Iš pačios jėgainės belikę griaučiai. Po 4-ojo bloko reaktoriaus sprogimo 1986 metų balandžio 26-osios paryčiais jos kiti reaktoriai buvo vienas po kito išjungti, o nuo 2000 metų šis didžiulis kompleksas nebegamina nė vato elektros energijos.
Tačiau vos už kelių šimtų metrų nuo apsauginiu „sarkofagu“ apgaubto sprogusio reaktoriaus šimtai darbininkų stato didžiulį naują gaubtą, kuris taps pirmuoju žingsniu, stengiantis pašalinti daugybę tonų radioaktyvių atliekų.
Naujo patikimo apsauginio gaubto (New Safe Confinement) projektas, kainuosiantis apie 2 mlrd. eurų ir finansuojamas tarptautinių donorų, tarp kurių yra ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, yra lenktynės su laiku. Blogiausia, kad tiksliai nežinoma, kiek laiko dar likę.
Po sprogimo ir gaisro, paskleidusio radioaktyvių teršalų debesį didelėje Rytų ir Šiaurės Europos dalyje, Sovietų Sąjungos inžinieriai pastatė virš sugriuvusio bloko apsauginį plieno ir betono gaubtą, turintį apsaugoti nuo teršalų sklaidos. Sarkofagas buvo paskubomis pastatytas vos per penkis mėnesius ir turėjo laikyti apie 30 metų, o dabar pastebima aiškių požymių, kad jo konstrukcija yra smarkiai susilpnėjusi.
Kai naujas statinys, panašus į 30 aukštų namo dydžio angarą, bus baigtas montuoti, jis bus lėtai nustumtas bėgiais virš senojo sarkofago ir reaktoriaus bloko. Po to kibernetiniai aparatai viduje pradės ardyti sarkofagą ir sunaikintą reaktorių, o surinktos atliekos bus gabenamos į netoliese įrengtą saugyklą. Planuojama, kad šis procesas turėtų prasidėti 2017 metais.
„Arka dabar yra viso aukščio, viso pločio ir viso ilgio – 108 m aukščio, 250 m pločio ir 150 m ilgio. Ji taps saugiu gaubtu virš 4-ojo reaktoriaus; planuojama, kad ji laikys 100 metų ..., suteikdama Ukrainai galimybę išardyti 4-ąjį reaktorių ir padaryti jį saugiu visam laikui“, – aiškino Prancūzijos konsorciumo „Novarka“, statančio šį gaubtą, saugos direktorius Davidas Driscollas.
Kiek toliau nuo statybų aikštelės, kur jau nebegirdėti sunkiųjų mašinų burzgimo ir įrankių dundesio, ištuštėjusį Pripetės miestą gaubia tyla.
Už 4 km nuo elektrinės esantis miestas buvo pastatytas jos darbininkams. Jis buvo atidarytas 1970 metais ir įkūnijo sovietinę svajonę: miestą sudarė tvarkingai išrikiuotų daugiabučių rajonai, išdėstyti aplink didelę centrinę aikštę, prie kurios stūkso didelis viešbutis ir kultūros rūmai „Energetik“.
50 tūkst. ten gyvenusių žmonių buvo skubiai evakuoti po sprogimo.
Dabar vieninteliai ten besilankantys žmonės – smalsių turistų grupės, atvykusios pamatyti nykias liekanas, surūdijusį apžvalgos ratą, atidarytą likus vos kelioms dienoms iki avarijos.
Po katastrofos pareigūnai aplink jėgainę nustatė vadinamąją atskirties zoną – 2 600 kv. km teritoriją, kurioje neturėjo likti jokių gyventojų. Vis dėlto gyvenimas Černobylio miestelyje tęsiasi – žmonės, dirbantys elektrinėje ir ją prižiūrintys, ten gyvena trumpomis pamainomis, dažnai būdami ten dvi savaites, o po to dviem savaitėms išvažiuodavo, kad patirtų kuo mažesnę apšvitą.
Be to, keli šimtai evakuotų žmonių galiausiai sugrįžo į šią zoną, nes buvo labiau prisirišę prie savo namų negu susirūpinę dėl spinduliuotės.
Černobylio zonos atskirtis tiesiog bado akis, bet nuo katastrofos nukentėjusių žmonių sunki padėtis dažnai lieka beveik nepastebima.
Apie 600 tūkst. „likvidatorių“ buvo pasiųsti į jėgainę tuojau po sprogimo, darbavosi netausodami savęs ir nenaudodami beveik jokių apsaugos priemonių – kai kada tik po kelias minutes, kol turėdavo pasitraukti dėl intensyvios spinduliuotės. Jie užgesino gaisrą reaktoriuje, valė radioaktyvias nuolaužas, gabeno užterštas mašinas į specialų kapinyną ir atliko kitokius tvarkymo darbus.
Praėjus 30 metų po katastrofos, daugelio tebegyvenančių likvidatorių sveikata smarkiai pašlijusi. Ukrainos sveikatos apsaugos ministerijos ataskaitoje sakoma, kad tik apie 5 proc. tų žmonių gali būti laikomi sveikais.
Tačiau sunku įvertinti, kiek jų sveikatą sutrikdė apšvita, patirta dirbant nuniokotoje elektrinėje. 2005 metais paskelbtoje Černobylio forumo ataskaitoje, parengtoje vadovaujant Tarptautinei atominės energetikos agentūrai (TATENA), sakoma, kad iš 600 tūkst. likvidatorių nuo apšvitos sukeltų sveikatos sutrikimų mirė apie 4 000.
Jungtinių Tautų sveikatos apsaugos agentūra savo ruožtu nurodė, kad daugiau negu 9 tūkst. tų žmonių mirs nuo spinduliuotės sukelto vėžio, o kai kurios organizacijos, tarp jų „Greenpeace“, teigia, kad tikrasis aukų skaičius yra maždaug dešimteriopai didesnis.
Šios katastrofos psichologiniai padariniai tebekelia nerimą, praėjus trims dešimtmečiams.
„Daugelis dalyvių, ypač pirmaisiais mėnesiais ir dienomis, patyrė su gyvybe nesuderinamas apšvitos dozes, – naujienų agentūrai AP sakė buvęs likvidatorius Oleksandras Žyžčenka. – Likvidavimas... Vietiniai žmonės, gyvenę Pripetėje, šią tragediją įvardija vienu trumpu žodžiu: karas.“