Tuomet dvylikametis berniukas atsisakė grįžti į Sovietų Sąjungą, pasipriešindamas savo tėvų valiai. Ir Jungtinės Valstijos stojo jo pusėn, skelbia „Laisvosios Europos radijas“.

Amerikiečių spauda jį vadino „jauniausiu sovietiniu perbėgėliu“. O Sovietų Sąjunga teigė, kad Vašingtonas berniuką „laiko įkaitu“. V. Polovčako likimą kelerius metus sprendė teismas. Iki jo pilnametystės. „Laisvosios Europos radijo“ ukrainiečių tarnyba susirado ir pakalbino Vladimirą po beveik 38 metų.

1980 metais, būdamas dar visai mažas, Vladimiras su tėvais bei vyresne seserimi bei jaunesniu broliu emigravo į Jungtines Valstijas. Šeima į Čikagą persikėlė iš Lvovo srities esančio Sambiro miesto. Čikagoje gyveno jų giminaičiai.

Tačiau netrukus tėvas panoro grįžti. Vladimiras ir jo vyresnė sesuo Natalija grįžti į Ukrainą nenorėjo. Tuomet merginai buvo jau 17 metų. Iki pilnametystės, kai ji galėjo pareikšti savo valią, jai trūko vos vienerių metų. O dėl Vladimiro likimo kilo tikra kova. Teismo procesas, prasidėjęs Šaltojo karo įkarštyje, įgijo politinį atspalvį: už berniuko likimą kovojo ne tiek advokatai, kiek Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga.

Dabar Vladimiras su žmona ir dviem vaikais gyvena Čikagos priemiestyje ir pastaruosius 20 metų dirba vadybininku viename biure. Vladimiro, arba tiksliau Walterio, gyvenimas primena eilinio vidurio vakarų amerikiečio gyvenimą.

Tačiau prieš beveik keturis dešimtmečius jis atsidūrė Šaltojo karo konflikto epicentre ir, būdamas vos dvylikos metų, atsisakė grįžti namo į Sovietų Sąjungą, nes jį užvaldė Amerikoje pajausta laisvė ir atsiveriančios galimybės.

Vladimiras Polovčakas, currenttime.tv stopkadras

Tuo metu Vašingtonui jis buvo „jauniausias sovietinis perbėgėlis“. O Kremliui jis ir jo sesuo Natalija buvo „įkaitai“. Netikėtai žiniasklaidos akiratyje atsidūręs berniukas tapo Vašingtono ir Maskvos kovos prizu.

„Taip, tuomet vyko Šaltasis karas, tačiau aš to nesupratau ir man tai nerūpėjo. Norėjau čia likti. Gyvenau Sovietų Sąjungoje 12 metų ir mačiau, koks gyvenimas yra ten, ir kokios ribotos galimybės“, – „Laisvosios Europos radijo“ ukrainiečių tarnybai savo namuose Čikagoje duotame interviu sakė Vladimiras.

„Čia aš pamačiau, kad galima eiti į bažnyčią, ir niekas tavęs nepersekios, kaip Ukrainoje“, – apie savo pirmuosius įspūdžius Amerikoje pasakojo dabar beveik penkiasdešimties metų V. Polovčakas. – Jeigu nori persikelti iš vienos vietos į kitą, tau nereikia valdžios leidimo.“

Užbūrė galimybių gausa

Kaip ir kitus, kurie pabėgo iš už geležinės uždangos buvusios Sovietų Sąjungos, Vladimirą tiesiog užbūrė prekių gausa Vakaruose.

„Mes nuėjome į parduotuvę ir galėjome pirkti viską. Nebuvau to gyvenime matęs, – atsimena vyras. – Ukrainoje mačiau, kaip žmonės dvi valandas stovėdavo eilėje duonos! Ten nebuvo nieko.“

Deja, Vladimiro tėvui Amerikoje nepatiko ir jis nusprendė vienas grįžti namo į Sovietų Sąjungą.

Tačiau Kremliui tas nepatiko.

„Jie pasakė: „Parsivežk visą šeimą, grįžk su visa šeima“, – pasakojo V. Polovčakas. Jo motina sutiko, tačiau jis su seserimi Natalija grįžti nenorėjo.

„Mėginau perkalbėti tėvą, kad šis suteiktų šiai šaliai galimybę. Kad pasižiūrėtume, kaip viskas bus. Mes juk jau žinojome, kas mūsų laukė Ukrainoje, Sovietų Sąjungoje“, – sakė Vladimiras.

Tėvas buvo neperkalbamas.

„Mes niekada nesupratome, kodėl jis norėjo grįžti. Jam čia nepatiko. Jis buvo paprastas žmogus, dirbo autobuso vairuotoju ir negalėjo priprasti prie čionykščio gyvenimo. Jam buvo sunku, nes jis nekalbėjo angliškai ir turėjo viską pradėti nuo nulio“, – aiškino V. Polovčakas.

Tad vieną naktį Vladimiras ir Natalija patyliukais išsliūkino iš namų ir apsistojo pas netoliese gyvenantį pusbrolį.

Vladimiras Polovčakas, amazon.com nuotr.

Žiniasklaidos cirkas

Policija netruko juos surasti ir išsivežti. Policijos nuovadoje pareigūnai ilgokai ieškojo vertėjo, kad su vaikais susikalbėtų, ir galiausiai rado vertėją iš lenkų kalbos.

„Mėginau jai paaiškinti, kad jeigu grįšiu pas savo tėvus, jie išsiveš mane iš šalies“, – pasakojo Vladimiras.

Jo teigimu, per tas šešias ar aštuonias valandas, praleistas nuovadoje, pareigūnai mėgino jį priversti pasirašyti kažkokius dokumentus, tačiau jis atsisakė, nes baiminosi, kad dėl to bus deportuotas.

Vėliau vietos televizijos stočiai buvo pranešta, kad policijoje laikomas „būsimasis perbėgėlis“, ir atvyko filmavimo komanda. Taip prasidėjo tikras žiniasklaidos cirkas ne tik JAV , bet ir Sovietų Sąjungoje.

„Sovietų Sąjungoje jie jau kalbėjo, kad mane pagrobė, kad mane suviliojo „dviračiu ir saldainiais“, – sakė Vladimiras.

Netrukus byla persikėlė į teismą, į kurį berniukas faktiškai padavė savo tėvus. Jam atstovavę advokatai sakė, kad berniuko gyvybei grės pavojus, jeigu jis grįš į Sovietų Sąjungą. O tėvai teigė, kad Vladimirą ir Nataliją pagrobė. Šią versiją rutuliojo ir sovietai, įskaitant agentūrą TASS.

Galiausiai JAV teismas suteikė Vladimirui laikiną nepilnamečio pabėgėlio statusą. 1985 metais jam sukako 18 metų ir jis tapo Amerikos piliečiu, pasekdamas savo sesers Natalijos pavyzdžiu. Tiesa, jos vargai baigėsi gerokai anksčiau.

Laisvės vaikas

1988 metais savo istoriją jis papasakojo autobiografinėje knygoje „Laisvės vaikas“, kurią parašė kartu su buvusiu „The Washington Post“ biuro Maskvoje vadovu Kevinu Klose, kuris yra ėjęs ir „Laisvosios Europos radijo“ vadovo pareigas.

Ilgiems metams Vladimiro ryšys su tėvais buvo nutrūkęs. Taip buvo tol, kol nežlugo Sovietų Sąjunga, ir Ukraina neatgavo nepriklausomybės.

„Pirmą kartą į Ukrainą sugrįžau 1993 metais. Tuomet vėl pradėjau kalbėti su tėvais. Nuo tada Ukrainoje lankausi beveik kas dvejus metus, – sakė vyras. – Žinojau, kad mama visuomet gailėjosi sugrįžusi. O tėvas tik prieš mirtį pripažino, kad padarė klaidą.“

V. Polovčakas vis dar akylai stebi įvykius Ukrainoje. „Noriu, kad Ukraina būtų nepriklausoma, kad žmonės turėtų laisvę ir galimybių, kurių yra Amerikoje“, – sakė jis.

O tiems ukrainiečiams, kurie nepatenkinti lėtais pokyčiais, jis siunčia vilties žinią.

„Nuo tada, kai 1993 metais pradėjo važinėti į Ukrainą, matau didelių pokyčių, – sakė Vladimiras. – Gyvenimas čia tikrai pagerėjo. Ukrainoje gyvenantys žmonės gali su manimi nesutikti. Žinoma, kiekvienas nori daugiau. Tačiau, norint turėti geresnį gyvenimą, reikia laiko. Tačiau tikiu, kad Ukraina juda teisinga kryptimi.“