Šie įvykiai paskatino spėliones, jog Aliaksandro Lukašenkos režimas praktiškai pardavė dalį Baltarusijos suvereniteto. „Zerkalo“ ekonomisto ir politikos analitiko Levo Lvovskio pasiteiravo, ar šių dokumentų pasirašymas praktiškai tuo pat metu viso labo sutapimas, o gal Kremlius iš Baltarusijos nusipirko dalį nepriklausomybės.
Kas nutiko?
Kovo 4 dieną paaiškėjo, kad Rusijos Valstybės Dūma pritarė dviem dokumentams, kuriais iki 2031 metų atidedamas Baltarusijos skolų grąžinimas. Pasirodo, jau praeitais metais Minskas turėjo Maskvai grąžinti 800 mln. skaičiuojant doleriais.
Tos pačios dienos vakarą pasirodė pranešimų, kad A. Lukašenka pasirašė Minsko ir Maskvos susitarimą dėl saugumo garantijų Sąjunginės valstybės rėmuose. Dokumente įtvirtinamos „abipusės garantijos dėl būtinųjų priemonių grėsmės Baltarusijos ir Rusijos bei Sąjunginės valstybės saugumui atveju“.
Kaip anksčiau skelbė BELPOL, šis susitarimas taip pat numato ir galimybę pasiųsti Baltarusijos piliečių „ginti Rusijos teritorinį vientisumą“.
Lvovskis: Baltarusijos ekonomika labai priklausoma nuo Rusijos
BEROC akademinis reikalų direktorius Levas Lvovskis atkreipia dėmesį, kad Baltarusija jau ir taip labai priklausoma nuo Rusijos.
„Manau, kad šiuo atveju labai tinka Stanislawo Jerzy Leco citata: „Negražu įtarinėti, kai esi absoliučiai įsitikinęs“. Baltarusijos ekonomika objektyviai yra labai priklausoma nuo Rusijos. Todėl ieškoti sutapimų tai bylojančiuose faktuose kaip ir nėra prasmės“, – mano ekonomistas.
Šis procesas vyksta daugelyje frontų. Taip pat ir kalbant apie valstybės skolą, kurios didžioji dalis yra Minsko skola Maskvai – 2023 metais ji siekė beveik 7,75 mlrd. dolerių. Rusija reguliariai skolos grąžinimo terminą atideda. Iš dalies tai susiję su bankų sistema, nes dauguma bankų tarptautinę mokėjimų sistemą SWIFT iškeitė į rusišką analogą.
„60 proc. šalies užsienio prekybos susijusi su Rusija, o dar daugiau nei 15 proc. – prekyba per Rusijos infrastruktūrą. Prekybos diversifikavimo planai baigėsi po 2020 metų rinkimų ir po jų vykusių protestų. Praradome pusę prekybos su Europos Sąjunga. O 2022 netekome trečio pagal dydį prekybos partnerio – Ukrainos. Bandymai rasti kažkokių alternatyvių partnerių, pavyzdžiui, Kiniją ar kitas šalis, oficialiai pripažinti nesėkmingais“, – sako jis.
Analitiko teigimu, net jeigu abiejų dokumentų ratifikavimas ir ne atsitiktinumas (nors tai nereiškia, kad taip ir yra), tai toli gražu nieko naujo turint omenyje, kaip tarpusavyje susijusios šios dvi ekonomikos.
„Jūs kalbate apie priklausomybę. O jeigu kalbėtume apie ekonominį suverenitetą, ar galima sakyti, kad Minskas dabar tam tikra prasme juo pasidalijo su Maskva“, – paklausta eksperto.
„Visos viena su kita prekiaujančios valstybės priklauso viena nuo kitos. Daro tai, kas naudinga. Galima tiksliai pasakyti, kad Prancūzija praranda savo „ekonominį suverenitetą“, nes prekiauja su Jungtine Karalyste, jos labai priklauso viena nuo kitos. Bet mes gyvename pasaulyje, kur žmogus negali pasirūpinti visomis savo reikmėmis: nepasigamina sau batų, vargu, ar pasisiuva drabužių. Mes naudojamės daiktais, kurių suteikia kiti žmonės, valgome maistą, kurį pagamina kiti žmonės. Dėl šios priežasties tam tikra prasme esame priklausomi vienas nuo kito. Kas yra tas ekonominis suverenitetas? Yra politinis suverenitetas – tai visai kitas reikalas, bet tada klausimą jau reikia užduoti politologams“, – atsakė ekonomistas.
„Viso labo sutapimas“
Informacinės agentūros „Pozirk“ politikos analitikas Aliaksandras Klaskovskis mano, jog tai, kad du svarbūs dokumentai buvo ratifikuoti tuo pačiu metu, yra viso labo sutapimas. Jo manymu, tiesiog paraleliai vyko du procesai.
„Tikrai nemanau, kad Lukašenka ir Putinas taip glaudžiai susiejo vieną su kitu. Čia labiau situacija, kai tiesiog ranka ranką plauna. Jau ir anksčiau Maskva ne kartą atidėjo Baltarusijos skolas, o iki 2020 metų taip nebuvo. O ir pats Lukašenka labai norėjo Maskvos saugumo garantijų“, – teigia pašnekovas.
Analitikas primena, kad po 2020 metų įvykių A. Lukašenka ne kartą yra sakęs, kad, „bėgliai“ (taip jis vadina politinius emigrantus) arba Vakarai gali organizuoti kažkokią intervenciją ir bandyti jį nustumti nuo valdžios ar surengti valstybės perversmą. Greičiausiai būtent dėl tokių nuogąstavimų jis aktyviai pasisakė už branduolinio ginklo atsiradimą Baltarusijos teritorijoje.
Kaip ten bebūtų, anot analitiko, integracija su Maskva negali būti lygiavertė. V. Putinas sumaniai naudojasi visomis A. Lukašenkos baimėmis ir priklausomybe, taip šantažuodamas Ukrainą ir Europą.
„Remiantis populiariu įsitikinimu, Baltarusijos režimas perleidžia savo suverenitetą Maskvai. Aišku, vargu, ar kažkas prievarta privertė A. Lukašenką pasirašyti susitarimą dėl saugumo, už kurį gaus nuolaidų skolų klausimu“, – konstatuoja O. Klaskovskis.