41 metų Lee So Yeon BBC duotame interviu pasakojo, kad beveik dešimt metų miegojo ant apatinės dviaukštės lovos dalies ir dalijosi kambariu su daugiau nei dvidešimčia kitų moterų.
Kiekvienai moteriai buvo išskiriama nedidelė spintelė uniformai susidėti. Kiekviena moteris ant komodos yra pasistačiusi dvi įrėmintas nuotraukas – šiuolaikinės Šiaurės Korėjos įkūrėjo Kim Il Sungo bei dabar jau mirusio jo įpėdinio Kim Jong Ilo.
Kariuomenę ji paliko prieš dešimtmetį, tačiau prisiminimai apie kareivinių tvaiką vis dar yra ryškūs.
„Mes gana gausiai prakaituojame. Čiužiniai, ant kurių miegame, yra kimšti ryžių lukštais. Todėl jie persismelkia kūno kvapais. Kadangi tai ne medvilnė, o ryžių lukštai, visi kūno kvapai labai greitai įsismelkia ten. Tikrai nemalonu“, – pasakojo Lee So Yeon.
Viena iš to priežasčių yra tai, kad nėra galimybės tinkamai nusiprausti. „Kaip moteriai, vienas sunkiausių dalykų yra tas, jog negalime nusiprausti po dušu, – sakė Lee So Yeon. – Kadangi nėra karšto vandens. Jie įmeta žarną į kalnų upelį ir iš ten tiesiogiai pumpuoja vandenį. Per žarną būna išmetamos ir varlės, ir gyvatės.“
Profesoriaus dukra Lee So Yeon užaugo šalies šiaurėje. Dauguma jos šeimos vyrų tarnavo kariuomenėje. Kai šalyje prasidėjo badas, dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ji savo noru įstojo į kariuomenę, nes tai garantavo galimybę kasdien pavalgyti. Tūkstančiai moterų pasielgė taip pat.
„Badas moterims Šiaurės Korėjoje buvo itin sudėtingas metas, – sakė knygos šia tema autorė Jieun Baek. – Daugiau moterų turėjo pradėti dirbti ir daugiau moterų susidūrė su blogu elgesiu, ypač priekabiavimu ir seksualiniu smurtu.“
Juliette Morillot ir Jieun Baek sakė, kad Lee So Yeon pasakojimas atitinka kitų moterų pasakojimus, tačiau jos perspėjo, kad pabėgusiųjų iš Šiaurės Korėjos pasakojimus reikėtų vertinti atsargiai.
„Šiuo metu yra labai didelė informacijos iš Šiaurės Korėjos paklausa, – sakė Jieun Baek. – Todėl žmones tai net skatina hiperbolizuoti savo pasakojimus žiniasklaidai, ypač jeigu už pasakojimą jiems mokama. Daugelis pabėgusiųjų, kurie nenori bendrauti su žiniasklaida, labai kritiškai vertina tokius „karjeros pabėgėlius“. Būtina to nepamiršti.“
Verta paminėti, kad Lee So Yeon už interviu nebuvo sumokėta.
Dingusios mėnesinės
Iš pradžių savo gyvenimu kariuomenėje tuomet dar patriotizmo jausmo apimta septyniolikmetė Lee So Yeon buvo patenkinta. Jai įspūdį paliko skirtas plaukų džiovintuvas. Tiesa, dėl dažno elektros tiekimo sutrikimo juo retai buvo galima naudotis.
Kasdienė vyrų ir moterų veikla kariuomenėje buvo beveik vienoda. Tiesa, moterys treniruodavosi kiek trumpiau. Tačiau jos taip pat turėjo atlikti ir kasdienius ruošos darbus – valyti patalpas ir ruošti vyrams maistą.
„Šiaurės Korėja yra tradicinė vyrų dominuojama bendruomenė, kur moters vaidmuo yra labai tradicinis“, – sakė prancūzų kalba išleistos knygos „North Korea in 100“ autorė Juliette Morillot.
Sunkios fizinės treniruotės ir mažos maisto porcijos labai greitai padarydavo žalos moterų organizmui. „Praėjus pusmečiui ar metams nuo tarnybos pradžios mums išnykdavo mėnesinės, viskas dėl prastos mitybos ir įtemptos aplinkos, – pasakojo Lee So Yeon. – Moterys neretai sakydavo, kad džiaugiasi, jog dingo mėnesinės, nes tos pridarydavo papildomų bėdų.“
Maždaug 70 proc. pabėgusių iš Šiaurės Korėjos yra moterys. Tai kai kas sieja su didesniu moterų nedarbu. Pusė jų yra dvidešimties ar trisdešimties metų, nes jaunesniems žmonėms yra lengviau perplaukti upes ir ištverti sunkią ir pavojingą kelionę.
Lee So Yeon sakė, kad jos tarnybos metu kariuomenė nesuteikdavo jokių asmeninės higienos priemonių, todėl ji ir jos tarnybos draugės turėjo ne kartą naudoti tuos pačius įklotus.
„Moterys iki šiol naudoja tradicinius medvilninius įklotus. Jos turi juos kasdien skalbti, kad vyrai nematytų, todėl jos keliasi ryte ir juos skalbia“, – sakė J. Morillot.
Autorė teigia bendravusi su keliomis jaunomis moterimis, kurios patvirtino, kad labai dažnai Šiaurės Korėjos kariuomenėje tarnaujančioms moterims dingsta mėnesinės.
„Aš kalbėjau su viena mergina, kuriai buvo apie 20 metų, ir ji pasakojo, kad taip sunkiai treniravosi, kad mėnesinių jai nėra jau dvejus metus“, – sakė J. Morillot.
2015 metais Šiaurės Korėjos valdžia paskelbė, kad visos moterys, sulaukusios 18 metų, privalo ištarnauti kariuomenėje septynerius metus (vyrai tarnauja dešimt metų). Valdžia taip pat paskelbė neįprasta sprendimą, jog visuose moterų daliniuose bus dalijami aukštesnės kokybės įklotai „Daedong“.
Šiaurės Korėjos kariuomenėje tarnaujančios moterys, dislokuotos kaimo vietovėse, dažnai neturi galimybės privačiai naudotis tualetu. Kai kurios jų J. Morillot sakė, kad dažnai tenka lengvintis vyrų akivaizdoje, dėl ko jos tampa dar labiau pažeidžiamos.
Skaičiuojama, kad maždaug 40 proc. 18-25 metų amžiaus moterų Šiaurės Korėjoje tarnauja kariuomenėje. Prognozuojama, kad šis skaičius augs, nes privaloma tarnyba moterims buvo įvesta tik prieš dvejus metus.
Seksualinis priekabiavimas – dažnas dalykas
J. Morillot sakė kalbėjusi apie prievartavimus kariuomenėje su tarnaujančiomis moterimis. „Dauguma jų sakė, kad tai patiria kitos“, – sakė ji. Nė viena jų teigė to nepatyrusi savo kailiu.
Lee So Yeon taip pat sakė pati nepatyrusi prievartos tarnybos metu 1992-2001 metais, tačiau daugelis moterų tai patyrė. „Būrio vadas pasilikdavo vakare ir prievartaudavo jam pavaldžias kares. Tai vykdavo dažnai ir be galo“, – sakė ji.
Šiaurės Korėjos kariuomenė teigia į prievartavimus žiūrinti labai rimtai: už tai gresia kalėjimas iki septynerių metų. „Tačiau dažniausiai niekas nenori liudyti, todėl vyrai lieka nenubausti“, – sakė J. Morillot.
„Taip pat daug kur savaime suprantamu dalyku laikomas smurtas artimoje aplinkoje, apie jį nepranešama. Tas pats ir kariuomenėje. Tačiau turėčiau pabrėžti, kad tokia pati priekabiavimo kultūra stebima ir Pietų Korėjos kariuomenėje“, – sakė ji.
Lee So Yeon paliko kariuomenę būdama 28 metų. Ji džiaugėsi galimybe daugiau laiko praleisti su šeima, tačiau jautė, kad nėra pasirengusi gyvenimui už kariuomenės ribų. Be to, finansinė padėtis taip pat buvo sunki.
2008 metais ji nusprendė pabėgti į Pietų Korėją. Po pirmojo mėginimo ją pagavo pasienyje su Kinija ir metams nusiuntė į kalėjimą. Netrukus po to, kai išėjo iš kalėjimo, ji vėl pabandė ir perplaukė Tumanajos upę ir pateko į Kiniją. Čia ji susitiko su tarpininku, kuris padėjo jai pasiekti Pietų Korėją.