Ne visi bandymai buvo sėkmingi, bet kai kurie gyvūnai Šaltojo karo metais iš tikrųjų buvo pasitelkti žvalgybai, įskaitant varnas, kurios atgabendavo ir nugabendavo tam tikrus objektus; karvelius, kurie įspėdavo apie priešo pasalą, bei kates, kurios pasiklausydavo žmonių pokalbių.
Bobas Bailey, kuriam šiuo metu yra 76-eri, buvo Karinio jūrų laivyno jūrinių žinduolių programos dresavimo direktorius. Vėliau jis prisijungė prie zoologijos sodo „IQ Zoo“ ir tapo įmonės „Animal Behavior Enterprises“ (ABE), kuriai priklausė šis zoologijos sodas, generaliniu direktoriumi.
Šio zoologijos sodo lankytojai savo vaikams galėdavo parodyti vištas, žaidžiančias beisbolą, ar papūgas, minančias dviratį. Tačiau „IQ Zoo“ pradėjo gauti finansavimą iš vyriausybės agentūrų, įskaitant ir Centrinę žvalgybos valdybą (CŽV), kad gyvūnai būtų panaudoti ir kitais tikslais.
Zoologijos sodo įkūrėjai Kelleras Brelandas ir jo žmona Marian buvo psichologo B. F. Skinnerio studentai. Būtent B. F. Skinneris išvystė idėją, kad gyvūnus galima išdresuoti taip, kad jie atliktų sudėtingas užduotis.
Antrojo pasaulinio karo metais B. F. Skinneris gavo gynybos finansavimą sukurti karveliais paremtą automatinį taikiklį raketoms, tačiau jis niekada nebuvo panaudotas.
Prieš darbą zoologijos sode „IQ Zoo“ B. Bailey vadovavo Karinio jūrų laivyno delfinų programai, pagal kurią šie žinduoliai buvo dresuojami aptikti ir nukenksminti minas.
Dalinai išslaptintame viename 1976 metų CŽV dokumente apie delfinų dresavimą pažymima, kad sovietai „taip pat analizuoja ir kopijuoja JAV sistemas, galimai kurdami atsakomąsias priemones tam tikroms JAV sistemoms“.
Netrukus po to, kai pradėjo dirbti ABE, B. Bailey ėmėsi „akustinių katyčių“ projekto – CŽV Mokslo ir technologijų direktoratas pasiūlė panaudoti kates kaip pasiklausymo prietaisus.
B. Bailey teigimu, jie rėmėsi mintimi, kad niekas neatkreips dėmesio į aplinkui šmirinėjančią katę.
„Pamatėme, jog galime išmokyti kates pasiklausyti balsų. Katės daugiau dėmesio skiria žmonių balsams, ir kur kas mažiau – kitiems garsams“, - pasakojo B. Bailey.
Jo komanda, pasitelkusi kochlearinius implantus, pamėgino paversti katę savotišku siųstuvu: nuo vidinės katės ausies ėjo laidas, sujungtas su baterija ir prietaisu, implantuotais jos krūtinės ląstoje.
Katės judesius buvo galima kontroliuoti – kairėn, dešinėn, arba tiesiai – pasitelkus ultragarso signalus.
„Akustinės katytės“ likimą gaubia paslaptis, nes liudijimai apie šį projektą yra prieštaringi.
Buvęs CŽV pareigūnas Victoras Marchetti savo knygoje „The Wizards of Langley“ tvirtino, jog katę suvažinėjo taksi ir jos nespėta panaudoti.
Pats B. Bailey teigia, kad varnos ir katės sėkmingai tarnavo žvalgybai. Tačiau 1975 metais pradėjus tyrimą dėl kelių vyriausybės žvalgybos tarnybų piktnaudžiavimo valdžia, jo projektai neteko finansavimo.