Tuo tarpu VU Istorijos fakulteto doc. dr. Nerijus Šepetys bei KTU Fizikos katedros lektorius Gediminas Adlys abejoja, jog tuometė valdžia apskritai buvo linkusi ieškoti profesionalių šios katastrofos sprendimų.
Vertindamas Černobylio avariją istorikas N. Šepetys teigia, jog tai buvo kompleksinė problema, kurios mastą padidino pačios sistemos ydos bei iškreiptas valdžios ir visuomenės santykis.
„Po baisios katastrofos stojo tyla. Milicija areštavo žmones, kurie pranešė apie įvykius Černobylyje anksčiau, nei tai padarė valdžia. Žinia pasklido praėjus dviems dienoms po katastrofos. Tik tuomet perestroikos bei „Glasnost“ atstovai ėmėsi būtinųjų veiksmų.
Nors M. Gorbačiovas ir jo aplinka mėgino imtis svarbiausių veiksmų ir apsaugoti visuomenę nuo tragedijos pasekmių, jų bandymas visgi baigėsi nesėkme. Žmonės buvo informuoti per vėlai. Niekas nežinojo, kas įvyko, kas laukia gyventojų. Avarijos pasekmių likvidavimo darbai vyko itin neprofesionaliai, žmonės evakuoti pavėluotai“.
Pasak N. Šepečio, Lietuvą žinia apie Černobylio avariją pasiekė tik Vakarų informacijos šaltinių dėka, o jos atgarsiai sukėlė nemenką panikos bei pasipiktinimo ir nepasitikėjimo branduoline energetika bangą.
„Sovietų Sąjunga buvo vientisa unitarinė imperija, todėl vietinių sričių vadovai, taip pat ir Lietuvos SSR, visais klausimais laikėsi Maskvos nurodymų. Lietuvos žmonės įvykius Černobylyje vertino kaip didžiulę katastrofą. Tuomet kilo pirmos iniciatyvos, nukreiptos prieš A. Sniečkaus atominę elektrinę, susiformavo neigiama nuomonė apie atominę energetiką.
Ši katastrofa tik įrodė, jog sovietų valdžia nei Rusijoje, nei Lietuvoje, nei Ukrainoje nesirūpino žmonių saugumu. Evakuacija buvo vykdoma ne dėl humaniškų sumetimų, tačiau dėl baimės sulaukti Vakarų pasaulio pasmerkimo. Į avarijos pasekmių likvidavimo darbus buvo rekrūtuojami politiniai kaliniai, režimui nepriimtini, bet talentingi specialistai – inžinieriai, technikai, mokslininkai“.
Fiziko G. Adlio teigimu, avarijos priežastis lėmė neatsakingas Černobylio AE eksploatavimas bei ekonominių planų vykdymo vajus.
„Svarbus atominių elektrinių saugumo elementas yra jų aušinimas, dingus elektros tiekimui. Černobylio AE buvo rekomenduota imituoti tokias situacijas. Tokia operacija buvo pradėta vykdyti 1986 metų balandžio 25 dieną ketvirtame atominės elektrinės bloke, tačiau tuo metu valdžios atstovai įsakė sustabdyti bandymą ir vėl gaminti elektros energiją, nes artėjo gegužės pirmoji – svarbus gamybinių planų vykdymo terminas. Su tuo susijusios premijos arba bausmės buvo svarbesnės už darbo saugumą. Tai buvo įprastinis sovietinio darbo reiškinys.
Paleidus reaktorių nepavyko jo suvaldyti, taigi balandžio 26 dieną įvyko šiluminis sprogimas. Katastrofos būtų pavykę išvengti, jei reaktoriaus operatoriai būtų nepaklusę centrinei valdžiai ir galutinai sustabdę reaktoriaus veikimą. Tačiau taip nenutiko, o minėtas valdžios požiūris būdingas ir naujų Rusijos atominių elektrinių eksploatacijai, kuomet svarbu ne kokybė, o ekonominiai planai“.
Nors M. Gorbačiovas savo knygoje rašo, jog „likviduojant tiesioginius avarijos padarinius išleista keturiolika milijardų rublių, o vėliau – dar keli milijardai. Tarptautinės atominės energetikos agentūros ekspertai neturėjo (...) ko prikišti, jie pripažino: daroma viskas, kas būtina ir įmanoma”, G. Adlio manymu, pavėluoti ir neracionalūs SSRS veiksmai atnešė ne tik materialinius nuostolius, tačiau ir pareikalavo daugybės žmonių aukų.
„Vykdant avarijos likvidavimo darbus sovietų valdžia desperatiškai ėmėsi itin nehumaniškos praktikos – prisidengiant šaukimu į karinius mokymus, į Černobylį buvo nusiųsti tūkstančiai jaunų žmonių. Neatsakingas požiūris į savo piliečius – būdingas Rytų sistemos bruožas“.
Ištrauka iš M. Gorbačiovo knygos „Vienui vienas” skyriaus „Išbandymas viešumu”
Vienu iš opiausių momentų, kuris iš esmės laikytinas viešumo išbandymu, tapo Černobylio avarija ir požiūris į ją. Černobylis apskritai atvėrė akis į daugelį dalykų, taip pat ir į tai, kas vyko moksle, kaip klostėsi reikalai su atominės energetikos saugumu, kokia buvo AE darbuotojų kompetencija.
Černobylis atskleidė rimtas tokios svarbios mūsų ekonomikos srities kaip vidutinių mašinų gamyba (o ji vykdė itin rimtus, tarp jų ir gynybos, užsakymus, įskaitant ir branduolinio ginklo gamybą) problemas. Šios srities darbuotojai ir vadovai daug nusipelnė šaliai. Tačiau dėl to sumažėjo savikritiškumas, atsakomybės jausmas.
Pirmą dieną po avarijos klausydamas informacijos apie tai, kas įvyko Černobylio AE, Politinis biuras susidūrė su faktu, kad atsakingi asmenys stebėtinai lengvai vertina įvykius.
Politinio biuro nariai nustebo, išgirdę iš TSRS mokslų akademijos prezidento A. P. Aleksandrovo ir vidutinių mašinų gamybos ministro J. P. Slavskio tokius samprotavimus: „Nieko baisaus, panašiai yra buvę ir su pramoniniais reaktoriais, bet viskas susitvarkydavo. O kad nebūtum apšvitintas, reikia gerai išgerti, užkąsti ir išsimiegoti...“ Ši itin ne vietoje išsakyta „asmeninė patirtis“ neverta tokio rango vadovų ir mokslininkų.
Tada dar nežinojome, kas gi iš tiesų įvyko: sprogimas ir radioaktyvių medžiagų išmetimas ar avarija, gaisras. Padėtis apskritai buvo tokia, kad ištisas dvi dienas mes iš viso negalėjome nieko skelbti viešai. Bet veikėme, žinodami, kad Černobylio AE įvyko kažkas itin pavojingo.
Buvo sudaryta ir vyriausybinė komisija, į kurią įėjo ir atominių elektrinių specialistai, ir radiologai, ir medikai, ir organizacijų, kontroliuojančių aplinką, atstovai. Buvo įkurtos TSRS mokslų akademijos ir Ukrainos akademijos komisijos.
Tačiau net ir balandžio 27 dieną komisijos pateikti duomenys buvo apipinti įvairiausiomis išlygomis, grynai preliminarūs ir trūko išvadų. Tomis dienomis į nelaimės zoną išvyko Ryžkovas, Ligačiovas ir Ščerbickis. Vis labiau ėmė ryškėti nelaimės mastas. Tapo aišku, kad pirmiausia būtina užtikrinti žmonių saugumą.
Medicinos pagalba suteikta beveik milijonui žmonių, tarp jų daugiau kaip dviem šimtams tūkstančių vaikų. Nuspręsta iškeldinti žmones iš Pripetės miesto. O vos sudarius pirminį radiacinės taršos zonos žemėlapį ir mokslininkams priėjus prie išvados, kad žmonės ten gyventi negali, pradėta evakuacija, pirmiausia iš dešimties, vėliau – iš trisdešimties kilometrų zonos. Žmonės nenorėjo kraustytis, teko imtis priemonių, net prievartos. Jau pirmomis gegužės dienomis perkelta apytikriai šimtas trisdešimt penki tūkstančiai žmonių.
Viena iš sudėtingiausių problemų tapo pats sugriuvęs reaktoriaus blokas.
Reikėjo pasirūpinti, kad radioaktyviosios medžiagos per gruntą nepatektų į Dnieprą. Ten buvo permesta cheminės gynybos kariuomenė, sutelkta reikiama technika, pradėti dezaktyvacijos darbai. Nuo pat pradžių didžiausią nerimą kėlė Kijevo ir Dniepro likimas. O paaiškėjo, kad sunkiausią smūgį patyrė Baltarusija, ypač Mogiliovas.
Maskvos, Leningrado, Kijevo ir kitų miestų mokslo institutams dieną naktį teko spręsti dešimtis neįprastų problemų. Daugelis siūlėsi į pagalbą, prašėsi siunčiami į Černobylio zoną. Tomis neramiomis dienomis ir vėl, kaip ir anksčiau sunkiausiais mūsų istorijos momentais, atsiskleidė geriausios žmonių savybės: pasiaukojimas, žmoniškumas, jautrumas, pasirengimas padėti nelaimėje.
Likviduojant tiesioginius avarijos padarinius išleista keturiolika milijardų rublių, o vėliau – dar keli milijardai. Tarptautinės atominės energetikos agentūros ekspertai neturėjo mums ko prikišti, jie pripažino: daroma viskas, kas būtina ir įmanoma.
Vis dėlto... Atvirai kalbant, pirmomis dienomis nebuvo aiškaus supratimo, kad įvyko ne tik nacionalinio, bet ir pasaulinio masto katastrofa. Nesant visiško aiškumo, ėmė sklisti gandai, panikos nuotaikos. Ir tada, ir dabar dar tebekritikuojami Ukrainos, Baltarusijos, Centro valdžios veiksmai. Remdamasis tuo, ką žinau, nedrįsčiau ko nors kaltinti neatsakingu požiūriu į žmonių likimus.
Jeigu kas nors ir nepadaryta taip, kaip reikėjo, tai pirmiausia dėl neišmanymo ir negebėjimo. Ne tik politikai, bet ir mokslininkai, specialistai nebuvo pasirengę adekvačiai įvertinti to, kas įvyko.
Gegužės viduryje kalbėjau per televiziją: išreiškiau užuojautą nukentėjusiesiems, papasakojau apie priemones, kurių buvo imtasi ir kurios dar vykdomos, deramai pagerbiau žmonių, dalyvavusių likviduojant avarijos padarinius, didvyriškumą. Daugelio šalių valstybinės ir visuomeninės organizacijos, įmonės ir pavieniai asmenys siuntė gaisro gesinimo priemones, robotus, medikamentus. Tai buvo neturinti precedento solidarumo kampanija. Černobylio avarijos herojais, be tarybinių žmonių, tapo Amerikos medicinos darbuotojai Robertas Geilas ir K. Terasakis, Tarptautinės atominės energetikos agentūros prezidentas Ch. Bliksas.
Man asmeniškai Černobylio avarija – vienas iš kritinių pertvarkos laikotarpio momentų, ir ne tik minėtojo laikotarpio, bet ir mano gyvenimo apskritai. Daug ką teko išgyventi, apmąstyti ir padaryti išvadas ateičiai. Galima sakyti taip: mano gyvenimas suskilo į dvi dalis – iki Černobylio avarijos ir po jos.
Šiandien ir vėl į pirmą planą iškilo apsirūpinimo energijos ištekliais problemos. Nebeatsinaujinantieji energijos šaltiniai beveik visiškai išsemti. Mokslas kol kas nesiūlo kardinalių energetikos problemų sprendimų. Ir vėl regime atominių elektrinių statybos bumą.
Ilgą laiką šiuo klausimu laikiausi skeptiškos pozicijos. Tačiau dabar, kai žinau, kokia padėtis, galima sakyti, su visomis smulkmenomis matau, kad pasaulio bendrija neišsivers be atominės energijos. Ir jei jau taip, atominės jėgainės turi būti statomos įvertinus visą šiandien sukauptą patirtį. Tai pasakytina ir apie pačius reaktorius, ir apie jų valdymo sistemas, ir apie saugumo užtikrinimo sistemas, ir, suprantama, pirmiausia – apie šių būtinų, bet labai nepaprastų, pavojingų objektų personalo kompetenciją. Taip pat turi būti garantuota AE apsauga nuo galimų teroristų išpuolių.
