„Turkija kontroliuos pasaulį“, – be menkiausios ironijos balse pareiškė Adnanas Oktaras.
Tą rytą sėdėjome rūsio kambaryje žemomis lubomis Stambule, mus apšvietė žalia šviesa iš kelių statulų kambario kampe.
Du televizoriai transliavo laidą iš A. Oktaro televizijos „A9“ studijų, įrengtų viršuje. Iš įspūdingo trijų aukštų pastato matosi Bosforo sąsiauris, kieme – didelis baseinas, sodas su triušiukais ir ėriukais, apsuptas aukštos tvoros, stipriai saugomas.
Kaip rašoma straipsnyje thedailybeast.com, A. Oktaras – vienas iš daugelio dvasinių lyderių Turkijoje. Jis skelbia turintis 300 pasekėjų savo aplinkoje ir milijonus šalyje bei visame pasaulyje.
Ėmęs aktyviai veikti nuo devinto praėjusio amžiaus dešimtmečio A. Oktaras rengia Korano skaitymus su prezentacijomis, panašiomis į krikščionišką televangelizmą. Jo organizaciją dažnai vadina „Islamišku sekso kultu“.
Jo kritikai yra sakę, kad A. Oktaras laiko save pranašu. Jis pats tai neigia, bet kreipdamasis į pasekėjus džiugiai skelbia, kad mesijas kalbės turkiškai.
Labiausiai jis patraukė dėmesį dėl moteriškos giminės pasekėjų – grupės moterų prigludusiais dizainerių drabužiais ir ryškiu makiažu, kurias jis vadina savo katytėmis.
„Kačiukai labai mieli, jie – gražiausi gyvūnai, – aiškina jis, supdamasis kėdėje. – Visos moterys kaip kačiukai. Visos moterys visame pasaulyje.“
Jis plačiai nusišypso ir tęsia: „Nes kačiukai myli gyvenimą, juos mylėti gražu, jie labai švarūs. Moderni moteris musulmonė privalo vilkėti švarius, aukštos kokybės drabužius.“
Prieš mūsų pokalbį „A9“ ekranai rodė, kaip katytės stiklinėmis akimis žiūri kasdienę trijų valandų trukmės A. Oktaro laidą – vieną iš visą parą trunkančios kanalo programos.
Po A. Oktaro monologo katytės lingavo į muzikos taktą, o du jo pasekėjai vyrai šoko aplink jas.
A. Oktaras yra agresyvus kreacionizmo propaguotojas. Per savo organizaciją „Science Research Foundation“ jis išleido šimtus knygų paauksuotais viršeliais, kuriose, dažnai pasivadindamas Haruno Yahyos pseudonimu, siekia sumenkinti Darwino teoriją.
2007 m. jis nusiuntė kelis šimtus savo knygos „Kreacionizmo atlasas“ egzempliorių Amerikos politikams ir mokslininkams, vėliau, po ginčo su mokslininku ateistu Richardu Dawkinsu, gavo leidimą lankytis šiaip Turkijoje uždraustame jo tinklalapyje.
Nors anksčiau buvo kaltintas antisemitizmu (po 1996 m. išleistos knygos „The Holocaust Deception“, kurią, kaip dabar tvirtina A. Oktaras, parašė ne jis), jis užmezgė daugybę ryšių užsienyje, o jo pasekėjai nuolat pasirodo tarptautinėje žiniasklaidoje kaip turkų politikos analitikai.
Vėliau A. Oktaras pakeitė toną, ir dabar jis ragina įvairių tikėjimų atstovus pradėti dialogą.
Šį pasiūlymą sutinka palankiai daugelyje užsienio šalių, net Izraelyje, kurio dešiniosios pakraipos parlamento narį Yehudą Glicką jis laiko nuolatiniu savo (laidų) svečiu.
Kaip jau buvo rašyta, regis, A. Oktaro kreacionistinės knygos rado kelią net į Ohajo mokyklas.
A. Oktaras – venas iš daugelio dvasinių lyderių Turkijoje. Šalies prezidentas arba juos palaiko, arba sutriuškina.
2012 m. A. Oktaras rašė, kad „nėra kito lyderio be pono Erdogano“, aktyviai palaikė stiprėjančias prezidento politines ambicijas, kritikų vadinamas valdžios savinimusi Turkijoje.
Panašių dvasinių lyderių trajektorija parodė, kad tokie asmenys toleruojami arba pasitelkiami paramai tol, kol jie neprieštarauja R. T. Erdogano politikai. A. Oktaras iki šiol neperžengdavo ribos.
Pasibaigus kasdienei A. Oktaro laidai, televizoriai ima transliuoti grėsmingą filmuotą medžiagą apie karinę kurdų grupuotę „Kurdish Workers’ Party“ (PKK). Šios grupuotės A. Oktaras ir jo pasekėjai nepakenčia dėl komunistinės pakraipos, kadangi, jų įsitikinimu, komunizmas stipriai prieštarauja tikėjimui Dievu.
Trumpame filme apie PKK piktadarius raudonų vėliavų taškeliai iš kurdų miesto Dijarbakiras Turkijos pietuose ima plisti, uždengia Turkiją, šiaurės Siriją, galiausiai išplinta iki Saudo Arabijos.
PKK vėliavą su žvaigžde parodė šalia pjautuvo ir kūjo ir Stalino portreto su ginkluoto konflikto ir naikintuvų intarpais. Karas Sirijoje vėl pakurstė ilgametį Turkijos karą su kurdų separatistais šalies pietuose, žuvo daugiau nei 250 žmonių, 350 000 žmonių turėjo išsikelti iš namų dėl konflikto, organizacijos „International Crisis Group“ duomenimis.
Girdėjosi nuomonių, kad R. T. Erdoganas pasinaudojo griežtomis priemonėmis prieš PKK, kad sustiprintų savo valdžią. Nuo sausio jis pakeitė Konstituciją, o Turkija iš parlamentinės tapo prezidentine respublika. Buvo kritikuojančių jo ambicijas dar labiau sugriežtinti kontrolę.
Paklaustas apie tai, A. Oktaras atsakė: „Na, žinoma, normalūs žmonės nerimauja, kad tai sustiprins (R. T. Erdogano) valdžią, tačiau tai nebus problema“, nes R. T. Erdoganas, anot A. Oktaro, yra sąžiningas politikas. Ir vis tik A. Oktaras pareiškė: „Turkijai prezidentinė sistema netinka. Jis nori prezidentinės sistemos, aš su tuo nesutinku, nes tada bus įvesta federalinė sistema, o tai suskaldys Turkiją.“
Anot A. Oktaro, tai susiję su PKK grėsme. Jis paaiškino, kad prezidentas, valdydamas federalinę Turkiją, dalį valdžios automatiškai perleistų PKK pietuose, nors maža įrodymų, kad pats R. T. Erdoganas pritartų tokiam planui.
Kartais A. Oktaro pamąstymai atrodo tik momentiniais komentarais, tačiau šitaip nuklysti į politinę areną gali būti rizikinga.
„Kol tokie charizmatiški asmenys, kulto figūros nori bendradarbiauti su R. T. Erdoganu, jos turi daug erdvės savo veiksmams“, – aiškino buvęs turkų parlamentaras, dabartinis organizacijos „Foundation for Defense of Democracies“ analitikas Aykanas Erdemiras. Taigi galiausiai R. T. Erdoganas mažiau domina monolitinio teologinio tinklo kūrimas, o daugiau domina valdžios sustiprinimas, sukuriant centralizuotą vykdomąją prezidentinę sistemą, kurioje jis įsakinėja visais politiniais klausimais.“
A. Erdemiro teigimu, charizmatiškos kulto asmenybės, kaip antai A. Oktaras, laikomi vertybe, kol netampa politine opozicija. Jis patiekė pavyzdį – imamą Cubbelį Ahmetą Hocą, kuris turėjo daug pasekėjų ir negailėjo kritikos Turkijos prezidentui, kol galiausiai atsidūrė kalėjime. Išleistas iš kalėjimo jis ėmė šlovinti Turkijos lyderį.
Fethullah Gulenas (kalbėta, kad per mokyklų tinklą Turkijoje jis buvo sukūręs valstybę šalies viduje) po konflikto su R. T. Erdoganu buvo priverstas sprukti į Pensilvaniją, o dabar yra kaltinamas perversmo prieš R. T. Erdoganą organizavimu. Anksčiau jo ir Turkijos prezidento santykiai buvo šilti, dabar jis – „labiausiai pageidaujamų“ asmenų sąraše ir iš JAV reikalaujama jį išduoti Turkijai.
„Tai, kad esi charizmatiškas religinis, dvasinis lyderis, nesuteikia tau imuniteto, – aiškino A. Erdemiras. – Nes R. T. Erdoganas – stiprus charizmatiškas lyderis.“