aA
Lapkričio pradžioje vykusiuose JAV prezidento rinkimuose balsavo 66.9 proc. balsavimo teisę turinčių JAV piliečių. Tai – didžiausias aktyvumas per pastaruosius 150 metų, paprastai JAV rinkėjai gerokai pasyvesni. Apie JAV rinkėjų tradiciškai žemą aktyvumą savo naujoje knygoje „Sumaištis. Kaip šalys išgyvena krizes“ (vertė Vytautas Grenda, leidykla „Kitos knygos“) pasakoja civilizacijų istorikas Jared Diamond. Pateikiame Delfi skaitytojams knygos ištrauką.
Jared Diamond
Jared Diamond
© Leidykla "kitos knygos"

Rinkimai visada yra demokratijos esmė. Jei šalis turi konstituciją ar įstatymus, apibrėžiančius jos valdymo formą kaip demokratinę, tačiau iš tikrųjų piliečiai balsuoti negali, – arba galėdami nebalsuoja, – tada jos santvarka neverta demokratijos vardo. Pagal šį kriterijų Jungtinės Valstijos tik pusiau nusipelno būti vadinamos demokratine šalimi. Beveik pusę balsavimo teisę turinčių Amerikos piliečių nebalsuoja net per prezidento rinkimus, nors šios renkamosios pareigos svarbiausios. Amerikiečių, kurie per prezidento rinkimus turėdami balsavimo teisę nebalsavo, keturis pastaruosius kartus buvo apie 100 milijonų. Kai ateina laikas nuspręsti, kam teks žemesnės renkamosios pareigos, rinkimuose nedalyvaujančių piliečių dalis daug didesnė. Pavyzdžiui, manasis Los Andželas yra vienas didžiausių JAV miestų, o iš visų renkamųjų pareigų svarbiausios jame yra mero. Tačiau per pastaruosius mero rinkimus 80 proc. teisę turinčių miesto gyventojų nebalsavo.

Rinkėjų aktyvumą galima nusakyti keliais būdais. Pirma, galima nurodyti reikiamo amžiaus sulaukusių ir rinkimuose dalyvavusių gyventojų dalį. Kitas būdas, kuriuo gaunamas rodiklis šiek tiek didesnis, – pasakyti teisę balsuoti turinčių ir balsavusių rinkėjų dalį. (JAV balsavimo teisę turi tik 92 proc. reikiamo amžiaus sulaukusių gyventojų; kiti 8 proc. daugiausia yra pilietybės neturintys gyventojai, kaliniai ir už sunkius nusikaltimus teisti į laisvę išėję asmenys.) Trečias, didžiausią skaičių gauti leidžiantis būdas yra apskaičiuoti registruotų ir rinkimuose dalyvavusių rinkėjų dalį; dėl priežasčių, kurias toliau aptarsiu, nemažai teisę balsuoti turinčių asmenų balsuoti neužsiregistruoja.

Skaičiuojant visais trimis būdais, išvados sutampa: pagal rinkėjų aktyvumą JAV yra turtingų demokratinių šalių (tų, kurios priklauso Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai – OECD) sąrašo gale. Pažiūrėkime į kontekstą: kiek registruotų rinkėjų vidutiniškai dalyvauja kitų demokratinių šalių rinkimuose? Australijoje, kur pagal įstatymus balsuoti privaloma, rinkimuose dalyvauja 93 proc. registruotų rinkėjų, Belgijoje – 89 proc., o daugumoje kitų Europos ir Rytų Azijos demokratinių šalių – nuo 58 iki 80 proc. Indonezijoje, kur nuo 1999 metų vėl vyksta laisvi demokratiniai rinkimai, aktyvumas svyruoja nuo 86 iki 90 proc.; o Italijoje nuo 1948 metų jis kai kada pasiekdavo 93 proc.

Palyginkime: teisę balsuoti turinčių JAV rinkėjų aktyvumas nacionaliniuose rinkimuose yra tik 60 proc. tais metais, kai renkamas prezidentas, ir 40 proc. per prezidento kadencijos viduryje vykstančius Kongreso rinkimus. Didžiausias pastarųjų laikų Amerikos istorijoje aktyvumas užregistruotas 2008 metais ir siekė vos 62 proc., tai yra buvo daug mažesnis net ir už mažiausią aktyvumą pastarųjų laikų Italijos ir Indonezijos rinkimuose. Klausiami, kodėl nesivargina balsuoti, registruoti amerikiečiai dažniausiai atsako nepasitikintys valdžia, netikintys, kad balsuoti verta, arba nesidomintys politika.

Tačiau yra ir kita priežastis, kodėl daugelis amerikiečių nesinaudoja teise balsuoti: negali, nes nėra užsiregistravę. Šią savitą Amerikos demokratijos ypatybę reikia paaiškinti. Daugelyje demokratinių šalių teisę balsuoti turintiems piliečiams dėl „registracijos“ nieko daryti nereikia: tuo pasirūpina valdžia, pagal turimus vairuotojų pažymėjimų turėtojų, mokesčių mokėtojų ir šalies gyventojų sąrašus ar kitas tokias duomenų bazes automatiškai sudarydama visų registruotų asmenų sąrašą. Pavyzdžiui, Vokietijoje kiekvienas 18 metų sulaukęs vokietis iš valdžios automatiškai gauna kortelę su pranešimu apie artėjančius rinkimus, kuriuose jis turės teisę balsuoti.

JAV padėtis sudėtingesnė. Būti Amerikos piliečiu ir turėti teisę balsuoti, kurią gauna kiekvienas vyresnis nei 18 metų neįkalintas ir už sunkų nusikaltimą neteistas asmuo, neužtenka – reikia dar ir užsiregistruoti balsuoti. Istoriškai JAV nuo seno trukdoma registruotis ištisoms tinkamo amžiaus sulaukusių asmenų grupėms. Didžiausią tokią grupę sudarė moterys, kurios negalėjo balsuoti iki 1919 metų. Kitoms grupėms, iš kurių paminėtini afroamerikiečiai, kitos mažumos ir imigrantai, buvo trukdoma registruotis sudarant tokias kliūtis kaip asmens mokestis, raštingumo patikrinimas ar „senelio straipsnis“. (Tai yra jei balsuoti negalėjo jūsų senelis, negalite tam registruotis ir jūs.) Žinoma, įstatymuose nebuvo atvirai išdėstyta, kad šių priemonių tikslas yra sutrukdyti balsuoti afroamerikiečiams. Vis dėlto visiems buvo aišku, jog tokiomis kliūtimis kaip senelio straipsnis siekiama užtikrinti, kad afroamerikiečiams užsiregistruoti balsavimui būtų neįmanoma, ir jomis tikrai pavykdavo tam sutrukdyti.

Jei esate linkę tokias kliūtis laikyti nesvarbia ir jau išnykusia tolimos praeities liekana, žinokite, kad Floridos valstijoje 2000 metais iš registruotų rinkėjų sąrašų buvo išbraukta maždaug 100 000 potencialių rinkėjų – beveik vien demokratų. Floridoje, taigi ir JAV apskritai, tas išbraukimas padarė nepaprastai didelę įtaką tų metų prezidento rinkimų rezultatams, – laimėjo George’as Bushas, o ne Alas Gore’as, – ir kur kas didesnę, nei vos keli šimtai nekokybiškai perforuotų ir dėl to neskaičiuotų biuletenių, nors dėl jų kilusiems ginčams visuomenė vėliau skyrė daug dėmesio. Paplitęs klaidingas aiškinimas, kad būtent tie biuleteniai ir lėmė rinkimų rezultatus. Amerikos rinkėjų registracijos sistema turi esminį trūkumą: Floridoje ir daugelyje kitų valstijų registruotų rinkėjų sąrašai ir rinkimų eiga priklauso nuo šališkų valstijos ir savivaldybės lygmens procedūrų, o ne nuo tokių, kurios nešališkai vykdomos nacionaliniu lygmeniu. Šališki rinkimus prižiūrintys valstijų pareigūnai dažnai siekia apsunkinti balsavimą tiems piliečiams, kurie tikriausiai rinktųsi kitą politinę partiją nei jie.

Sumaištis. Kaip šalys išgyvena krizes
Sumaištis. Kaip šalys išgyvena krizes
© Leidykla "kitos knygos"

Pastarųjų laikų Amerikos istorijoje rinkėjų registracijos procedūros balsuojančiųjų gretas labiausiai pagausino 1965 metais priėmus Balsavimo teisių įstatymą, uždraudusį registracijos metu atlikti „raštingumo patikrinimą“ ir suteikusį federalinei valdžiai teisę prižiūrėti apygardas, turinčias registracijos trukdymo precedentų. Rezultatas – pietinėse JAV valstijose afroamerikiečių rinkėjų registracijos rodiklis pašoko nuo 31 iki 73 proc., o visoje šalyje išrinktų afroamerikiečių pareigūnų skaičius – nuo mažiau nei 500 iki daugiau nei 10 000. 2006 metais Kongresas beveik vienbalsiai nusprendė šio įstatymo formuluotę atnaujinti. Tačiau 2013 metais JAV Aukščiausiasis Teismas, 5 teisėjams nubalsavus „už“ ir 4 „prieš“, panaikino 1965 metais Kongreso įvestus prižiūrėtinas apygardas apibrėžiančius kriterijus. Teismas rėmėsi prielaida, kad patobulinus afroamerikiečių rinkėjų registracijos procedūras tai esą pasidarė nebūtina. Tada valstijų įstatymų l.idžiamosios institucijos rinkėjų registracijai suskubo kurti pačias įvairiausias naujas kliūtis. Iki 2004 metų nė vienoje iš 50 JAV valstijų parodyti valdišką asmens dokumentą su nuotrauka iš registruotis ar balsuoti norinčių rinkėjų nereikalauta. Iki 2008 metų sprendimą jų reikalauti priėmė tik dvi valstijos, tačiau po minėto Aukščiausiojo Teismo sprendimo reikalavimą parodyti asmens dokumentą su nuotrauka (paprastai vairuotojo pažymėjimą arba pasą) arba kitokius panašius ribojimus nedelsdamos įvedė dar 14 valstijų. Dabar ir dauguma kitų valstijų arba yra priėmusios dokumentų reikalavimus, arba svarsto mintį juos priimti.

Ankstesniais laikais galiojo „senelio straipsniai“ – veiksminga priemonė atimti iš afroamerikiečių balsavimo teises, sugalvota būtent šiam tikslui, nors konkrečiai šios gyventojų grupės įstatymo tekste ir neminint. Labai panašiai sumanyti ir šiuolaikiniai neką mažiau veiksmingi rinkėjų suvaržymo metodai. Reikiamą asmens dokumentą turinčių potencialių baltųjų rinkėjų dalis gerokai didesnė nei afroamerikiečių ar iš Lotynų Amerikos kilusių asmenų (kai kuriose amžiaus grupėse net trigubai didesnė), o turtingieji tokį dokumentą turi dažniau nei skurdžiai. Tai lemia banalios priežastys, niekaip tiesiogiai nesusijusios su tuo, ar žmonės nusipelno teisės balsuoti: pavyzdžiui, neturtingesnieji ir afroamerikiečiai apskritai dažniau neturi vairuotojo pažymėjimo, nes nėra sumokėję baudos už eismo taisyklių nesilaikymą. Alabamos valstija uždarė Variklinių transporto priemonių departamento kontoras (kurios išduoda vairuotojo pažymėjimus) tose apygardose, kur gyvena daug afroamerikiečių. Visuomenei pasipiktinus, valstija kontoras vėl atidarė, tačiau jos veikia tik vieną dieną per mėnesį. Teksaso valstijoje tokio departamento kontoros veikė tik trečdalyje apygardų, todėl kai kurie norintys balsuoti ir pasiryžę įvykdyti asmens dokumento reikalavimą asmenys buvo priversti dėl vairuotojo pažymėjimo nukeliauti net 400 kilometrų.

Norintiems užsiregistruoti ir balsuoti kyla ir kitų kliūčių – jos priklauso nuo valstijos. Kai kurios valstijos sudaro rinkėjams palankias sąlygas: leidžia registruotis pačią rinkimų dieną arba, asmeniškai balsuoti neatvykus, išsiųsti biuletenį paštu, o rinkimų apylinkės veikia vakarais ir savaitgaliais. Tačiau kitose valstijose sąlygos nepalankios: vienur iš rinkėjų reikalaujama per trumpą laikotarpį užsiregistruoti dar iki rinkimų dienos, o kitur apylinkės veikia tik darbo valandomis arba tik šiokiadieniais. Tačiau skurdesni gyventojai (tarp jų ir tie, kurie sudaro didžiausias mūsų mažumas) negali sau leisti neateiti į darbą ir stovėti ilgose eilėse, kol galės užsiregistruoti ar balsuoti.

Iš dalies dėl to, kad sudaromos visos šios apgalvotos kliūtys, rinkimuose dalyvauja virš 80 proc. visų daugiau nei 150 000 dolerių pajamų gaunančių amerikiečių, tačiau mažiau nei 50 proc. tų, kurie uždirba iki 20 000. Taigi kliūtys turi įtakos ne tik JAV prezidento, bet, kai varžosi apylygiai pretendentai, dažnai ir kasmetiniams Kongreso, valstijos valdžios ar savivaldybių rinkimų rezultatams.

Mažas Amerikos rinkėjų aktyvumas, – ar laisvai pasirinktas, ar nulemtas prieš jų valią taikomų priemonių, – sudaro knygoje „Sumaištis“ aptariamų esminių Amerikos demokratijos privalumų antrąją pusę. Tokiems privalumams priskirtini galimybė piliečiams diskusijose aptarti ir, įvertinus, priimti arba atmesti bet kokį pasiūlymą; piliečių žinojimas, kad jų balsas girdimas, ir galimybė nesiveliant į konfliktus išsakyti nuomonę; mažesnis piliečių smurtinių veiksmų pavojus; paskatos ieškoti kompromisų; valdžios stimulas investuoti į visus piliečius (nes, šiaip ar taip, jie gali balsuoti), o ne tik į sluoksnelį, sudarantį visuomenės žiedą. Kai amerikiečiai nusprendžia nebalsuoti, per rinkimus yra blogai informuojami arba dalyvauti apskritai negali, JAV šiuos privalumus praranda.

Knygoje „Sumaištis. Kaip šalys išgyvena krizes“ J. Diamondas lygina šešias vienokį ar kitokį neramų metą išgyvenusias šalis: Japoniją, kuri, atvykus JAV komodorui Perryʼiui buvo priversta atsiverti pasauliui, Suomiją, su kuria pradėjo karą Sovietų Sąjunga, Čilę ir Indoneziją, išgyvenusias kruvinus perversmus, ir po Antrojo pasaulinio karo persimainiusias Vokietiją bei Australiją. Penkiose iš šešių lyginamų šalių autorius yra gyvenęs ir moka vietines kalbas. „Sumaištis“ tęsia garsiausio J. Diamondo kūrinio „Ginklai, mikrobai ir plienas“ pradėtą knygų ciklą, siekiantį paaiškinti, kas priverčia civilizacijas kilti ir kristi.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Iš Vilniaus organizuojamuose renginiuose – „Putino virėjo“ pėdsakai (57)

Jevgenijus Prigožinas , taip pat žinomas kaip „Putino virėjas“ FTB ieškomas dėl kišimosi...

Infektologas apie laukiamą „Johnson & Johnson“ vakciną: ji turi net kelis pranašumus (172)

Žalios šviesos JAV sulaukusi „Johnson & Johnson“ vakcina, jei nekils nesklandumų, per...

Lietuvoje nustatyti dar 25 iš Jungtinės Karalystės kilusio viruso linijos atvejai (42)

Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (NVSPL), koordinuojanti koronaviruso...

Sveikatingumo klubų asociacija: kartais atrodo, kad draudimai veikloms, pateikiami skaičiai yra „piešiami iš lubų“

Realios pagalbos iš Vyriausybės sporto ir sveikatingumo klubai teigia nesulaukią, o leidimas...

Landsbergis apie aistras dėl Stambulo konvencijos: įsikišti galėtų ir teisėsauga (353)

Konservatorių lyderis ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad...

Rusijai – pirmosios Bideno sankcijos JAV pareigūnas: siunčiame aiškų signalą (55)

JAV prezidento Joe Bideno administracija antradienį paskelbė sankcijų Rusijos pareigūnams ir...

Po raginimų rasti pievose padegto BMW savininką sukilo ir policija, ir aplinkosaugininkai: deja, baudos nėra kam skirti (33)

Skambant rusiškai muzikai vaikinas pievose benzinu apipylinėja penktosios serijos BMW , Lietuvoje...

Ekologinis kriminalas Salantuose: kas į vandenį leidžia kurą vis dar neaišku, tačiau jau rastas neteisėtas vamzdis (1)

Pasitelktos gausesnės aplinkosaugininkų pajėgos Salantų miestelyje (Kretingos r.) šiandien tęsia...

Rusija susirūpino žodžio laisve Baltijos šalyse: už baudžiamus propagandistus stojo mūru (398)

Su žiniasklaidos laisve Rusijoje – prasta padėtis jau senokai. Be to, su Kremliumi susijusi...