip nedaro, tai su diplomatija nieko bendro neturinti praktika – publicistinė ar žurnalistinė geriausiu atveju. Švelniai tariant, tai šis tas naujo.
Žinoma, tas paviešinimas turėjo miestui ir pasauliui parodyti, kokią poziciją iš tikrųjų užima Rusija. Dokumentu reikalaujama daug, tai gąsdina. Atrodo, ką tik apsiraminome, kad karo nebus, na, dėl to Joe Bideno ir Vladimiro Putino susitarimo, o štai naujas dokumentas vėl verčia bijoti, kad tokie reikalavimai gali baigtis karu. Kas bus, jeigu tie reikalavimai nebus išpildyti? Jie ir nebus patenkinti, tai puikiai supranta Rusijos užsienio reikalų ministerija, Rusijos valdžia ir visi, kaip nors susiję su tokiomis derybomis. Tai pirminė derybų bazė, nulinis ciklas.
Labiausiai tame dokumente stebina tai, kad tai XX amžiaus vidurio popierius, artimiausias kokiems 1939 metams, kai pasaulis buvo dalijamas į įtakos sferas nepaisant ne tik mažų, bet ir gana didelių valstybių, turinčių nemenką įtaką situacijai pasaulyje. Mąstymas įtakos sferų sąvokomis – XIX–XX amžių mąstymas. Žinoma, dabar jau niekas taip nedaro ir negalvoja. Ir tai, savaime suprantama, labai glumina, nors atrodė, kad jau viską žinome apie savo valdžią ir jos poziciją derybose“, – sakė A. Kolesnikovas.
Kai kurie apžvalgininkai Rusijos reikalavimų paviešinimą interpretuoja kaip gerą naujieną, sako, kad dabar tai jau tikrai nėra pavojaus, jog Rusija įtikins Vakarus išduoti Ukrainą.
Tačiau Ukrainos politologas Vladimiras Fesenka su tuo nesutinka.
„Manau, kad tai nerimą kelianti naujiena. Sutinku su A. Kolesnikovu dėl istorinių analogijų, aš jas netgi kiek išplėsčiau. Dabartinė Kremliaus ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos taktika labai primena Hitlerio ultimatumus, kuriuos jis kėlė Vakarų šalims – Jungtinei Karalystei ir Prancūzijai – 1938–1939 metais. Tada tai buvo susiję su Čekija, paskui – jau ir su Lenkija, o galiausiai viskas virto Antruoju pasauliniu karu. Tada, tiesa, iš esmės Hitleris blefavo. Jis provokavo nebūdamas pasirengęs karui. O didžiausia Vakarų klaida buvo ta, kad jie pakluso Hitlerio reikalavimams. Tokias istorines pamokas būtina prisiminti.
Kai vertiname dabartinę situaciją, tai tikrai skamba kaip nerimą kelianti žinia. Sutinku, kad Vakarai nepuls vykdyti Rusijos reikalavimų, nes tai atrodytų kaip kapituliacija ir nuolaidžiavimas agresoriui. Tada Putinas eitų toliau.
Kažkokios neoficialios derybos, o ir oficialios, bet uždaros, derėjimasis – taip, visa tai įmanoma. Tik ko siekia Putinas? Kol kas galime tik spėlioti. Minimalus tikslas – pasiekti bent jau kokių nors Vakarų nuolaidų. Pavyzdžiui, nuolaidos, susijusios su vidutinio nuotolio raketų dislokavimu Rumunijoje arba karinėmis pratybomis su Ukraina, na, kad bent jau jos būtų ne tokios intensyvios. Tai minimalus tikslas.
Antras minimalus variantas, tiesa, labiau tikėtinas. Tie reikalavimai – pagrindas branduolinio ginklo ir vidutinio nuotolio raketoms dislokuoti Kryme ir Baltarusijoje. Dėl Krymo sklando daug gandų, tiksliai nežinome, bet oficialiai ginkluotės dislokavimas pusiasalyje gali būti grindžiamas Vakarų nenoru nusileisti, be to, dar Baltarusijos klausimas. Kiek suprantu, spręsdamas iš Lukašenkos pareiškimų, Rusija ir Baltarusija dėl to jau tariasi“, – kalbėjo V. Fesenka.
Pasak jo, jeigu kartais Kremlius nuspręstų, kad turi kokių nors prielaidų kalbant apie Rusijos kišimąsi, kaip kad buvo 2014 metais, jei pasikartotų tos ar kitos problemos, tada Kremlius gali ryžtis vietinėms karinėms operacijoms, argumentuodamas būtinybe ginti Rusijos žmones. Ir šiuo atveju, anot V. Fesenkos, to ultimatumo nepaisymas gali tapti tokių veiksmų pagrindu.
A. Kolesnikovas baiminasi, kad šioje situacijoje, kai viskas taip įtempta, kokie nors vietinės reikšmės kariniai veiksmai gali būti suprasti kaip tikras karas.
„Bet kokiu atveju tokie veiksmai gali išprovokuoti labai rimtų sankcijų Rusijai, kurios elitui vis tiek nė motais. Elitas pas mus jau seniai nacionalizavęsis, puikiai jaučiasi ir žino, kaip tokiomis sąlygomis išgyventi. Tos sankcijos smogs paprastiems Rusijos žmonėms.
2014–2015 metais Rusijos gyventojai mokėjo grupuotis ir susitelkti, kaip ten sakoma, apie vėliavą, kurią pamynė Vakarai, ir kankinami Stokholmo sindromo savo vadovui, o dabar nesu tikras, kad rusai taip paprastai mobilizuotųsi. Paprasti Rusijos žmonės labai pavargo nuo tos nuolatinės parengties karui, baimės, kad karas bus, tai rodo ir socialiniai tyrimai. Dauguma, žinoma, ir toliau palaiko Krymo klausimą, tik jis jokios mobilizuojančios įtakos nebeturi. Kariauti niekas nenori. Tai būtų katastrofiška Rusijos valdžios klaida. Ir taip santykių su Vakarais praktiškai nėra, o tokiu būdu galutinai uždaryti šalį, man atrodo, būtų šaudymas sau į kojas. Nupjautų šaką, ant kurios pats sėdi“, – savo nuogąstavimais dalijosi A. Kolesnikovas.
Rusai neprognozuojami
Diplomatas, Ukrainos ambasadorius Jungtinėse Valstijose 2016–2019 metais Valerijus Čalijus „Nastojaščeje vremia“ Rusijos žingsnį taip pat įvardijo kaip neįprastą.
„Tai ne diplomatija. Tai įrodymas, kad visos Rusijos pastangos tokio pobūdžio reikalavimus pateikti derybose pastaruoju metu baigiasi nesėkme. Man tai Rusijos diplomatijos nesėkmės įrodymas, kitaip sprendimo viešinti savo siūlymų aš paaiškinti negaliu“, – kalbėjo jis.
Perklaustas, kodėl tai yra nesėkmė, jis sakė: „Tai reiškia, kad visi kiti kanalai: Rusijos ir Jungtinių Valstijų prezidentų pokalbiai, pokalbiai su Europos šalių lyderiais, nesibaigė tuo, kad, kaip vadina Rusijoje, kolektyviniai Vakarai priimtų Rusijos ultimatumus. O dabar sugalvojo tai parodyti viešai. Tik klausimas, kodėl nusprendė taip pasielgti, jau sudėtingesnis.“
Visgi ko iš tikrųjų siekiama, pasak V. Čalijaus, lieka neaišku.
„Tai tokia sovietinio ir naujojo rusiškojo stilių mišrainė, šantažas ir ultimatumas viename. Pirmiausia kalbama apie kažkokias hipotetines grėsmes dėl branduolinio ginklo panaudojimo, apie bandymą supriešinti NATO valstybes nares. Ir net tie patys dokumentai... Aš jų rimtai nevertinu būtent dėl jų pateikimo formato.
Žinoma, kad apie jokį aptarimą negali būti nė kalbos, nes taip derybos nevyksta. Ir tikrai negaliu kaltinti Rusijos pusės, kad jie nežino, kaip reikia, kad trūksta kompetencijos. Jie kompetentingi, viską kuo puikiausiai supranta. Ir, jeigu laikytumės to, kad, pavyzdžiui, susitarimas su NATO įsigalioja tik tada, kai jį palaiko dauguma NATO valstybių narių, žinoma, galima tikėtis NATO susiskaldymo. Todėl visa tai – nepriimtinos sąlygos“, – sakė jis.
Anot jo, galimos dvi priežastys.
„Pirmoji priežastis – tai tokia situacija, silpnumo įrodymas: niekas nepavyksta, viskas žlugo, visos diplomatinės Rusijos pastangos nuėjo šuniui ant uodegos. Toliau jie nežino, ką daryti, o čia ir slypi didžiausias pavojus, nes labiausiai mes bijome to, kad rusai neprognozuojami.
Neatmesčiau galimybės, kad Rusija gali ir toliau rizikuoti bei pabandyti dar kartą parodyti, kaip kad jau yra parodęs Nikita Chruščiovas kolektyviniams Vakarams, „iš kur kojos dygsta“. Deja, šios pastangos gali būti nukreiptos į Ukrainos pusę“, – kalbėjo jis.
„Tai gali būti bandymas išlošti daugiau. Kaip? Manau, šio tikslo bus siekiama per Ukrainos kortą. Tik visai kitaip, nei kad Rusija daro dabar. Gali būti įvairių būdų, nebūtinai tiesioginė Ukrainos teritorijos ataka. Yra ir kitų metodų, kuriuos Rusija jau yra išbandžiusi. Jie jau puolė Ukrainą iš savo teritorijos, įskaitant Ukrainos teritorijų apšaudymą, juk taip ir buvo.
Buvo ir kibernetinių atakų, atakų, nukreiptų prieš Ukrainos infrastruktūrą, kritinės svarbos infrastruktūrą. Neatmetu galimybės, kad dėl energijos tiekėjų laukia sudėtinga žiema – tiek Europos, tiek Ukrainos. Štai tokia visų veiksnių puokštė – galime sulaukti naujos atakos.
Gali būti ir teritorinių atakų, neatmetu tokio scenarijaus. Atmetu scenarijų, kad kažkokie Rusijos „šakalai“ bandys okupuoti dar dalį Ukrainos teritorijos – jiems tikrai nepavyktų. O tokios hibridinės, jungtinės, kombinuotos atakos tikrai galimos“, – „Nastojaščeje vremia“ eteryje svarstė V. Čalijus.
Pasak jo, Rusija nori visus tempti atgal į tuos laikus, kai V. Putinas dar tik pradėjo eiti savo keliu. Dabar jie mano, kad tam susiklostė geriausios įmanomos aplinkybės, jos tinkamos ir pasirengti deryboms.
„To taip pat nevalia ignoruoti: dabar pati palankiausia situacija Rusijai dalyvauti derybose, tokios nebus ateinančius metus – tai ir energijos krizė, ir išaugusios naftos kainos. Jos juk sudaro Rusijos valdžios ir Rusijos žmonių socialinės sutarties pagrindą: tai pensijos, atlyginimai. Dujos – irgi kaip ginklas, Europai jos labai pabrango. Jie mano, kad dabar, kai prie sienos su Ukraina gausios pajėgos, kai jiems pavyko perlaužti Aliaksandrą Lukašenką ir perimti Baltarusijos kontrolę, – šie veiksniai visi kartu suteikia galimybę drąsiau rizikuoti ir prašyti daugiau, pasiekti norimų strateginių tikslų.
O vėliau (tai dar vienas signalas, mums neprieinama informacija, bet gulinti Kremliuje ant stalo) situacija Rusijoje tik blogės, ir visi tai žino“, – reziumavo jis.
Žlugti pasmerktos derybos
Saugumo ekspertų grupės CNA analitikas Jeffrey'us Edmondsas „Voice of America“ sakė, kad Rusija specialiai organizuoja žlugti pasmerktas derybas – taip kuria pretekstą pradėti invaziją į Ukrainą.
„Šaliai, turinčiai tiek daug patirties ir derybose, ir rengiant sutartis, siųsti sutarties projektą yra nedovanotina, tai absurdas. Esu tikras, kad Rusija tai puikiai supranta, ir daro sąmoningai“, – pabrėžia J. Edmondsas.
„Kokia prasmė? Ogi ta, kad suteikia nors ir menkutį itin didelės tikimybės, kad artimiausiais mėnesiais žengs į Ukrainą, legitimumą“, – priduria ekspertas.
O „Brookings Institution“ mokslinis darbuotojas ir užsienio politikos tyrimų vadovas Michaelis O‘Hanlonas perspėja neužsižaisti su įsitikinimu, kad reikalavimai, kuriuos Rusija išdėstė dviejuose sutarčių projektuose, yra arba maksimali derybų pozicija, kuri neabejotinai proceso metu švelnėtų, arba pasmerktas patirti nesėkmę pasiūlymas.
„Manau, kad tai tikri ir nuoširdūs Rusijos pageidavimai. Nemanau, kad čia kokia nors gudrybė. Tai dalykas, dėl kurio Rusijai labiausiai neramu, – NATO jos kieme“, – konstatuoja M. O‘Hanlonas.
M. O‘Hanlonas tvirtina, kad NATO padarytų didžiulę klaidą, jeigu leistų į Aljansą įtraukti daugiau posovietinių šalių, ir mano, jog NATO turėtų su Rusija įsitraukti į konstruktyvų dialogą.
Tai turėtų būti daroma neprarandant budrumo: „Nereikia atmesti galimybės, kad, jeigu visam tam pritarsime, V. Putinas norės dar didesnių nuolaidų.“
Analitikai reiškia nerimą dėl Rusijos keliamų reikalavimų, argumentuodami, jog jie iš tikrųjų gali būti skirti sukompromituoti bet kokias Rusijos ir Vakarų derybas dėl „saugumo garantijų“, galbūt netgi gali atverti kelią karui Ukrainoje, rašo „The New York Times“.
Lygiai taip pat, anot kai kurių ekspertų, jie gali simbolizuoti ir galimybę: galbūt vėliau Rusija, dabar reikalaudama daug, derybose sutiktų nusileisti ir ko nors atsisakyti. Tai, kad reikalavimus pateikė užsienio reikalų viceministras S. Riabkovas, o ne šalies diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas ar pats prezidentas Vladimiras Putinas, palieka erdvės jų pataisoms, atsargiai svarsto analitikai.
„Šiuo metu vyksta daug šešėlinių dalykų abiejose pusėse, ir visai neaišku, kuo čia viskas baigsis. Pati situacija labai nekonkreti“, – konstatuoja „King‘s College“ Londone Rusijos politikos profesorius Samuelis Greene‘as.
Analitikai pabrėžia, kad V. Putinas jau kartą bandė išsikaulyti panašių nuolaidų iš tuometinio JAV prezidento Donaldo Trumpo, bet jam nepavyko.
S. Greene‘o teigimu, Rusija dabar mato pasitaikiusią progą iš naujo pasiderėti dėl posovietinės saugumo situacijos: juk Ukraina vis dar silpna, o ateityje greičiausiai sustiprės, Vakarų šalių dėmesys nukrypęs į pandemiją bei kitas problemas, amerikiečiai taip pat šiuo metu labiau sunerimę dėl Kinijos grėsmės Taivanui.
Bandymas užsitikrinti neįmanomus reikalavimus skirtas apsunkinti diplomatines pastangas dėl Rusijos pajėgų telkimo prie Ukrainos sienos, konstatuoja Rusijos saugumo analitikas iš „RAND Corporation“ Samuelis Charapas: „Diplomatijai reikalingi kompromisai ir lankstumas. Apie viešus ultimatumus tokiais atvejais negali būti nė kalbos. Iš esmės tada tai net ne diplomatija. Diplomatijai priešingas elgesys.“
Rusijos diplomatas S. Riabkovas sako, kad „Maskva atvira „protingiems“ kompromisams“, priduria, kad Kremlius Jungtinių Valstijų demonstruojamą galią vertino kaip perspėjimą, bei akcentavo, kad naujo susitarimo poreikis visai pagrįstas.
Analitikų teigimu, prireiks daugybės mėnesių aptarti tiek daug apimantiems naujiems saugumo klausimams, jeigu iš viso dėl jų įmanoma rasti kokią nors bendrą kalbą. V. Putinas gali anksčiau nuspręsti pradėti invaziją, nes laikinose bazėse prie Ukrainos sienos dislokuotos pajėgos ten negali likti amžinai, rašo „The New York Times“.
Ukrainos pareigūnai sako, kad prie dabartinės krizės prisidėjo JAV atsitraukimas iš Afganistano rugpjūtį. Jie atkreipia dėmesį į silpstantį Amerikos pasiryžimą vykdyti įsipareigojimus užsienyje, o tai įkvėpė drąsos Kremliui.
JAV prezidento Joe Bideno administracija žada ir toliau aktyviai dalyvauti tarptautinėje politikoje bei taisyti santykius, pašlijusius per Donaldo Trumpo kadenciją. JAV pareigūnai ne kartą akcentavo, kad yra pasirengę remti Ukrainos suverenitetą.
V. Putinui jau nedaug trūko, kad viešai pripažintų, jog naudojasi karine galia tik tam, kad priverstų Vakarus sėsti prie derybų stalo, nors jo atstovas spaudai tai neigia. V. Putinas yra sakęs, kad Vakarų šalys puikiai supranta, jog Rusija nusiteikusi rimtai ginti „raudonas linijas“, susijusias su NATO pajėgomis netoli jos sienų.
„Mūsų pastarieji perspėjimai, laimei, buvo išgirsti, ir jau davė tam tikrų rezultatų. Išaugo įtampa“, – lapkritį Rusijos diplomatams sakė jis.
O žurnalo „Russia in Global Affairs“ vyriausiasis redaktorius Fiodoras Lukjanovas „Bloomberg“ sakė, kad Rusijos pateikti reikalavimai gali būti būdas išprovokuoti Vakarus reaguoti.
„Pats faktas, kad pasiūlymai pateikti viešai, derybas paverčia praktiškai neįmanomas“, – sako jis.
Praeityje per derybas Maskva dar nė karto viešai nepaskelbė savo reikalavimų, sako buvęs JAV ambasadorius Rusijoje, Stanfordo universiteto profesorius Michaelas McFaulas: „Visa ši situacija mane verčia abejoti tikruoju V. Putino pasiryžimu iš tikrųjų sėsti prie derybų stalo. Neramu, kas gali nutikti toliau.“
Per spaudos konferenciją Rusijos užsienio reikalų viceministras S. Riabkovas žurnalistams sakė, kad sutarčių projektai nebuvo rengiami tam, kad būtų atmesti: „Mūsų pozicija labai paprasta – norime, kad viso to būtų atsisakyta ir grįžtume prie 1997 metų pozicijų. Viskam yra ribos“.
„Rusijos reikalavimai nepriimtini. Bet kokios priemonės, kurios reikalauja Rusijos Federacija, įgyvendinimas, turėtų katastrofinių padarinių visos Europos saugumui“, – feisbuke parašė Estijos gynybos ministras Kalle Laanetas.
Rusijos pozicija gali reikšti, kad „dabartinėje situacijoje reiktų pradėti derybas su griežčiausiais reikalavimais, nes tik jie padėtų suvokti, kiek rimti yra mūsų priešininkų ketinimai“, sako Rusijos mokslų akademijos Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto Šiaurės Amerikos studijų vadovė Viktorija Žuraliova.
Be to, V. Putinas nemano, kad įmanomas koks nors kompromisas, o labiausiai tikėtina baigtis – Rusija savo pajėgas prie sienos su Ukraina paliks visam laikui ir taip užtikrins nuolatinę grėsmę, „Bloomberg“ sako ekspertė.
Rusijos parengti sutarčių projektai „negali būti vadinami rimta diplomatija“, sako buvęs Rusijos diplomatas, šiuo metu dirbantis užsienio politikos ekspertu, Vladimiras Frolovas: „Rimtos derybos neprasideda visam pasauliui paskelbus savo reikalavimus, nes tokiu atveju labai aiškiai save apsibrėži, ir nebelieka vietos nuolaidoms.“
„Įtakos sferos“
Buvęs JAV Valstybės departamento pareigūnas, dalyvavęs JAV ir Sovietų Sąjungos derybose gynybos klausimais, Williamas Courtney RFE/RL sakė, kad Rusijos siūlymai – noras „formalizuoti įtakos sferas“, o tai būtų nepriimtina tiek Jungtinėms Valstijoms, tiek visai Europai.
„Tai nėra rimtas pasiūlymas. Greičiausiai jis ir buvo skirtas būti atmestas, kad Kremlius turėtų didesnį pagrindą pradėti invaziją į Ukrainą“, – sako W. Courtney, šiuo metu dirbantis Vašingtone veikiančiame „RAND Corp“.
W. Courtney teigimu, Kremlius gali bandyti pasinaudoti sutelktomis pajėgomis, kad „užsitikrintų galios poziciją“ prie derybų stalo su Jungtinėmis Valstijomis ir NATO.
Buvęs Rusijos analizės vadovas CŽA George‘as Beebe‘as teigia, kad Rusija gali jau dabar trukdyti Ukrainai prisijungti prie NATO, nors ta narystė dar ir labai tolimoje perspektyvoje, nes jaučiasi nesaugi dėl stiprėjančio karinio Kijevo bendradarbiavimo su Vašingtonu.
Jungtinės Valstijos, su Ukraina lapkritį pasirašiusios naują bendradarbiavimo gynybos srityje susitarimą, padeda Ukrainai treniruoti karinį personalą, atnaujinti šalies uostus, kad jie galėtų priimti JAV karo laivus, ir kiekvienais metais skiria šimtus milijonų dolerių karinės paramos.
„Tie santykiai tik tvirtės ir gilės, o Jungtinių Valstijų kariuomenė artimiausius dvejus ar trejus metus vis tvirčiau jausis Ukrainos viduje. Tad Kremliaus neveiksmingumas šiuo atveju gali pasirodyti pernelyg rizikingas variantas“, – sako G. Beebe‘as, šiuo metu vadovaujantis Valstybės interesų centrui Vašingtone.
G. Beebe‘o teigimu, Rusijos siūlymai gali baigtis rimtomis derybomis, tad jis nemano, kad jie iš pradžių buvo specialiai pasmerkti žlugti: „Manau, kad tai jų startinė pozicija. Manau, kad tai pagrindas deryboms vykti. O derybos bus sunkios... Bet jos nėra neįmanomos. Matau aukso vidurio potencialą daugeliu klausimų, kuriuos dabar kelia rusai.“
Rusijos siūlomi terminai taip pat skirti apriboti Rusijos ir NATO karines pratybas apibrėžtoje buferinėje zonoje iki ne daugiau nei brigadų lygio, norima uždrausti antžeminių vidutinio ir trumpo nuotolio raketų dislokavimą teritorijose, iš kur jos galėtų pasiekti kitų dalyvių teritorijose esančius taikinius.
W. Courtney sako, kad kai kurie pasiūlymai, įskaitant karinių pratybų skaidrumą, gali sulaukti abiejų pusių prielankumo.
