Po Chavezo mirties Venesueloje – gedulo ir laukimo nuotaikos. Keturiolika metų šalį valdęs prezidentas buvo nepaprastai populiarus. Jam mirus, šimtai tūkstančių žmonių išėjo į gatves gedėti savo lyderio, neslėpdami ašarų ir maldų. Gruodį, paaiškėjus, kad Chavezo liga vėl paūmėjo, jis paskelbė savo įpėdinį: „Mano tvirta, absoliučia nuomone, jūs turėtumėte išrinkti Maduro.“
Vis dėlto tai dar nereiškia, jog Venesuelos ateitis jau nulemta. Opozicijos atstovai stengiasi pasinaudoti staiga atsiradusia galimybe; JAV taip pat tikisi pokyčių dvišaliuose santykiuose, jei ne trumpuoju, tai bent ilguoju laikotarpiu. Chavezo įpėdinis Maduro ir toliau naudoja priešišką retoriką Vašingtono atžvilgiu, bet šalyje prasidėjęs ekonomikos sunkmetis gali sušvelninti jo toną. Venesuelos kaimynai pamažu atsisako antiamerikietiškos laikysenos ir, pasak BBC, tai jiems buvo tiek ekonomiškai, tiek politiškai naudinga.
Maduro – įpėdinis be charizmos
Maduro, buvęs autobuso vairuotojas ir profsąjungos lyderis, ilgą laiką dirbo užsienio reikalų ministru, o pernai spalį tapo Chavezo viceprezidentu. Jis buvo paskirtas laikinuoju prezidentu iš karto po Chavezo laidotuvių. Vis tik dabartinis Venesuelos vadovas visuomet buvo prezidento Chavezo šešėlyje, neturėjo stiprios pozicijos ir akivaizdžiai neprilygsta jam savo charizma. Jam teks suvienyti besiskaldančią Chavezo partiją neturint nei tokios stiprios asmenybės, nei tokio populiarumo.
Tačiau Maduro turi patirties Vyriausybėje ir prisidengdamas Chavezo vardu tikisi laimėti nemažai politinių taškų. Politologas Luisas Vicente Leonas mano, kad Chavezo partija mėgins pasinaudoti Venesuelos gyventojų emocine būsena po lyderio mirties ir paskubinti rinkimus, kol opozicija nepradėjo kalbėti apie infliaciją ir kitas šalies problemas. „Chavezo stovykla mėgins remtis idealizuotu buvusio prezidento įvaizdžiu“, – tvirtina L.V.Leonas. Maduro pradėjo rinkiminę kampaniją pasivadinęs „čavista“ – Chavezo sūnumi. Kad venesueliečiai mažiau liūdėtų, Chavezo kūnas bus balzamuotas ir patalpintas stikliniame karste, kaip Lenino, Stalino ar Mao.
Opozicija turės prisitaikyti
Vis dėlto nepaisant aiškaus Chavezo palaiminimo savo įpėdiniui Maduro, rinkimai nebus lengvi. Jis varžysis su energingu gubernatoriumi Caprilesu, turinčiu rinkimų patirties. Pernai spalį jis dalyvavo prezidento rinkimuose, kuriuose, žinoma, pralaimėjo Chavezui. Pasak L.V.Leono, Caprilesas yra pats tinkamiausias opozicijos kandidatas. Spalį jis pralaimėjo Chavezui vos 11 proc., ir jau vien metęs iššūkį prezidentui, tapo žinomas visiems šalies gyventojams. Tai didelis pranašumas prieš visas kitas opozicijos partijas. Savo reitingais jis visuomet lenkė Maduro, kol pastarasis nebuvo paskelbtas Chavezo įpėdiniu.
Tačiau sunkiausia Caprilesui bus kovoti ne su kitais kandidatais, bet su Chavezo palikimu. Apžvalgininkų nuomone, geriausia Caprileso strategija būtų „parodyti pagarbą“ buvusiam prezidentui, kurio populiarumas neblėsta ir po mirties. Iki šiol Caprilesas būtent taip ir elgėsi: mirus Chavezui, jis pareiškė, kad sieks tautos solidarumo ir laipsniško valdžios perėmimo. Apie buvusį lyderį jis taip pat atsiliepė nuosaikiai ir netgi palankiai: „Mes buvome konkurentai, bet ne priešai.“ Opozicija savo rinkiminei kampanijai neturi didelio pasirinkimo – Caprilesui bei kitiems bus ypač sunku manevruoti, turint omenyje tokį stiprų Chavezo palikimą ir emocinę būseną šalyje iškart po jo mirties.
„Trečiojo kelio“ politika ateis ir į Venesuelą?
Abu pirmaujantys kandidatai sutaria dėl duoklės Chavezo atminimui, bet užsienio politikoje jų pozicijos išsiskiria. Caprilesas žada kiek šaltesnius santykius su autoritarinėmis šalimis, tokiomis kaip Iranas ir Baltarusija – taip netiesiogiai padidindamas galimybę bendradarbiauti su JAV. Tuo tarpu Maduro seka buvusio lyderio pėdomis, kurio politika buvo kupina JAV sąmokslo teorijų. Netgi dabar jis pradeda oficialų Chavezo ligos tyrimą, mesdamas kaltinimus „tamsioms užsienio jėgoms“, kurios sukėlė vėžį buvusiam prezidentui. Maduro gana grėsmingai į sąmokslo lauką bando įtraukti ir savo oponentą, pareiškęs, kad JAV dešinieji kėsinosi nužudyti Caprilesą, o po to suversti kaltę jam, Maduro.
JAV ir Venesuelos santykiai ne visuomet buvo priešiški: Chavezas buvo pats nuvykęs į JAV susitikti su tuometiniu prezidentu Billu Clintonu. Tačiau po 2002 m. perversmo JAV greitai pripažino naująją Vyriausybę; o vėliau į valdžią netrukus grįžęs Chavezas apkaltino Ameriką teikus paramą perversmui. Dar po trejų metų Venesuela nutraukė bendradarbiavimą su JAV kovos su narkotikais srityje.
Maduro ištikimai laikosi savo pirmtako numatyto užsienio politikos kurso ir neslepia priešiškumo JAV. Rinkimų kampanijoje tiek jis, tiek opozicijos atstovai siekia išnaudoti visas galimybes, ir užsienio priešai bei sąmokslai yra viena populiariausių rinkimų strategijų, naudojamų visame pasaulyje jau daugelį metų. Bet ilguoju laikotarpiu ekonominiai sumetimai gali pakeisti šį nusistatymą. Venesuelos kaimynės Kolumbija, Brazilija, Peru ir kitos pastaruoju metu tampa vis atviresnės ir stiprina savo santykius su JAV – ir panašu, kad ši strategija pasiteisino. Caprilesas ypač palaiko buvusio Brazilijos prezidento Luizo Ignacio Lula da Silvos „trečiojo kelio“ politiką, kuri derina laisvąją rinką, subalansuotą biudžetą ir siekia mažinti socialinę atskirtį.
Teorinė galimybė
Prezidentas Chavezas investavo nemažą dalį iš prekybos nafta gauto pelno į socialines programas, tokias kaip maisto bankai, finansinė parama vargingoms šeimoms, nemokamos klinikos bei švietimo programos. Pasaulio banko duomenimis, jis sugebėjo per trejus savo valdymo metus (2003–2006 m.) sumažinti skurdą šalyje nuo gąsdinančių 35 proc. iki 13 proc. Tačiau jo socialinės programos mažai prisidėjo prie šalies ekonomikos augimo; dažni turto nacionalizavimo atvejai atbaidė užsienio investuotojus ir nuslopino iniciatyvumą; jo Vyriausybei nepavyko susitvarkyti ir su augančia infliacija. Naujai Vyriausybei teks ieškoti naujų kelių ekonomikos problemoms spręsti – ir galbūt tai taip pat atves prie santykių su JAV normalizavimo.
Net ir atšalus dvišaliams santykiams, JAV importuoja maždaug 40 proc. visos Venesuelos naftos (kuri sudaro daugiau kaip 90 proc. viso šalies eksporto). Nepaisant įvairių apribojimų bei nacionalizavimo grėsmės, Venesueloje veikia nemažai amerikiečių kompanijų, o prekyba kai kuriose srityse yra pakankamai nusistovėjusi. Venesuelai prireiks užsienio pagalbos išbristi iš gilėjančios ekonominės krizės – bent teoriškai, tai yra galimybė vėl atsigręžti į Vašingtoną.