Analitikų teigimu, sprendimas menkina Kremliaus legitimumą minėtųjų grupių akyse ir Rusijos karui Ukrainoje duos itin menkai motyvuotų karių, o tai reiškia – ir realios naudos, rašo france24.com.
Rusijos Kaukazo Dagestano regione, esančiame netoliese sienos su Sakartvelu, protestuotojai rugsėjo 25 dieną užblokavo eismą. Už daugiau nei 7 tūkst. kilometrų Buriatijos regione į šiaurę nuo sienos su Mongolija įsteigtas judėjimas, pasivadinęs „Laisvosios Buriatijos fondu“, padedantis rezervistams išvengti dalinės mobilizacijos.
Atokiame Jakutijos regione šiaurrytiniame Sibire taip pat juntamas nuožmus pasipriešinimas V. Putino planams į Ukrainą pasiųsti papildomus 300 tūkst. karių. Protestuotojai rinkosi regiono sostinėje Jakutske, kur atliko tradicinių šokių, skanduodami „Karui ne“ ir „Genocidui ne“.
Minėtieji jautrūs šūkiai puikiai atspindi, kokiomis nuotaikomis gyvena etninės mažumos ir skurdžiausių Rusijos regionų žmonės, suprantantys, kad Kremliaus noras į Ukrainą išsiųsti daugiau karių jiems visomis prasmėmis kainuos neįtikėtai brangiai.
„Mobilizacija Buriatijoje yra nesąžiningas sprendimas“, – tikina „Laisvosios Buriatijos fondo“ prezidentė Aleksandra Garmžapova. Buriatija – vienas iš skurdžiausių Rusijos regionų.
Rusijos 2014 metais aneksuotame Ukrainos Krymo pusiasalyje Maskva pirmuosius į armiją ėmė spausti totorių mažumos vyrus. „80 proc. šaukimų mobilizacijai Kryme buvo išduoda Krymo totoriams“, – sako Rusijos žurnalistas ir žmogaus teisių aktyvistas Osmanas Pašajevas.
„Akivaizdu, kad etninės mažumos skurdžiausiuose regionuose moka neproporcingą kainą – ne tik mobilizacijos pastangose, bet ir pačiame kare Ukrainoje bendrąja prasme“, – teigia Rusijos karinių klausimų specialistas ir „New Lines Institute“ Jungtinėse Valstijose, užsiimančio geopolitiniais tyrimais, konsultantas Jeffas Hawnas.
Maskva neskelbia tikrųjų kare patiriamų nuostolių duomenų. Nepaisant to, „net ir turint tik dalinę oficialią informaciją akivaizdžiai matyti, kad dideles etnines mažumas turintys regionai, tokie kaip Buriatija ar Tuva, savo populiacijose atitinkamai prarado daugiau vyrų nei pagrindiniai Rusijos regionai“, – pridūrė Rusijos specialistas iš Bato universiteto Stephenas Hallas.
Socioekonominiai veiksniai – vienas iš tokio skirtumo paaiškinimo būdų. „Minėtuose regionuose gana patrauklus užmokestis armijoje neretai atrodo kaip kone vienintelis būdas ištrūkti iš skurdo“, – akcentuoja politikos mokslininkė iš Kazachstano Astanos Nazarbajevo universiteto Caress Schenk. Šis veiksnys reiškia, kad periferinių regionų populiacijos Rusijos armijoje atstovaujamos neproporcingai gausiai, ir tokia „situacija buvo dar iki prasidedant karui Ukrainoje“, akcentuoja S. Hallas.
V. Putino „dalinė mobilizacija“ šį fenomeną tik sustiprino. „Jie gi mato, kaip jie skursta, tos mažumos neturi iš ko mokėti kyšių, galinčių padėti išvengti fronto“, – konstatuoja C. Schenk.
„Dideliuose urbanistiniuose centruose, tokiuose kaip Maskva ir Sankt Peterburgas, šauktiniai gali bandyti papirkti juos verbuojančius pareigūnus, teigdami esantys studentai (studentai nuo karinės prievolės (bent kol kas) atleidžiami), ar, pasinaudodami turimais ryšiais, bėgti iš šalies“, – sako J. Hawnas. Visai kitokia situacija Buriatijoje: panašu, kad geriausias būdas karinei tarnybai tinkamo amžiaus vyrams išvengti mobilizacijos – slapstytis miškuose.
Nepaisant to, jau nekalbant apie aptartus veiksnius, egzistuoja ir politinis taikymosi į etnines mažumas motyvas. „Putinui svarbu tik viena – bet kokia kaina užtikrinti, kad jo režimas išgyvens. Kremlius kažkodėl viliasi, kad etninės mažumos nesiims organizuoti didelio masto demonstracijų, lyginant su didžiaisiais urbanistiniais centrais“, – sako Glazgo universiteto Vidurio ir Rytų Europos studijų ekspertas Adrianas Florea.
V. Putinas taip pat kliaujasi tokių regionų vietos vadovais – paties paskirtais politikais, kurie jam skolingi už karjerą – kad jie sėkmingai įgyvendins mobilizacijos kvotas ir prireikus numaldys bet kokias protestų užuomazgas, kol jos nevirto kažkuo rimtesniu.
Yra ir dar vienas veiksnys: „Politikai Maskvoje absoliučiai nesuinteresuoti tų etninių mažumų, esančių už tūkstančių kilometrų, likimais“, sako S. Hallas. Taigi, spausdami skurdžiausius šalies regionus, Maskvos valdininkai demonstruoja ir tam tikrą „Rusijos imperializmo, kuris šiuo atveju neapsieina be rasizmo prieš minėtąsias grupes,“ formą.
Šis dviejų pakopų „dalinės mobilizacijos“ projektas – kai didžiausia našta tenka ir taip sunkiausiai besiverčiantiems regionams – yra viena iš priežasčių, kodėl „atsiranda vis daugiau žmonių, sakančių, kad Rusija jau niekada nebebus tokia, kokia buvo prieš invaziją į Ukrainą“, teigia C. Schenk.
Vertinant iš ekonominės perspektyvos, „labai didelė dirbančio amžiaus populiacijos dalis, kadangi bus priversta kariauti, ekonomine prasme taps bevertė, o tai padarys dar daugiau ekonominės žalos regionams, kurie ir taip jau ne be pagrindo įvardijami kaip Rusijos skurdžiausi“, priduria A. Floria.
Įgyvendindamas tokią strategiją, „Kremlius pamina savo paties legitimumą grupių, suprantančių, kad su jomis elgiamasi neteisingai ir nesąžiningai, akyse“. Tai labai pavojingas žaidimas, kurį žaidžia V. Putinas.
Pavyzdžiui, Dagestane „turime 30 ar panašų skaičių skirtingų etninių mažumų, praktiškai nesutariančių visais įmanomais klausimais, bet didžiausias pavojus tas, kad dabar jie pagaliau rado bendrą kalbą, ir tas sutarimas yra bendras priešas“, pastebi S. Hallas.
Nepaisant to, „nors Rusijoje neabejotinai yra žmonių, kurie labai norėtų, kad protestai prieš mobilizaciją išaugtų į šį tą daugiau, bendresnio pobūdžio pasipriešinimą Putino valdžiai, dar per anksti spėlioti, ar taip gali nutikti iš tikrųjų“, perspėja C. Schenk.
„Viskas priklauso nuo to, kiek ilgai truks karas. Jeigu baigsis greitai, V. Putinui viskas bus gerai, bet jeigu užsitęs, ir protestai persikels ir į ne tokius skurdžius regionus, o ten, kur gyvena didesnės ir įtakingesnės mažumos, pavyzdžiui, į Tatarstaną, režimui gali kilti rimtas pavojus“, – teigia S. Hallas.
Anot J. Hawno, atsižvelgiant į situaciją karo lauke, rezervistų iš etninių mažumų prioriterizavimas, „neigiamai paveiks Rusijos perspektyvas laimėti prieš Ukrainą“. Ekspertas tikina, kad V. Putinas dabar kartoja tą pačią klaidą, kurią Rusija padarė prieš šimtą metų, kai armija labai smarkiai kliovėsi dariniais, sudarytais vien iš etninių mažumų atstovų. Vos tik vadinamieji baltieji rusai pradėjo pralaimėti 1917-22 metų Rusijos pilietinį karą, tie daliniai buvo vieni pirmųjų, nusisukusių nuo savo buvusių caristinių šeimininkų: „Štai kodėl sovietai visada buvo atsargūs savo batalionuose maišyti skirtingas etnines tapatybes“.
Maža to, kad Maskva į frontą siunčia prastai apmokytus ir aprūpintus rezervistus, bet jie dar ir labai nemotyvuoti padėti galvą dėl savo tėvynės Rusijos.
