Nors tai galima vadinti beprotybe, kaip turbūt pasakytų Šekspyras, čia – retais atvejais – pastebimas tam tikras metodas. Vienas iš tokių atvejų yra „Nord Stream 2“.

Tai beveik užbaigtas dujotiekis, tiesiamas Baltijos jūros dugnu tarp Rusijos ir Vokietijos, šalimais pirmojo vamzdyno „Nord Stream“, pradėto eksploatuoti 2011 metais.

„Mes turėtume apsaugoti Vokietiją nuo Rusijos, bet Vokietija moka Rusijai milijardus dolerių už energiją, tiekiamą vamzdynu, – griaudėjo D. Trumpas per neseniai vykusį rinkiminį mitingą. – Atleiskite, bet kaip tai įmanoma?“

Prezidentas, kaip jam įprasta, į vieną pynę supynė daugelį dalykų. Vienas iš jo nusiskundimų nukreiptas prieš Vokietiją: D. Trumpas ne kartą kaltino Vokietiją skiriant nepakankamai lėšų gynybai, dėl to jis norįs nubausti savo „nusikalstančią“ sąjungininkę.

Kitą savo nepasitenkinimą jis lieja ant Europos Sąjungos, kuri, anot jo, yra Vokietijos marionetė ir naudojasi Jungtinėmis Valstijomis versle. Be to, D. Trumpas siekia parduoti Europai daugiau amerikietiškų suskystintų gamtinių dujų (SGD).

Bet D. Trumpas nėra vienintelis amerikietis, mėginantis sustabdyti „Nord Stream 2“ projektą. Pernai gruodį Kongresas įvedė sankcijas vienai Šveicarijos bendrovei, kuri rūpinosi laivais, nuleidžiant vamzdynus į vandenį.

Dėl to buvo vėluojama paleisti vamzdyną. Vėliau Rusija nusiuntė dar vieną laivą darbams užbaigti. Todėl praėjusią savaitę dvipartinė senatorių grupė nusprendė išplėsti sankcijas, skirtas apskritai sužlugdyti „Nord stream 2“ projektą.

Problema ta, kad jeigu šis naujas raundas taptų įstatymu, tai reikštų totalinę ekonominę ataką prieš Europą. Taikiniu taptų tiek atskiri asmenys, tiek bendrovės iš daugelio šalių, kurios tiesiogiai nesusijusios su projektu – tarkim, prisiimant įsipareigojimus dėl vamzdyno draudimo arba tiekiant uostų paslaugas projekte dalyvaujantiems laivams.

Vadindama tai neteisėto amerikiečių eksteritorialumo pavyzdžiu, Vokietijos vyriausybė dabar planuoja įtikinti ES imtis atsakomųjų priemonių prieš JAV. O tada D. Trumpas, per patį Amerikos „kvailojo sezono“, truksiančio iki pat lapkričio, įkarštį, gali smogti Vokietijos automobiliams naujais tarifais arba paskelbti didelio masto prekybos karą.

Nedaug trūksta, kad transatlantinis aljansas, kuris jau dabar pakrikęs, galutinai subyrėtų.

Tokia situacija vis labiau primena „kas pirmas ners į krūmus“, žaidimų teorijos klasiką. Kyla klausimas, ar abi pusės tik simuliuoja neatsargumą (dažnas tokio žaidimo elementas) ar tiesiog jau per toli nueita. Tai tinka ir vokiečiams.

Jie mėgsta atlikti racionalaus žaidėjo vaidmenį transatlantinėse kovose, bet dėl tokios sumaišties yra tiek pat kalti kaip ir D. Trumpas bei Kongresas. Jeigu Rusija būtų normali šalis, Vokietijos bandymas logiškai pagrįsti šį vamzdyną galbūt ir turėtų prasmę.

Europai reikės daugiau dujų, ypač siekiant pakeisti daug nešvaresnę anglį ir įtraukti daugiau atsinaujinančių energijos šaltinių kelyje „anglies dvideginio pusiausvyros“ link. O norint turėti prieigą prie tokių dujų, diversifikacija būtų logiška – tarp norvegiškojo importo, amerikiečių SGD ar kitokių variantų, įskaitant ir rusiškas dujas. Be to, jų tiekimas vamzdynais į Europą trumpiausiu keliu – per Baltijos šalis – yra veiksmingas.

Bet Rusija toli gražu nėra normali šalis. Ji metų metus vykdo hibridinį karą Europoje, nuo dezinformavimo kampanijų iki agresijos Ukrainoje.

Vokietijos raginama, Rusija neseniai pratęsė sutartį su Kijevu dėl tolesnio dujų pumpavimo per Ukrainą dar keleriems metams. Bet ilgesniuoju laikotarpiu naujasis vamzdynas suteikia Rusijai pavojingų geopolitinių bei strateginių galimybių.

Turėdama du dujotiekius per Baltijos šalis ir dar vieną didelį vamzdyną per Juodąją jūrą, Rusija ateityje gali atimti iš visų centrinės bei Rytų Europos šalių milijardus dolerių/eurų tranzito mokesčių. Šalis jau dabar, netgi be „Nord Stream 2“ vamzdyno, valdo beveik 40 proc. ES dujų rinkos.

Vos tik šis naujas dujotiekis bus pradėtas eksploatuoti, likusi Europos dalis taps pernelyg priklausoma ir todėl pažeidžiama energetiniam šantažui. Kai D. Trumpas Vokietiją vadina „Rusijos belaisve“, jis ne šiaip skalambija.

Štai kodėl Lenkija ir Baltijos šalys Latvija, Lietuva ir Estija taip pat priešinasi „Nord Stream 2“ projektui. Kaip NATO rytinio fronto linija ir buvusios invazijos bei agresijos aukos, jos bijo Rusijos daug instinktyviau nei vokiečiai šiais laikais.

Psichologiškai lenkai nepasitiki jokiu susitarimu tarp Vokietijos ir Rusijos sau už nugaros, nes tokie susitarimai jiems primena 1939 metų Molotovo-Ribbentropo paktą, kuris neteisėtai padalijo jų regioną tarp nacistų ir sovietų įtakos sferų.

Tuomet klausimas vokiečiams skambėtų šitaip: kodėl jie metų metus buvo kurti savo NATO ir Europos Sąjungos partnerių strateginiams interesams, taikstydamiesi su savo prorusiškai nusiteikusių verslo lobistų ir, žinoma, Kremliaus užgaidomis.

Vokietijos nesukalbamumas, regis, įgyja dar nemalonesnį prieskonį, atsižvelgus į tai, kas Vokietijoje rodo didžiausią palankumą vamzdynui.

Parama projektui akivaizdžiai juntama kairiųjų stovykloje, su savo ilgametėmis antiamerikietiškomis bei prorusiškomis nuotaikomis. Ryškiausias pavyzdys yra Gerhardas Schroederis, socialdemokratas, kuris buvo kanclerės Angelos Merkel pirmtakas. Jis nuo seno bičiuliaujasi su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Šiuo metu jis taip pat pirmininkauja „Nord Stream AG“, kuri priklauso koncernui „Gazprom PJSC“ ir todėl yra kontroliuojama Kremliaus, stebėtojų tarybai, taip pat Rusijos naftos milžinės „Rosneft Oil Co PJSC“ valdybai.

Praėjusią savaitę G. Schroederis viešai pareiškė Bundestage, kad Vokietija ir Europa turėtų parengti griežtas atsakomąsias priemones prieš JAV sankcijas.

Jis sulaukė paramos iš Vokietijos Kairiųjų, partijos, kuri susiformavo buvusiame Rytų Vokietijos režime.

„Nord Stream 2“ buvo ir yra siaubinga idėja. Tai geopolitinis projektas, užmaskuotas kaip privataus verslo sandoris. Jis parodo Vokietiją kaip nejautrią ir naivią sąjungininkę, o Jungtines Valstijas – kaip nuožmią ir agresyvią.

Jeigu būtų bent koks būdas šiuos vamzdynus palaidoti po jūros dugnu ir pamiršti, visos suinteresuotos šalys turėtų diskretiškai ir diplomatiškai ieškoti sprendimų. Priešingu atveju, toks žaidimas – „kas kietesnis“ – pasibaigs taip, kaip neturėtų pasibaigti.