Tačiau tai svarbus klausimas, nes iš esmės siejasi su ES sprendimų priėmimo principais, būtinumu gerbti nustatytas taisykles ir atitinkamu santykiu tarp Europos tautų ir ES institucijų.
Per praėjusį mėnesį vykusius rinkimus į Europos Parlamentą rinkėjai aiškiai išreiškė savo poziciją – jie nusivylę Europos darbu. Jie reikalauja pokyčių, todėl dėmesys krypsta į jiems rūpimus dalykus: ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą. Ir jie nori, kad ES jiems padėtų, o ne įsakinėtų.
Tą aiškiai rodė išaugęs prieš ES pasisakančių partijų populiarumas, sumažėjęs rinkėjų aktyvumas daugumoje šalių ir sumenkusi parama didžiausioms Europos Parlamento frakcijoms.
Todėl klausimas Europos lyderiams: kaip mes reaguosime į šią žinią?
Visa tai turėtų būti įspėjimas vadovams visoje Europoje. Europos Sąjungos ateitis pavojuje. Europos Sąjunga turi arba pasikeisti, arba susitaikyti su tolesniu nuosmukiu.
Didžiosios Britanijos pozicija aiški – mes norime, kad ES pavyktų. Kad būtų puoselėjama laisvė, taika ir demokratija visame žemyne bei skatinama gerovė. Šiandien tai pagrindinė Europos Sąjungos užduotis, kuriai įgyvendinti reikia atviresnės, į išorę žvelgiančios, lanksčios ir konkurencingos ES. Taip pat būtinas drąsus vadovavimas – reikalingi žmonės, pasirengę rūpintis rinkėjams nerimą keliančiais klausimais ir atremti Europai kylančius iššūkius.
Pirmasis išmėginimas – tai naujo Europos Komisijos pirmininko paskyrimas.
Pagal ES sutartis, kurias ratifikavo nacionaliniai parlamentai, kandidatą į Europos Komisijos vadovus siūlo ES vyriausybių vadovai, nors lyderiai ir turi „atsižvelgti“ į Europos Parlamento rinkimų rezultatus. Po to EP nariai balsuoja dėl šio kandidato slaptu balsavimu. Tai aiškus procesas, įtvirtintas Lisabonos sutartyje po painių derybų dėl pusiausvyros tarp valstybių narių ir Europos Parlamento.
Vis dėlto kai kurie EP nariai išrado naują procesą, skirtą ir pasirinkti, ir išrinkti kandidatą. Visos pagrindinės politinės partijos iškėlė pagrindinius kandidatus – vadinamuosius „spitzenkandidaten“ – per rinkimus ir sudarė slaptą susitarimą suvienyti jėgas po rinkimų remiant daugiausiai vietų laimėjusios partijos pagrindinį kandidatą. Tokiai koncepcijai niekuomet nepritarė Europos Vadovų Taryba. Ji nebuvo derybų tarp Europos institucijų objektas. Ir jos nėra ratifikavęs nė vienas nacionalinis parlamentas.
Nepaisant to, „spitzenkandidaten“ idėjos rėmėjai įrodinėja, kad rinkimai įvyko, Europos žmonės išrinko Jeaną Claude’ą Junckerį Komisijos pirmininku ir todėl pasirinkdami kitą kandidatūrą išrinktieji šalių lyderiai pasielgtų nedemokratiškai.
Tai jokiu būdu nėra J. C. Junckerio, patyrusio Europos politiko, puolimas – taip teigti būtų absurdas. Dauguma europiečių Europos Parlamento rinkimuose nebalsavo. Daugumoje valstybių narių rinkėjų aktyvumas smuko. Niekur J.C. Junckeris nebuvo įrašytas į balsavimo biuletenius. Netgi Vokietijoje, kurioje „spitzenkandidaten“ idėjai aptarti buvo skirta daugiausiai eterio laiko, tik 15 proc. rinkėjų apskritai žinojo, kad jis yra vienas iš kandidatų. Jis neapsilankė kai kuriose valstybėse narėse. Tie, kurie balsavo, rinko savo europarlamentarus, o ne Komisijos pirmininką. J.C. Junckeris niekur nebuvo iškeltas ir niekas jo neišrinko.
Pritarus tokiam reikalavimui būtų padaryta didelė žala Europai ir susilpnintas, o ne sustiprintas, ES demokratinis teisėtumas.
Tokiu būdu valdžia pereitų iš nacionalinių vyriausybių Europos Parlamentui be rinkėjų pritarimo. Realybėje taip būtų užkirstas kelias pareigas einančiam ministrui pirmininkui ar prezidentui kada nors vadovauti Europos Komisijai – dirbtinai suvaržant talentingus žmones būtent tada, kai Europos Sąjungai būtina išsirinkti pačius geriausius.
Europos Komisija būtų politizuota – apie šį pavojų įspėjo Giscard‘as d‘Estaingas, kai daugiau nei prieš dešimtmetį buvo atmestas pasiūlymas, jog Komisijos pirmininką turėtų rinkti Europos Parlamento nariai. Jis perspėjo, kad Komisijai taptų sunku „įkūnyti Sąjungos nešališkumą ir bendrą gerovę“. Iškiltų grėsmė pasitikėjimu Komisijos gebėjimu tinkamai naudotis jai suteikiamais kontrolės ir ginčų sprendimo įgaliojimais. O svarbiausia – būtų uždegta žalia šviesa tiems, kurie nori slapčia pažeisti ES taisykles.
Taisykles, kurias ratifikavo mūsų nacionaliniai parlamentai ir kurios nustatytos tarptautinėje teisėje. Nesvarbu, norime daugiau tiesioginės demokratijos Europoje ar ne – mes visi turėtume įstengti susitarti, kad pirmiausia privalome laikytis pagrindinio įstatymo.
Daugelis žmonių giliai nuogąstauja dėl tokio požiūrio, dėl slapto valdžios pasisavinimo. Ir mes neturėtume susitaikyti su šia padėtimi, nes žinome, jog taip bus sukurtas pavojingas precedentas ateičiai.
Turime sutelkti dėmesį į tinkamiausio kandidato į Komisijos pirmininkus paieškas. Tai turi būti asmuo, kuris gali vykdyti reformas, kuris skatina ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą ir kuris pripažįsta, kad didžiausią naudą Europai gali atnešti veiksmai nacionaliniu lygiu – sąžiningas ir patikimas tarpininkas, galintis vėl patraukti Europos rinkėjus.
Didžioji Britanija garsėja tuo, jog pasisako už demokratiją ir gina savo nacionalinius interesus. Tačiau dabar kalbame apie kovą už Europos interesus. Ir šiuo klausimu vieningai sutaria trys pagrindinės JK politinės partijos.
Atėjo laikas Europos valstybių lyderiams išdrįsti apginti savo įsitikinimus, savo vietą ES ir tai, kas teisinga Europos ateičiai. Atėjo laikas pasiūlyti kandidatą, kuris įtikins Europos rinkėjus, jog mes imamės veiksmų jų problemoms spręsti.
Pastarojo meto įvykiai primena mums kainą, kurią sumokėjo Europos tautos kovoje už mūsų laisvę ir demokratiją. Vedini Europos dvasios motyvų, per praėjusius dešimtmečius mes nuėjome ilgą kelią – gerbdami mūsų skirtumus, laikydamiesi taisyklių ir visi kartu kantriai skindamiesi kelią į priekį. Ir būtent šia kryptimi privalome tęsti savo darbus šiuo visai Europai svarbiu momentu.