Ir dar šiek tiek komplikacijų: savo trigrašį įkiša ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas, socialiniame tinkle „Twitter“ parašęs, jog viliasi, kad Kataro izoliacija gali veiksmingai pagreitinti „terorizmo siaubų pabaigos pradžią“. Tokį teiginį jis išsakė tarsi užmiršęs, jog Katare esanti JAV aviacijos bazė – vienas iš karo su „Islamo valstybe“ bastionų.
Netrukus pasaulį apskrieja žinia apie teroristinius išpuolius, per kuriuos Irano sostinėje Teherane žuvo 12 žmonių. Irano Revoliucijos gvardija kaltę suverčia Saudo Arabijai.
Nė vienas iš šių teiginių neturi prasmės ar loginio paaiškinimo. Šiuos įvykius galima vertinti per žymiai didesnio masto konflikto prizmę – šiuo atveju kalbame apie konfrontaciją dėl įtakos regione, kovą su terorizmu ir protu sunkiai suvokiamą sunitų ir šiitų nepasitikėjimą vieni kitais. Ir agresyviausi šiame konflikte – Iranas ir Saudo Arabija.
Kova dėl įtakos
Jeigu tikrasis priešas yra Iranas, gana keista, jog Saudo Arabija ir artimiausi jos bičiuliai ėmė pulti savo bendražygį iš Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybos. Saudo Arabijos pyktis, kuriam pritaria Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija ir Egiptas, nukreiptas prieš ūmią ir nepriklausomą Kataro užsienio reikalų politiką, kuri neatsiejama be šiltų ryšių su už vandenų esančia musulmoniška valstybe – Iranu.
Kataras nėra visiškai izoliuotas. Turkija gana greitai apsisprendė pasiųsti karių į Katarą – nors sprendimas numatytas seniau pasirašytame dvišaliame susitarime, tačiau dabar jis interpretuojamas ir kaip akivaizdus paramos įrodymas.
Kodėl Kataras turėtų norėti sutarti su Iranu? Iš dalies dėl dujų. Šios dvi šalys dalijasi didžiulį dujų telkinį, glūdintį Persijos įlankos dugne. Kuveitas, kuris šioje krizėje bando imtis tarpininko vaidmens, su Iranu dalijasi naftos ištekliais.
Saudo Arabija ir jos sąjungininkai Jungtiniuose Arabų Emyratuose Katarą taip pat vertina kaip linkstantį, ten kur pučia vėjas: jis esą flirtavo su Izraeliu, palaikė radikaliąją Musulmonų broliją ir siūlė prieglobstį Palestinos „Hamas“, naudodamasis „al Jazeera“ naujienų tinklu savo pozicijos sklaidai.
Saudo Arabijos ir Egipto (ironiška, bet net ir Izraelio) žmonėms Musulmonų Brolija neatskiriama nuo „Hamas“ (ir netgi nuo „al Qaedos“).
Radikaliuosius elementus Irane jie interpretuoja kaip šių sukilėlių grupuočių gyvybės šaltinį, nors pačiame Irane ir dominuoja šiitai.
Saudo Arabijos pareigūnai su neslepiamu kartėliu prisimena, kaip Iranas po Rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių JAV suteikė prieglobstį įtakingiems „Al Qaedos“ nariams, nors minėtoji organizacija karalystėje surengė ne vieną išpuolį.
Vienas buvęs „Al Qaedos“ narys, kuris prieš Rugsėjo 11-ąją artimai bendravo su keliais įtakingais minėtosios teroristinės organizacijos nariais, CNN pasakojo, jog dauguma musulmonų mano atsidūrę kartų konflikto dėl tikrosios islamo esmės ir prasmės gniaužtuose.
Tiesą sakant, tai šmėkla, arabų valstybių valdančiuosius režimus persekiojanti dešimtmečius – nuo pat 1980 metų, kai Irane buvo nuverstas šachas. Buvęs Egipto prezidentas Hosni Mubarakas, remiantis to meto diplomatiniais susirašinėjimais, prieš dešimt metų kalbėjo apie tai, jog „Teherano ranka lengvai pasiekia visą regioną – nuo Persijos įlankos iki pat Maroko“.
Konfrontacija dar sustiprėjo per Sirijoje vis nesibaigiantį pilietinį karą. „Islamo valstybės“ iškilimas ir ryškiai matomas Irano vaidmuo (tiek Irake, tiek Sirijoje) kardinaliai pakeitė jėgų pusiausvyrą Artimuosiuose Rytuose. Vyriausiasis Jordanijos karinių pajėgų vadas generolas Mahmoudas Freihatas neseniai sakė, jog Iranas siekia pasirūpinti savotišku teritoriniu barjeru – žemėmis, esančiomis tarp Irano ir Libano, kuriuos driekiasi tiesiai per Iraką ir Siriją, o tokį sprendimą bent jau iš dalies tikrai skatina ne kas kita, o „Islamo valstybės“ baimė.
Praeitą savaitę Iranui prijaučiantys sukilėliai perėmė Irako Baadžo miesto, o jų bendražygiai kitoje Irako sienos su Sirija pusėje bandė pulti amerikiečių bazę (Al Tanfe), palaikančią nuosaikiuosius sunitų kovotojus.
Siaubingas karas ir humanitarinė katastrofa Jemene – dar vienas tokios kovos dėl įtakos pavyzdys. Šalyje, kur kadaise religinė tapatybė buvo žymiai menkesnės svarbos nei dešinės ir kairės skirtumai, gyvenanti šiitų mažuma iš paskutiniųjų (nuolat apšaudoma Jungtinių Arabų Emyratų ir Saudo Arabijos) stengiasi išlaikyti įtaką vienoje valstybės dalyje, o kitoje klesti „Al Qaeda“. Taigi Saudo Arabija kaltina Iraną ginklais remiant šiitus, o Teheranas tokius kaltinimus neigia.
Kodėl dabar?
Kodėl ilgą laiką vykstantys nesutarimai būtent dabar ėmė ir pratrūko į atvirą konfrontaciją? Pirmiausia, kaip teigia dalis šaltinių, Saudo Arabija kaip reikiant įsiuto dėl komplikuoto išpirkos susitarimo, kuriuo balandį Kataras užtikrino beveik 30 garsių Kataro piliečių, kalintų Irake, paleidimą.
Susitarimo sąlygos neskelbiamos, tačiau įtariama, kad naudos gavo tiek Iranas, tiek džihadistų grupės Sirijoje.
Irako ministras pirmininkas Haideras al Abadi sako, kad privačiame Kataro lėktuve Bagdade buvo aptikta lagaminėlių su šimtais milijonų dolerių. Kataro užsienio reikalų ministerija tvirtina, kad šalies valdžia „be Irako valdžios žinios su nelegaliomis ginkluotomis grupuotėmis nieko nesitarė“, tačiau Rijadas tuo, savaime suprantama, nepatikėjo.
Gegužės 23 dieną kilo liūdnai pagarsėjęs skandalas, kurio epicentre atsidūrė Karato naujienų agentūra. Ten pasirodė informacinis pranešimas, kuriame cituojamas Emyras: „Laikyti pyktį Iranui – labai neprotinga“. Savaime suprantama, tiek Saudo Arabijos, tiek Jungtinių Arabų Emyratų žiniasklaida į tokius žodžius negalėjo nereaguoti.
Bent dalį atsakymų galima rasti kitame pasaulio krašte. Saudo Arabija niekada nemėgo ir niekada nepasitikėjo buvusio prezidento Baracko Obamos administracija, ypač po to, kai Vašingtonas 2011 metais atsikratė jų artimo sąjungininko Egipte H. Mubarako, o 2015 metais pasirašė branduolinį susitarimą su Iranu. Neapleido nuojauta, jog, JAV judant link energetinės nepriklausomybės, Vašingtonui Persijos įlanka rūpės vis mažiau ir mažiau.
Taigi jaunesnioji Rijado sprendimų priėmėjų karta ėmėsi ryžtingesnės užsienio politikos, kurioje buvo numatytas ir bandymas parodyti Katarui jo vietą.
Kaip teigia kai kurie politikos ekspertai, neseniai vykęs D. Trumpo apsilankymas Saudo Arabijoje tik dar labiau pakurstė tokias ambicijas – imtis veiksmų prieš Katarą ir Iraną.
„Atviras jo palankumas griežtesnės politikos linijos besilaikančioms frakcijoms pasiuntė aiškų signalą Teheranui, jog, nepaisant vykdomos politikos, Jungtinės Valstijos į pokyčius Irane nereaguos“, pavyzdžiui į prezidento Hassano Rouhani perrinkimą prezidentu, sako Dina Esfandiary ir Ariane M.Tabatabai iš „Foreign Policy“.
Rijade per susitikimą su arabų valstybių vadovais D. Trumpas pareiškė, kad Iranas – pagrindinis nestabilumo regione šaltinis, esą Teheranas teroristinėms grupuotėms „suteikia prieglobstį, finansinę paramą ir kitą pagalbą, būtiną verbuojant naujus kovotojus“.
Grįžkime per pastarojo teroristinio išpuolio Teherane. „Islamo valstybei“, kuri prisiėmė atsakomybę už pralietą kraują, tai buvo simbolinis išpuolis. Irano Revoliucijos gvardija teigia, kad ataka „buvo įvykdyta netrukus po Amerikos prezidento susitikimo su vienos iš regiono valstybių, visada rėmusių teroristus,“ vadovais. Konkrečiai kalba ėjo apie Saudo Arabiją.
Taip į ugnį buvo šliukštelėta dar daugiau žibalo.
Kuo skiriasi šiitai ir sunitai
Viena konflikto priežasčių – nesutarimai ir nepasitikėjimas tarp šiitų ir sunitų. Tam, kad galima būtų suprasti konflikto esmę, reikėtų žiūrėti į istoriją. Islamą išpažįstančių šiitų ir sunitų konfliktai siekia dar VII amžių ir pranašo Mahometo mirties laikus. Pastaruoju metu kiek primiršti nesutarimai ir vėl matomi itin ryškiai, rašo BBC.
Didžioji dalis iš visų 1,6 mlrd. pasaulio musulmonų yra sunitai, teigiama 2009 metais „Pew Research Center“ centro atlikto tyrimo išvadose. Taigi šiitai sudaro apie 10-13 proc. visų musulmonų, o sunitai – 87-90 proc. Be to, sunitų paplitimas tiek pasauliniu, tiek regioniniu lygmeniu žymiai didesnis, o šiitai daugiausia koncentruojasi keturiose valstybėse: Irane, Pakistane, Indijoje ir Irake.
Dviejų musulmonų grupių atsiskyrimo procesas prasidėjo iš karto po pranašo Mahometo mirties. Dauguma manė, kad jo teisėtas įpėdinis turėtų būti jo uošvis ir artimas bičiulis Abu Bakras, tačiau atsirado mažuma tikėjusių, kad pranašo Mahometo vietą turi užimti jo pusbrolis, žentas ir anūkų tėvas Ali ibn Abi Talibas.
Šį ginčą nugalėjo sunitų dauguma – Abu Bakras tapo pirmuoju musulmonų kalifu ir pranašo įpėdiniu. Nors sunitų ir šiitų nesutarimai iš pradžių buvo daugiausia politiniai (nes mažuma priklausė frakcijai, palaikiusiai Ali valdžią), bėgant laikui jie virto religiniu judėjimu.
Vienas iš esminių sunitų ir šiitų skirtumų – šiitų Ali teikiama svarba. Sunitai Ali nepripažįsta kaip teisėjo pranašo įpėdinio.
Viena iš šiitams svarbiausių datų – dešimtoji šventojo muharamo (pirmojo islamo mėnulio kalendoriaus mėnesio) diena. Šiitai šią dieną mini Husayno ibn Ali – pranašo Mahometo anūko ir Ali sūnaus – mirties metines.
Kolektyvinei atgailai per apvalantį sielvartą ir fizinę saviplaką skirta religinė šventė vadinama Ašura. Šiitams ji itin svarbi, tačiau neretai sulaukia sunitų kritikos ir protestų. Pastariesiems ši diena niekuo neypatinga.
Nepaisant to, tiek sunitai, tiek šiitai sutinka, kad Mahometas Dievo pasiuntinys ir gerbia tuos pačius penkis islamo tikėjimo principus, įskaitant ramadaną, penkias maldas per dieną ir Hadžą – kasmetinę piligriminę kelionę į Meką.
Abejoms religinėms grupėms svarbus ir Koranas. Esminis praktikos skirtumas susijęs su tuo, kad sunitai daugiausia kliaujasi Suna – pranašo Mahometo pamokslų ir posakių rinkiniu, o štai šiitai labiau priklausomi nuo savo ajatolų, kuriuos gerbia kaip dieviškumo apraišką Žemėje.
Nors nemažai šiitų ir sunitų sugyvena taikiai, „Pew Research Center“ 2012 metais atliktas tyrimas atskleidė, jog 40 proc. sunitų musulmonų Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje šiitų kaip musulmonų bendruomenės nepripažįsta.
Konfliktai Irake ir Sirijoje taip pat atskleidžia minėtųjų religinių bendruomenių nesutarimus. Sunitai neretai jungiasi prie maištininkų, o šiitai padeda valdžios pajėgoms.