Iš anksto įrašytame interviu su televizijos kanalo „Fox News“ žurnalistu Billu O`Reilly prezidento D. Trumpo buvo prašoma paaiškinti, kuo pagrįsta jo pagarba V. Putinui.
„Jis yra savo šalies lyderis“, – atsako D. Trumpas, nepamiršdamas pridurti, kad jo palankumas V. Putinui susijęs ir su siekiu puoselėti gerus santykius bei padėti kovoje su „Islamo valstybe“.
Žurnalistui užsiminus, esą „Putinas – žudikas“, susierzinęs D. Trumpas atsako: „Yra daug žudikų. Manote, mūsų šalis labai jau nekalta?“
Panašiai pasisakė ir anksčiau
Ir čia nepasakysi, kad „išsprūdo“, rašo J. Goldbergas. Panašiai D. Trumpas kalbėjo ir 2015 m. gruodžio mėnesį, duodamas interviu televizijai MSNBC. Laidos vedėjui Joe Scarboroughui D. Trumpo pasiteiravus apie bičiuliavimąsi su V. Putinu, būsimasis JAV prezidentas atsakė: „Kai kas nors tave pavadina šauniu, visada gerai. Ypač jei tai pasako asmuo, vadovaujantis Rusijai.“
V. Putinas „žudo žurnalistus, politinius oponentus ir okupuoja valstybes“, tęsė J. Scarboroughas.
„Juk akivaizdu, kad tai turėtų kelti susirūpinimą, ar ne?“ – klausė jis.
„Jis vadovauja savo šaliai ir jis bent jau yra lyderis – priešingai negu mes turime šioje šalyje“, – atsakė D. Trumpas, turėdamas galvoje buvusio JAV prezidento Baracko Obamos vadovaujamą Ameriką.
„Na, bet jis juk žudo žurnalistus, kurie su juo nesutinka“, – neatlyžo J. Scarboroughas.
„Manau, kad ir mūsų šalis atsakinga už daugybę nužudymų, Joe“, – žurnalistui atsakė D. Trumpas.
Gina autokratišką elgesį
Liepos mėnesį D. Trumpas panašiai atsakinėjo ir į „The New York Times“ pateiktus klausimus, susijusius su Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano valia vykdytomis kruvinomis represijomis ir masiniais suėmimais.
„Pasaulis juk mato Amerikos juodus darbus, o mes postringaujame apie piliečių laisves, – kalbėjo D. Trumpas. – Nemanau, kad mums derėtų labai smarkiai reikštis.“
Pasak J. Goldbergo, tokio pobūdžio samprotavimus būtų galima tikėtis išgirsti nebent marksistų prisigrūdusiame bendrabučio kambaryje. Jei taip kada nors būtų prakalbęs B. Obama, konservatoriai būtų sužvėrėję. Be abejo, Amerika nėra be nuodėmės. Tačiau, iš moralinės pusės, Amerika kur kas aukščiau už Rusiją – įskaitant Putino Rusiją.
Kodėl D. Trumpas taip atkakliai laikosi šio absurdiškos moralinės paralelės, savo straipsnyje klausia J. Goldbergas.
Paliekant nuošaly kairiesiems būdingas „Mandžiūrijos kandidato“ tipo teorijas, peršasi ne itin maloni išvada – D. Trumpas nemato skirtumo tarp JAV ir Rusijos arba Turkijos valdysenos.
Dar vienas dalykas – D. Trumpo įsivaizdavimu, autokratiškame elgesyje nėra nieko bloga. 2015-ųjų vasarą konservatoriškajai auditorijai jis teigė vengiantis kalbėti apie vadinamąjį amerikietiškąjį išskirtinumą iš dalies dėl to, kad toks požiūris gali žeisti kitas šalis, bet taip pat ir dėl to, kad tai skatina jas pranokti Ameriką. Kaip žurnale „Foreign Affairs“ dėsto Stephenas Wertheimas, „D. Trumpas atmeta amerikietiškojo išskirtinumo idėją iš esmės dėl to, kad, jo manymu, ji Jungtines Valstijas paralyžiuoja: ji užkerta kelią šaliai žaisti taip, kad laimėtų“.
Siūlo atkreipti dėmesį retoriką
Tačiau leiskime sau suabejoti savo įžvalgomis apie D. Trumpą ir įsivaizduokime, kad vienintelis jo troškimas – pataisyti santykius su Rusija, siūlo J. Goldbergas.
Tuomet jam derėtų išmokti kitaip pristatinėti ir ginti savo politiką. Apžvalgininko teigimu, jei norėtų, kritiką dėl Rusijos D. Trumpas galėtų atremti pačiais įvairiausiais būdais, nejuodinant Jungtinių Valstijų ir nekompromituojant savo tariamo noro draugauti.
Pavyzdžiui, jis galėtų pasakyti: „Ei, juk per Antrąjį pasaulinį karą mes susidraugavome su Stalinu, o jis yra pridaręs kur kas blogesnių dalykų negu tie, kuriais dabar kaltinamas Putinas“. Dar jis galėtų paminėti skambiąją George`o W. Busho frazę „su mumis arba prieš mus“, kuria jis pasidalijo kalbėdamas apie kovą su terorizmu, ir pažymėti, kad geriau jau Rusija būtų su amerikiečiais. Jis netgi galėtų pabrėžti, kad B. Obama ir daugelis jo išmintingųjų rėmėjų ragino užsienio politikai suteikti daugiau tikroviškumo, priimti pasaulį tokį, koks jis yra, ir t. t.
Prezidentas yra vienas iš tų, nuo kurių priklauso viešosios retorikos turinys. Tai, kaip mes kalbame apie savo idealus, aiškiai parodo, ar mes juos giname, ar niekiname. Arba, kaip išsireiškė amerikiečių literatūros kritikas Wayne`as Boothas, retorika – tai „būdas išsiaiškinti, kuo, žmonių įsitikinimu, jie turėtų tikėti“.
Pasiklausius D. Trumpo, susidaro įspūdis, kad amerikiečiai turėtų tikėti daugybe smarkiai nuviliančių dalykų: kad Amerikos valstybinėmis institucijomis negalima pasitikėti, kad tik jis vienas gali išspręsti amerikiečių problemas, kad be jo – geriausi laikai liks užmaršty, o liūdniausia, kad Amerikos idealai – tai problema, o ne sprendimas.
J. Goldbergo teigimu, jo nejaudina, jei D. Trumpas mano, kad amerikiečiams stinga idealų. Žinoma, kad jų stinga – todėl juos ir vadiname idealais, rašo autorius. Labiau jį jaudina tai, kad pernelyg dažnai D. Trumpas kalba taip, tarsi svarbiausia jam būtų tuos idealus paniekinti.
