O Vokietijos partija „Die Linke“ Bundestagui pateiktoje paraiškoje įstatymų pataisoms „moterį“ jau vadina „pastoti galinčiais asmenimis“. Nes tik taip, esą, nebus diskriminuojami asmenys, biologine prasme esantys moterys, tačiau laikantys save vyrais.
Apie Šveicarijos Nacionalinės etikos komisijos (NEK) siūlymą motiną įstatyminiuose tekstuose ateityje vadinti „asmeniu, pagimdžiusiu vaiką“, laikraštis „Neue Züricher Zeitung“ informavo kaip tik prieš Motinos dieną, kuri šalyje švenčiama antrąjį gegužės sekmadienį.
„Sekmadienį bus „asmens, pagimdžiusio vaiką“, diena, kaip kad derėtų šiandien sakyti“, – ironizavo straipsnio autorė, kino kritikė ir žurnalistė Birgit Schmid, taip atsiliepdama į NEK prezidentės, teisės profesorės Andreos Büchler pasisakymą per Šveicarijos radiją. Mat, pasak profesorės, vietoj „motinos“ sakydami „asmuo, pagimdęs vaiką“, turėtume omeny ir asmenis su gimda, besijaučiančius vyrais.
NEK sieks išsiaiškinti, ar nebūtų įmanoma įstatymuose išvis atsisakyti kategorijų „vyriškas ir moteriškas“. Taip pavyktų išspręsti ir problemą dėl nebinariškų žmonių, kurių lyčiai nurodyti įstatymuose trūksta trečios galimybės. Atsisakius lyties įrašo, reikėtų performuluoti įstatymo tekstą, kuris buvo kurtas remiantis tradicine lyčių vaidmenų samprata, o šioji, esą, nebeatitinka realybės.
„Taip kad užmirškit moterį ir vyrą. Svarbus tėra pasirinktas vaidmuo“, – kandžiai komentuoja straipsnio autorė.
Pagal NEK argumentaciją, sąvoka „motina“ trukdo visiškai vyro ir moters lygybei pasiekti. „Susidaro įspūdis, tarsi žodis „motina“ išreikštų moters priespaudos istoriją iki pat šių dienų. Progresyvieji, užsimoję išlaisvinti moteris iš jų paklusnaus vaidmens, drauge nuvertina didžiąją daugumą moterų, kurios didžiuojasi vadinamos motinomis ir neįžvelgia šioje sąvokoje silpnumo apraiškų.“ O juk pagaliau ir toms motinoms, kurioms parama būtų reikalinga, tokie sąvokų keitimai nepadės, – priduria B. Schmid.
„Žmonės, galintys pastoti, didžiąja dalimi yra moterys“
Ši stebinanti formuluotė įrašyta paraiškoje „Įstatymui reprodukcinėms teisėms užtikrinti“, kurią kovo pradžioje Vokietijos Bundestagui pateikė partijos „Die Linke“ frakcija. Paraiškoje keliami „teisės į fizinį ir seksualinį apsisprendimą“ ir „reprodukcinio teisingumo“ klausimai, o tradicinius tėvą ir motiną keičiama „atsakomybę perimančiais suaugusiaisiais“.
„Heteroseksuali, visą gyvenimą trunkanti dviejų asmenų sąjunga vis dar tebėra pagrindinis šeimos ir socialinės politikos modelis, nors daugelio žmonių kasdieniame gyvenime ir santykiuose jo svarba menksta. Vaikus ne visada globoja biologiniai tėvai, o kintant santykių modeliams bei gyvenimo būdui, nuostata, kad tėvai visada turi būti tik du žmonės, tolydžio praranda prasmę. Vaikams visų pirma reikia suaugusiųjų, kurie rūpestingai prisiimtų už juos atsakomybę. Tačiau socialinei tėvystei, bendratėvystei ir tėvystei, peržengiančiai heteroseksualias ir biseksualias normas, trūksta teisinio pripažinimo bei apsaugos“, – dėstoma partijos „Die Linke“ paraiškoje.
Vaivorykštinis tinklaraštis queer.de sveikino kairiųjų iniciatyvą ir gyrė partiją už tai, kad ši atsižvelgė ir į „nėščius transvyrus“ ar „nebinarinius asmenis“. Drauge portalas nepraleido progos pasišaipyti iš „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) atstovės Beatrix von Storch, kuri parlamentinėje diskusijoje nuoširdžiai piktinosi formuluote „žmonės, galintys pastoti“, emocingai kritikavo „kultūrą praradusius didmiesčių neurotikus“ ir diagnozavo „moralinį nuosmukį kaip valstybinį principą“.
Tai – „gyvenimo stiliaus kairieji“ su jų „absurdiškais debatais“
Labai suprantama, kad tokių ideologinių naujadarų kritikus „progresyvieji“ stengiasi pavaizduoti kaip ekstremalius, visokių fobijų kamuojamus dešiniuosius.
Juo apmaudesnė jiems turėjo būti kritika iš kairės. O jos nepašykštėjo ryškiausia „Die Linke“ asmenybė, buvusi parlamentinės Kairiųjų frakcijos vadovė Sahra Wagenknecht.
„Tapatybių politika susitelkia ties vis mažesnėmis ir vis keistesnėmis mažumomis, atrandančiomis vis kitų įmantrybių savo tapatybei pagrįsti“, „kad paskui, ta tapatybe remdamosi, galėtų apsiskelbti aukomis“, – rašo ji naujausioje savo knygoje „Die Selbstgerechten“ (neklystantieji, arogantiškieji).
Aštriu analitiniu protu pasižyminti politikė be gailesčio kritikuoja „gyvenimo stiliaus kairiuosius“ su visais jų įgeidžiais bei „absurdiškais debatais“. S. Wagenknecht apgailestauja, kad tradicinę politinę kairę iš viešosios erdvės išstūmė ir Europoje įsiviešpatavo kairieji liberalai (kuriuos ji, beje, dėl jų netolerancijos kitaip manantiems vadina „neliberaliaisiais kairiaisiais“).
Žmonėms, nepriklausantiems „gyvenimo stiliaus kairiųjų“ ratui, nesuprantama, kuo diskriminuojančios yra sąvokos „motina“ ir „tėvas“, – tačiau naujieji kairieji, matyt, „gyvena kitame pasaulyje“, – pastebi S. Wagenknecht.
Ką ir sakyti, nemalonu išvysti save kritikos veidrodyje, kurį laiko ne „dešinieji populistai“, o bene ryškiausia Vokietijoje tradicinės kairės atstovė. Tad „neliberalieji kairieji“ sureagavo labai tipiškai: tiesiog išvadino S. Wagenknecht dešiniąja, rasiste ir populiste.
„Išnešiojančioji tėvų dalis“ ir „negimdančioji tėvų dalis“
O juk S. Wagenknecht kaltinimai nuo realybės nutolusiai kairei – ne iš piršto laužti. Politiniuose bei akademiniuose sluoksniuose pastaraisiais metais išties netrūko iniciatyvų keisti šeimos, tėvystės, motinystės sampratą, pasitelkus lytinių mažumų įtraukties, „socialinės lyties teisingumo“ argumentus.
Antai metų pradžioje pasaulio medijas apskriejo informacija apie Australijos nacionalinio universiteto Gender instituto išleistą vadovėlį, kuriame teikiama pedagogams vartoti taip vadinamą „tėvų įtraukties kalbą“, siekiant „gender integruojančio mokymo“. Sąvokas „motina“ ir „tėvas“ atitinkamai turėtų pakeisti „išnešiojančioji tėvų dalis“ ir „negimdančioji tėvų dalis“, – Vokietijoje vienas pirmųjų apie tai informavo kairiosios pakraipos žurnalas „Der Stern“.
Po audringos skaitytojų ir socialinių medijų reakcijos Vokietijos televizjos kanalo ARD faktų radimo redakcija susisiekė su Australijos universiteto Gender tyrimų instituto profesore Fiona Jenkins ir gavo iš jos paaiškinimą, kad atsisakyti motinos ir tėvo sąvokų jie neragina, o tik siūlo papildyti jas naujomis, „lyties prasme neutraliomis“.
Nes, pasak profesorės, kalboje turi atsispindėti socialinė tėvų lytis. Todėl, tarkime, nenorint diskriminuoti LGBTIQ+ bendruomenės tėvų, vietoj „motinos pienas“ siūloma sakyti „žmogaus pienas“.
Universiteto dėstytojai vadovėlyje raginami „pasitaisyti, jei netyčia pavartoja neteisingą sąvoką“: „Kalbiniams įgūdžiams įveikti reikalinga praktika, ir studentai pastebės jūsų pastangas kalbėti įtraukiančiai“, – cituoja vadovėlį „der Stern“.
Ar bereikia geresnio įrodymo, kaip kad raginimas „įveikti kalbinius įgūdžius“, jog išties siekiama diegti naujakalbę, kurioje motinos ir tėvo sąvokos keičiamos „įtraukiančiais“ konstruktais? Juoba kad iš universitetų tokie kalbiniai įgūdžiai vėliau ratilais sklis mokyklose ir žiniasklaidoje.
Vietoj „motinos“ ir „tėvo“ – „tėvų dalis 1“ ir „tėvų dalis 2“
Australijos universiteto teikiama pedagoginė praktika anaiptol nėra išimtis. Panašių vadovėlių su atitinkamais siūlymais esama ir Didžiojoje Britanijoje, – nurodo ARD faktų radimo redakcija.
Pagaliau ir pačioje Vokietijoje dar 2019 metais buvo kilusi pasipiktinimo banga, kai viešumon iškilo federalinės šeimos ministerijos tinklalapyje paskelbti nurodymai mokykloms, kaip mokytojus, mokinius ir jų tėvus supažindinti su „lytine įvairove“.
„Daugelis vaikų jau pradinėse klasėse pastebi jaučiantys potraukį (taipogi ir) tai pačiai lyčiai. Tačiau mokyklos kasdienybėje trūksta gyvenimui reikalingų orientacijos ir identifikacijos taškų.
Lesbietės, gėjai ir biseksualūs žmonės pokalbiuose, vaizdinėje medžiagoje ir tekstuose neretai pateikiami kaip nukrypimas nuo heteroseksualios normos ir tuo būdu nuvertinami, o dėl to daugelis vaikų ir jaunuolių vengia atskleisti savo jausmus ir gyvenimo būdą“, – aiškinama Vokietijos šeimos ministerijos svetainės kanale „Regenbogenportal“ (Vaivorykštinis portalas).
Toliau ten pat siūloma, kokių priemonių mokykloje reikėtų imtis, siekiant padėtį pakeisti: „iškabinti plakatus su aiškiai matoma (seksualine) įvairove“, „mokyklų bibliotekoms parūpinti knygų su lesbišku, gėjišku ir biseksualiu turiniu“, „formuliaruose laikytis lyties prasme neutralių formuluočių (tarkime, „tėvų dalis 1 ir tėvų dalis 2“ vietoj „motina ir tėvas“)“.
„Visiškas pamišimas: motina ir tėvas turi tapti tėvų dalimi 1 ir tėvų dalimi 2. Taip siūlo SPD vadovaujama Franziskos Giffey šeimos ministerija (F. Giffey – Vokietijos šeimos ministrė, socialdemokratų partijos narė – red.). Gender beprotybė ir vėl siautėja – bet mes nepasiduosim. Biurokratiniam, nuo gyvenimo atitrūkusiam kalbos atmiešimui mes nepritarsim“, – partijos feisbuko paskyroje aštriai sureagavo CSU (Krikščionių socialinės sąjunga), drauge su CDU esanti koalicinėje Angelos Merkel vyriausybėje.
Mažumų pretenzijos užvaldyti ir performuoti visuomenę
Dienraštis „Bayernkurier“, atidžiau pasidairęs po Vokietijos šeimos ministerijos „Vaivorykštinį portalą“, rado ir daugiau keistų formuluočių, atskleidžiančių gender ideologijos vizijas.
„Kai kurie žmonės, pavyzdžiui, yra heteroseksualūs“, – tarsi jie sudarytų mažumą! – viena iš tokių formuluočių neatsistebėjo dienraščio redaktorius Andreasas von Delhaes-Guenteris. „Kur matyta, kad uodegos galiukas vizgintų šunį?“ – susidariusią situaciją taikliai pakomentavo Bavarijos parlamentaras Alexas Dorowas (CSU).
Kaip tik į šį aspektą ir atkreipia dėmesį aukščiau cituotoji S. Wagenknecht, stojusi ginti visuomenės daugumos, kurią „gyvenimo stiliaus kairieji“ mėgina pavaizduoti kaip dešiniuosius atsilikėlius.
„Didžioji dalis žmonių, įskaitant ir daugumą dešiniųjų partijų rinkėjų, nėra užkietėję atsilikėliai, norintys uždrausti ikivedybinį seksą ar nepripažįstantys tų pačių teisių homoseksualams bei kitokios odos spalvos žmonėms. Tačiau juos, aišku, erzina tai, kad viešojo dėmesio centre atsiduria mažumų – iš dalies labai mažų mažumų – gyvenimo modeliai.“ „Dešiniuoju tampi vien dėl to, kad atmeti gender ir queer teorijas?“ – retoriškai klausia S. Wagenknecht „Focus Online“.
Netrūksta kritiškų šių tendencijų vertinimų ir metalygmeniu, žvelgiant iš mokslinės sociologo perspektyvos. Suabsoliutintas atvirumas podraug su savirealizacijos kultūra, kai „individai susitelkę tik ties savo subjektyvių galimybių bei teisių įgyvendinimu“, privedė prie „tam tikros common ground (bendrojo pagrindo) ir bendrų visuomenės normų erozijos“, – Vokietijos radijui analizavo Berlyno Humboldto universiteto profesorius Andreasas Reckwitzas.
O politologijos profesorius emeritas, grafas Peteris Kielmanseggas, iškėlė, galima sakyti, esminį klausimą: „Kada teisėti nusiskundimai dėl diskriminacijos pereina į neteisėtus privilegijų reikalavimus? O kada – į pretenzijas užvaldyti, performuoti visuomenę pagal savo įsivaizdavimą, nekreipiant dėmesio į didžiąją jos daugumą?“ Šį „klausimą kelti yra teisėta ir netgi būtina“, – rašė mokslininkas dienraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ gegužės 17 d. numeryje, čia pat primindamas dar vieną itin svarbų dalyką, – kad „pretenzijos užvaldyti iš pradžių nusitaiko į kalbą, o po to – ir į tai, ką kalba išreiškia.“
Pastarąjį dešimtmetį, pasak sociologo A. Reckwitzo, radosi „daugybė anomalijų“, visuomenės bei kultūros pertempimų. Bandymas žodį „motina“ keisti „asmeniu, pagimdžiusiu vaiką“ ar „išnešiojančiąja tėvų dalimi“, be abejo, yra viena iš tokių anomalijų.
