Didžiulis 2011 m. žemės drebėjimas ir jį sekęs cunamis virto ne tik didele ir brangia Japonijos katastrofa: jis paveikė visą pasaulį. Po baisios avarijos Fukušimoje pasaulis suabejojo atomine energetika, ar ją naudoti, nenusprendžia ir pati Japonija. Tuo tarpu tūkstančiai darbininkų, net ir suvokdami pavojų sveikatai, likviduoja avarijos padarinius Fukušimoje.
DELFI skaitytojai Svarbiausiu 2011-ųjų metų įvykiu išrinko cunamį Japonijoje bei avariją Fukušimos atominėje elektrinėje.
Per šią stichinę nelaimę žuvo 15 538 žmonės, 7 060 laikomi dingusiais, daugiau nei 7 tūkst. gyventojų buvo sužeista. Dėl cunamio sukeltos avarijos jėgainėje iš teritorijos aplink elektrinę buvo evakuota daugiau nei 80 tūkst. gyventojų.
Dabar Japonai pripažįsta, kad nesitikėjo, jog šalį gali užklupti tokio dydžio ir galingumo cunamio banga. Nuolat žemės drebėjimų krečiama valstybė įprato gyventi pavojaus akivaizdoje, pritaikė tam rafinuočiausias technologijas: tarkim, Tokijuje būsto nuomos kaina priklauso nuo to, ar namas (dauguma jų – daugiaaukščiai) pritaikytas išlaikyti žemės drebėjimą. Skamba keistai, bet japonai išvystė technologijas iki tokio lygio, kad sugeba pastatyti dangoraižius ant ratukų, kurie drebant žemei nesubyrėtų ir linguodami netgi vienas kito neliestų. O štai Japonijos URM keletą metų vykdė brangų pastato rekonstrukcijos projektą: pastatas buvo pakeltas nuo pamatų, pamatai pritaikyti išlaikyti žemės drebėjimą.
Vienoje iš labiausiai cunamio paveiktų miestų – žvejybiniame Išinomakyje - gyventojai jautėsi gana saugūs už specialaus bangolaužio, kuris buvo pastatytas po ankstesnio cunamio, atsiritusio po žemės drebėjimo Čilėje. Deja, 10 metrų banga nušlavė bangolaužį kaip šapelį, užliejo 600 metrų žemyno ir sugriovė 80 proc. iš 700 prie uosto stovėjusių namų. Ekspertai dabar netgi svarsto, ar tokie bangolaužiai nepaveikė priešingai, t.y. gali būti, kad jie netgi sustiprino cunamio bangos galingumą.
Nukentėjusiesiems nuo cunamio per 40 dienų didžiausios Japonijos statybos bendrovės Išinomakyje pastatė tūkstančius laikinųjų namų (tiesa, statybas pagreitino tai, kad Išinomakyje jau anksčiau buvo parengta infrastruktūra, nes buvo tikimąsi, jog namus statysis verslo bendrovės). Juose žmonės praleis 3-5 metus, kol jiems bus pastatyti nuolatiniai būstai. Tvarkingus ir vienodus namukus gyventojai paįvairina spalvingais grafičiais.
Nuniokotose pakrantėse Išinomakio ir netoliese esančio didesnio Sendai miesto bendruomenės gyvenamųjų namų nebestatys: čia numatytos rekreacinės zonos – parkai, žirgynai, dviračių takai, teniso kortai, golfo laukai. Viską ketinama pabaigti per penkerius metus. Nukentėjusių miestų savivaldybės galvoja ne tik, kaip atstatyti pakrantes, bet ir kaip geriau apsisaugoti nuo cunamio ateityje, kaip būstams užtikrinti energijos tiekimą stichijos atveju, kaip apmokyti gyventojus padėti vieni kitiems. Į tai investuojami milijardai JAV dolerių.
Dauguma pasaulio atominės energetikos neatsisakys
Pasaulis į Fukušimos avariją sureagavo iš karto: Vokietija pranešė uždaranti visas atomines elektrines, skubama peržiūrėti senesnių atominių elektrinių tinkamumą eksploatavimui.
Tuo tarpu Japonijos vyriausybė laužo galvą dėl atominės energetikos ateities. Iš vienos pusės suvokiama, kad atominė energetika išlieka viena iš pigiausių, iš kitos pusės bijomasi didžiulio visuomenės spaudimo. Gyventojai, smulkūs ūkininkai ir kai kurie verslininkai protestuoja prieš atominę energetiką, nes Fukušimos avarija sukrėtė savo mastu, radiacijos nutekėjimas jaučiamas iki šiol ir tai kirto per šios prefektūros gyventojų pajamas.
„14 metrų cunamio banga buvo dvigubai didesnė, nei prieš 40 metų pastatyta Fukušimos atominė elektrinė galėjo išlaikyti. Tokios stichijos nėra dažnos, tačiau jos turėjo būti suplanuotos projektuojant Fukušimos reaktorius: šiame regione pastaruosius 100 metų įvyko nemažai 8,5-9,5 balo žemės drebėjimų, o Japonija yra dažniausiai patirianti cunamius teritorija pasaulyje, jų bangų aukštis kartais siekia netgi 30 m.“, - pabrėžia JAV fizikos ir energetikos sistemų profesorius Ernestas Monizas žurnalo „Foreign Affairs“ lapkričio-gruodžio numeryje. Jis primena, kad dar prieš ketverius metus didžiausia pasaulio Kazhiwazaki-Kariwa atominė elektrinė buvo uždaryta po žemės drebėjimo, kuris buvo didesnis, nei elektrinė galėjo išlaikyti.
Nagrinėjant Fukušimos atominės elektrinės priežastis, pasigirsta nuomonių, kad elektrinės darbuotojai nebuvo gerai apmokyti kaip elgtis, jei nutrūks aušinimas, ir nežinojo, kad autonominis aušinimas įsijungia automatiškai ir po kiek laiko išsijungia: neva nebuvo žinoma, kad jį reikėjo dar kartą įjungti rankiniu būdu.
„Per pastaruosius 40 metų mokslas seismologijos ir potvynių pasekmių srityse smarkiai progresavo. Šios naujos žinios turi būti pritaikomos ne tik statant naujus reaktorius, bet ir renovuojant senuosius“, - rašo E.Monizas. Pasak jo, dėl Fukušimos avarijos pasauliui atsisakyti atominės energetikos būtų klaida, nes ji pigi ir mažai teršianti. Kinija, kurioje šiuo metu yra 40 proc. pasaulio atominių elektrinių, Indija, Rusija, Pietų Korėja kuriose kartu sudėjus yra kiti 40 proc. atominės energetikos atsisakyti neketina.
Fukušimoje – 18 000 darbininkų
Likviduodami avarijos padarinius Fukušimoje nuo avarijos dienos plušo 18 000 darbininkų. Paakinti įvairių motyvų, jie ryžosi rizikingam darbui. Darbininkus motyvuoja ne tik geras atlygis: dalis iš jų ar jų šeimos patys nukentėję nuo ankstesnių žemės drebėjimų ir yra vedini pilietinės pareigos, rašoma „Vanity Fair“ sausio mėn. numeryje. Svarbi japonų mentaliteto dalis yra drąsa ir pasiaukojimas, pareiga ir paklusnumas. Beveik kiekvienas japonų mitas kalba apie herojų, kuris verčiau mirs, nei nuvils savo šeimininką ar bendruomenę.
Fukušimos darbininkus konsultuojantis radiacijos ekspertas dr. Robertas Gale’as, neįkainojamos patirties įgijęs Černobilyje, sako, jog po branduolinių avarijų kylanti emocijomis pagrįsta isterija yra tokia ne mažiau kenksminga nei apsinuodijimai. „Po avarijos Černobilyje dėl radiacijos baimės buvo padaryta daugiau kaip 250 tūkst. nereikalingų abortų: daugybė žmonių buvo blogai informuoti“, - sako jis „Vanity Fair“. Darbininkai baiminasi dėl to, kad bus apšvitinti ir tai paveiks jų artimuosius, todėl R. Gale’as kantriai atsakinėja į jų klausimus. Vienas iš darbininkų Sgibata klausia: „Jei radiacija patenka ant mano rankų ir odos, žinau, kaip ją nusiplauti, bet ką daryti, jei ji patenka į organizmo vidų?“. Tuomet R.Gale’as atsako, jog į vidų patekusi radiacija per 2,5 mėn. išnyksta iš organizmo, o per 2 metus – išnyksta visi pėdsakai, bet, žinoma, reikia saugotis“.
Kitas darbininkas Ishikawa klausia, ar jo darbas Fukušimos zonoje gali paveikti jo šeimą ir draugus. Ekspertas sako, kad ne: „Radiacija pereina per jus, kai grįšite namo, ji nepaveiks jūsų šeimos. Yra du radiacijos tipai – organizmo viduje (ši svarbiausia ir pavojingiausia) ir išorėje, kuri nėra tokia pavojinga“. „Dauguma žmonių bėga kuo toliau nuo avarijos vietos, o mes traukiate link jos. Arba mes labai drąsūs, arba – visiški bepročiai“, - mąsto R.Gale’as.