Amerikiečiai keletą mėnesių jautėsi saugūs – kol Niujorke buvo užregistruoti pirmieji infekcijų atvejai ir kelionės geležinkeliais greitai išplatino užkratą į kitus JAV miestus.
Galiausiai pandemija nusinešė milijoną žmonių gyvybių visame pasaulyje; Jungtinėse Valstijose, kur tuo metu gyveno 60 mln. gyventojų, ji pražudė 13 000 žmonių.
Kabutes prie žodžio „gripas“ padėjau dėl to, kad labai ilgai, dar prieš penkiolika metų, dauguma istorikų bei epidemiologų manė, kad tai buvo gripas. Vėliau buvo surinkti moksliniai įrodymai, jog 1889 metų pandemiją iš tikrųjų galėjo sukelti koronavirusas, labai panašus į šiandieninį SARS-CoV-2 – žmogui perduotas ne nuo šikšnosparnių, o nuo karvių.
Iš tiesų, 1899 metų pandemijos tyrinėtojai atkreipė dėmesį į dažnesnį poveikį centrinei nervų sistemai nei įprastai per kitus gripo protrūkius. Tokie simptomai būdingi ir dabartinei pandemijai, daugelis žmonių praranda skonio ar kvapų pojūčius, arba kenčia nuo smegenų edemos ar imuninės sistemos agresyvaus poveikio nerviniams audiniams.
Jeigu šiandieninė pandemija yra tikras praeities protrūkių atsikartojimas, tuomet 1889 metų pandemija gali padėti mums prognozuoti ateitį. Po kasmet vykusių protrūkių iki pat 1895 metų žmonės įgijo dalinį imunitetą virusui. Jis iš žudiko virto tiesiog vienu iš daugelio virusų, dažniausiai sukeliančių slogą. Šis virusas ir šiandien yra su mumis.
Daugelis dalykų, įvykusių 1889 metais, atrodo bauginančiai pažįstami. Iš, regis, saugaus atstumo JAV laikraščiai skelbė apie augantį aukų skaičių, virusui siaučiant Europoje. Kai jis pagaliau pasiekė Jungtines Valstijas, garsūs visuomenės veikėjai tvirtino, esą nėra pagrindo nerimauti, tai tik paprasta virusinė viršutinių kvėpavimo takų infekcija.
Kai kurios sveikatos institucijos siūlė chininą kaip gydymo priemonę, tuo paskatindamos medicinos specialistus perspėti apie savigydos pavojus. Asmenys su „gretutinėmis pagrindinėmis ligomis“, tokiomis kaip širdies ar inkstų ligos, atidūrė aukščiausios rizikos grupėje, daugeliu atvejų infekcija labai greitai sukeldavo plaučių uždegimą.
Daugiau nei šimtmetį buvo plačiai pripažįstama, kad 1889 metų pandemiją sukėlė gripas. Bet po 1995 metais siautusios SARS (sunkaus ūminio respiracinio sindromo, SŪRS) epidemijos – kurią sukėlė koronavirusas SARS-COV, – biologai panaudojo šiuolaikinius genų sekos metodus, kad pradėtų lyginti virusus, infekuojančius žmones ir kitus gyvūnus. Genetinė perspektyva pakurstė visiškai naują hipotezę dėl 1889 metų pandemijos kilmės.
2005 metais belgų biologė Leen Vijgen studijuodama doktorantūrą tyrinėjo koronavirusus. Ji kartu su savo kolegomis aptiko labai glaudų genetinį atitikimą tarp vieno žmogaus koronaviruso - vadinamo OC43 ir laikomo dažnu slogos sukėlėju - ir kito koronaviruso, kuris infekuoja karves, bet ne žmones.
Toks panašumas leido daryti prielaidą, kad šie du virusai gali būti kilę iš vieno bendro prototipo, kaip dvi vienos šeimos medžio šakos.
Mokslininkai, remdamiesi mutacijų dažnio paskaičiavimais, taip pat tyrinėjo, prieš kiek metų galėjo egzistuoti šis bendras prototipas. Jie nustatė, kad pastarasis jų bendras prototipas galėjo egzistuoti maždaug 1890 metais, kai virusas peršoko nuo vienos rūšies prie kitos. Galimas daiktas, karvės virusas peršoko žmogui, arba atvirkščiai.
Nėra nė vieno akivaizdaus įrodymo, visi jie netiesioginiai. Mes galbūt niekada nebūsime tikri šimtu procentų, bet dabartinė mūsų problema gali nebūti tokia unikali, kaip kad esame linkę manyti.
Jeigu neatrasime vakcinos, šis koronavirusas, kaip ir visi kiti iki jo, galiausiai infekuos beveik visus, per kurį laiką taps mažiau pavojingas ir ilgainiui virs tiesiog nemaloniu sezoninių peršalimų sukėlėju.
Kad ir kaip būtų, vis tiek yra svarbu stabdyti jo plitimą. Toks stabdymas išgelbės mums gyvybes, nes gydytojai pamažu ataras geresnių būdų, kaip išsaugoti infekuotų žmonių gyvybes.
