Taip, „žmogaus orumas neliečiamas. Tačiau jis neatmeta tos aplinkybės, kad turėsim mirti“.

„Valstybė kiek įstengdama privalo rūpintis sveikatos apsauga. Tačiau žmonės ir toliau mirs nuo koronaviruso“, – balandžio gale Berlyno dienraščiui „Tagesspiegel“ sakė autoritetingas 77-erių krikščionių demokratų politikas, pagal profesiją teisininkas.

Ir nors jis pats priklauso rizikos grupei, yra trapios sveikatos, tačiau sakė nesibaiminantis: „Visi mes mirsim. Ir manau, kad jaunesniems, tiesą sakant, rizika kur kas didesnė. Nes juk natūrali mano gyvenimo baigtis yra truputį arčiau“.

Į svarstymus be galo opiu klausimu netrukus įsitraukė teologai, teisininkai, filosofai, politikai. O kadangi, kaip teigia virusologai, virusas niekur nedings, dabar mums teks su juo gyventi, tai W. Schäuble‘s įvardintasis etinis klausimas ir toliau lieka aktualus, ir ne vien Vokietijoje.

Wolfgangas Schauble

Klausyti ne vien virusologų, matyti visumą


Prityręs politikas ir išmintingas žmogus ragino rimčiau apsvarstyti dėl pandemijos įvestas gyvenimo suvaržymo priemones, pasverti riziką, kurią visuomenei kelia jau ne pats virusas, o radikalios kovos su juo priemonės. Tai juo svarbiau, kadangi tiek daug nežinomybės, kadangi ir mokslininkai vis keitė savo pozicijas.

„Turime protingai pasverti įvairius požiūrius. Turime pasverti milžinišką ekonominį, socialinį, psichologinį ir kitokį poveikį“, – sakė Bundestago pirmininkas.


Pirmasis iš politikų W. Schäublę palaikė didžiausios federalinės žemės, Šiaurės Reino Vestfalijos ministras pirmininkas Arminas Laschetas, raginęs koronaviruso krizėje neišleisti iš akių visumos ir aiškintis, kokią žalą karantinas turės, tarkime, vaikams, kurie savaitėmis negali eiti į vaikų darželius ir mokyklas, žmonėms, kuriems dėl krizės gresia nedarbas arba tiems, kurie iš viruso baimės nebesikreipia į gydytojus net ir sunkaus sveikatos sutrikimo atvejais.

 Arminas Laschetas

„Neturim išleisti iš akių ir to: jei žmones dabar apims depresija, jei išaugs savižudybių skaičius, jei po to nebepajėgsim finansuoti sveikatos sistemos, nes valstybė pervertino savo jėgas, – visa tai taip pat kainuos gyvybes“, – sakė krikščionių demokratų politikas, vienas iš kandidatų į Vokietijos kanclerius, A. Laschetas.

„Tik stipri ekonomika garantuoja stiprią sveikatos sistemą“, – pastebėjo jo partijos bičiulis, CDU/CSU Viduriniojo sluoksnio ir ekonominės sąjungos pirmininkas Carstenas Linnemannas.

Panašūs perspėjimai skamba juo garsiau, juo akivaizdesnė tampa karantino pridaryta žala bei rizikos. Kas laukia šalies, jei vien dabar 10 milijonų darbuotojų priversti dirbti sutrumpintą darbo laiką, o recesija tiesiog akyse naikina gerovę ir daugina skurdo? Recesija taip pat kainuos gyvybes.

Teologai pastebi: žmonės atprato galvoti apie mirtį


Tokias etines dilemas teologai ir filosofai diskutuoja jau tūkstančius metų ir, „teologiškai kalbant, iš tokios dilemos mums nepavyks išeiti be kaltės“, – pastebėjo buvusi evangelikų vyskupė Margot Käßmann. Teologijos profesorės manymu, „vyresni galėtų jaunesniųjų labui ir kai ko atsisakyti“.

Konstitucijoje mums garantuojama laisvė reiškia ir laisvę saugoti patį save. 61-erių M. Käßmann, jau priklausanti rizikos grupei, sakėsi esanti pasirengusi apriboti savo gyvenimą, tarkime, atsisakyti eiti į masinius renginius.

Carstenas Linnemannas

Politikai, anot M. Käßmann, turėtų pagalvoti ir apie tai, jog griežtas karantinas gali paskatinti savižudybei sunkią depresiją patiriančius žmones. Arba kad jo sąlygomis gali iširti didžiulį fizinį bei psichologinį krūvį patiriančios šeimos.

„Nuo mirties valstybė mūsų iš esmės negali apsaugoti, ji gali tik saugoti gyvybę. Niekas mūsų neapsaugos nuo to, kad teks mirti“, – sakė ji.

Teologė ir pastorė iš savo profesinės patirties sakėsi žinanti, kad žmonės tiesiog „atprato nuo minties: ir aš galiu mirti“. „Bendrasis žinojimas apie žmogaus mirtingumą šio viruso dėka tampa asmenine žinute kiekvienam. Ir, manau, daugelį tai trikdo, šokiruoja, sukrečia“, – sakė teologė Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“.

„Teisė į gyvybę jau vien dėl to negali absoliučiai galioti, kadangi žmogaus gyvenimas yra baigtinis,“ – dienraštyje „Neue Züricher Zeitung“ pastebi buvęs evangelikų vyskupas bei evangelikų Bažnyčios tarybos pirmininkas, 78-erių Wolfgangas Huberis.

Wolfgangas Huberis

„Bendraamžių ir bendraminčių grupėje dar per Velykas pasiūliau įsipareigoti, kad vyresnieji ligšiolinių saugumo taisyklių laikytųsi ir tada, kai jos kitoms gyventojų grupėms žingsnis po žingsnio bus sušvelnintos“, – rašo teologas.

O 65-erių jėzuitas, Sankt Blazijaus jėzuitų gimnazijos (Badeno Viurtenbergo žemė) vadovas Klausas Mertesas priekaištavo politikams, kad šie, suabsoliutinę gyvybės saugojimą, atėmė iš vaikų ir jaunuolių pamatinę galimybę lankyti vaikų darželius ir mokyklas. Šioje situacijoje, pasak jo, labai kenčia ir vaikų tėvai.

Kalbėdamas per Vokietijos radijo kanalą „Deutschlandfunk“, K. Mertesas suabejojo biologiniu ilgaamžiškumu kaip absoliučia vertybe. Juk gyvenimas nėra vien fizinis egzistavimas. „Man svarbiau oriai mirti, nei kiek galint ilgiau fiziškai gyventi“, – prisipažino jėzuitas.

Po neatsargaus teiginio – grasinimai mirtimi politikui ir jo šeimai


Šie teologų samprotavimai didesnio atgarsio nesulaukė. Kitaip nutiko žaliųjų partijai priklausančiam politikui, visoje šalyje garsiam Tiubingeno merui Borisui Palmeriui. Privačiam televizijos kanalui Sat.1 balandžio 28 d. jo duotas interviu sukėlė tikrą pasipiktinimų cunami. Žaliųjų partijos vadovai viešai smerkė B. Palmerį už „širdies šaltumą“, apkaltino „grynu socialdarvinizmu“, dalis partiečių viešu laišku netgi ragino jį trauktis iš partijos.

Mat, reikalaudamas švelninti dėl pandemijos įvestus suvaržymus, 47-erių politikas B. Palmeris parinko ganėtinai drastiškus žodžius: „Pasakysiu jums brutaliai: Vokietijoje mes, galimas daiktas, gelbėjame žmones, kurie po pusmečio šiaip ar taip būtų mirę“. „Jei pažvelgsite į mirčių nuo koronaviruso statistiką, tai dauguma mirusiųjų yra vyresni nei 80 metų – o juk žinome, kad daugiau nei 80 metų sulaukus, dauguma kažkada mirs“, – sakė jis.

Borisas Palmeris

Politiko manymu, būtų prasminga imtis skirtingų saugumo priemonių jauniems ir vyresniems. Vyresniuosius reikėtų labiau saugoti, o jaunesniems ir sveikiems žmonėms turėtų būti sudaryta galimybė ekonomiškai veikti.

„Priešingu atveju mes užsmaugsim arba sveikatos sistemą, arba ekonomiką. Jei vyresni nei 65-erių būtų labiau saugomi, tuomet jaunesnieji galėtų grįžti prie normalaus gyvenimo, taip išvengtume milijonų sugriautų egzistencijų“, – sakė B. Palmeris.

Po tokių pasisakymų Tiubingeno meras gavo per 2 000 elektroninių laiškų, maždaug pusėje jų jam ir jo šeimai, jo mamai linkima mirties. Tūžmasties nemalšino ir žinia, kad B. Palmeris koronaviruso krizėje operatyviai pasirūpino vyresniais Tiubingeno gyventojais, tarkime, visiems, vyresniems nei 65 metai, sudarė galimybę važinėti mieste taksi už visuomeninio transporto kainą, aprūpino nemokamomis kaukėmis.

Margot Käßmann

Etikos komisija perspėja: iš akių išleidome karantino aukas


Panašiai kaip B. Palmeris galvoja ir patyliukais (o kartais ir garsiai) tai sako ne vienas, – ypač tie, kurie stipriai ekonomiškai nukentėjo nuo koronaviruso krizėje priimtų suvaržymų.

Kaip atskleidė naujausia reprezentatyvi nuomonės tyrimo instituto „Kantar“ apklausa, 2,1 milijonas šalies gyventojų patiria finansinius nuostolius, keliančius grėsmę jų egzistencijai. Ypač dažnai ties žlugimo riba jaučiasi atsidūrę žmonės amžiaus grupėje tarp 30 ir 39 metų.

Vokietijos etikos taryba anksti, dar balandžio pradžioje, perspėjo vyriausybę dėl galimų karantino aukų ir reikalavo šiuo klausimu atvirai diskutuoti. Šios diskusijos nederėtų supaprastinti iki elementarios priešpriešos „gyvybė ar ekonomika“. Prieš akis turėdami tik vieną tikslą – išgelbėti COVID–19 pacientų gyvybes, kartais nebematome karantino suvaržymų aukų.

Kalba eina ne vien apie mūsų gyvenimo pamatą – ekonomiką, kuriai dabar iškilo didelė grėsmė. Ne, reikia prisiminti ir atidėtas būtinas operacijas, atšauktus prevencinius tyrimus, nutrauktas terapijas, vienatvėje palūžtančių egzistencijas, – argumentavo Vokietijos etikos taryba.

Klausas Mertesas

Demokratija neturėtų bijoti audringos polemikos


Etikos tarybos, susidedančios iš 26 narių – pirmiausia medikų, juristų, gamtos mokslų atstovų ir teologų – uždavinys yra skatinti visuomenėje diskusijas svarbiais klausimais, patarti vyriausybei bei Bundestagui.

Pastarosiomis dienomis į etikos tarybą Bundestago pirmininkas W. Schäuble pakvietė ir matematiką, fiziką, filosofą, buvusį šalies kultūros ministrą Julianą Nida-Rümeliną. Vokietijos visuomenei 65-erių profesorius diagnozavo „ryškią tendenciją vengti kritinių debatų“. Nors diskusijos ir nuomonių susikirtimai yra neatsiejama demokratijos dalis, taip pat ir krizės laikais, – priminė jis.

Dabar viską užvaldžiusi baimė, – natūrali reakcija grėsmės mūsų sveikatai ar net gyvybei akivaizdoje. Tačiau didelė baimė kausto gebėjimą aiškiai mąstyti ir gali sąlygoti neteisingas reakcijas, – pastebi filosofas.

J. Nida-Rümelinas neneigia, kad koronavirusas kelia rimtą pavojų. Drauge jis pastebi, kad, paveikti vaizdų iš Bergamo ir Niujorko, žmonės ėmė tiesiog naiviai tikėti keleto ekspertų kompetencija, be to, pasidavė spaudimui neišsakyti nuo bendro požiūrio nukrypstančios ar kritiškos nuomonės.

Mirštamumas nuo COVID–19 tarp gyventojų labai netolygiai pasiskirstęs


Ir nors J. Nida-Rümelinas supranta, kokia jautri, kaip lengvai skandalizuojama yra išskirtinės rizikos žmonių tema, vis viena, anot jo, būtina konstatuoti neginčijamą faktą: „COVID–19 mirštamumas tarp gyventojų labai netolygiai pasiskirstęs. Pažvelgę į Italijos skaičius, pirmiausia matysime, kad žmonės be rimtų ankstesnių susirgimų sudaro mažiau nei procentą tarp viruso aukų. Kalba čia eina apie tokias ligas kaip infarktas, insultas, staigus vėžys, diabetas arba lėtinis plaučių nepakankamumas. Antra, itin didelį vaidmenį vaidina amžius, ypač pažeidžiami yra senyvo amžiaus asmenys.“

Vokietijoje mirusiųjų nuo koronaviruso ar su juo amžiaus vidurkis yra 81 metai. Tarp nuo COVID–19 mirusiųjų vyresni nei 70 metų sudaro 87 proc., nors tarp visų nustatytų užsikrėtusiųjų šios amžiaus grupės asmenys tesudarė 19 proc.

Dabar, ryškėjančios ekonominės recesijos akivaizdoje, būtina kiek galint greičiau grįžti prie normalaus gyvenimo, tik išskirtinai saugoti senus ir rimtų susirgimų turinčius žmones, – savo kaip etiko nuostatą išsako J. Nida-Rümelinas. Kas, pasak jo, anaiptol nereiškia, kad šie asmenys būtų uždaromi ar izoliuojami. Tiesiog vieni gyvenantys seni žmonės turėtų sulaukti iš valstybės paramos, kad nebūtų priversti patys eiti apsipirkti.

Tačiau kiekvienam vyresnio amžiaus žmogui turi būti palikta pačiam nuspręsti, ar jis save saugos, ar rizikuos. Juk jei mums teks dar 12 ar 18 mėnesių gyventi be vakcinos su virusu, tai negalime ir iš vyresnių žmonių reikalauti, kad jie taip ilgai negalėtų matyti vaikų ar anūkų, – pripažįsta naujasis Vokitijos etikos tarybos narys. „Sprendimą, kaip elgtis, kiekvienas turi priimti savo atsakomybe – o jį priimdamas, jis turi ir teisę kelti pavojų sau“, – sakė jis.