Po penkerių metų, praleistų Rusijos oro desanto pajėgose, Maratas Gabidulinas prie „Vagner“ privačios karinės organizacijos prisijungė 2015 metais. Jis pasirašė sutartį su „Euro Polis“ – Rusijos bendrove, siejama su milijardieriumi oligarchu Jevgenijumi Prigožinu, sukirtusia rankomis su Sirijos valdančiuoju režimu išlaisvinti ir apsaugoti Sirijos naftos telkinius.
„Jų atvirumas ir tiesmukumas man iš karto pasirodė labai priimtini. Niekas nebandė slėpti galimų pasekmių, nevyniojo žodžių į vatą: vyručiai, jūs kariausite ten, kur turės interesų jūsų valstybė. Ruoškitės galimiems skaudiems padariniams. Mirtiniems“, – teigia prisiminimų autorius.
Buvęs samdinys tvirtina, kad „Vagner“ kompanijoje dirbo ketverius metus, per kuriuos iš eilinio kovotojo karjeros laiptais pakilo iki žvalgybos kuopos vado. Atsiminimų knygą parašė prisidengęs pseudonimu „Senis Martinas“. Kaip aiškina pats M. Gabidulinas, „Martinas“ – jo knygos alter ego, o Senis – slapyvardis, kurį jam davė „Vagner“, nes savo skyriuje buvo vyriausias.
Pseudonimą „Senis Martinas“, kaip tvirtina M. Gabidulinas, jam davė verslininkas Jevgenijus Prigožinas, visiems puikiai žinomas šios privačios karybos bendrovės savininkas.
J. Prigožinas, kaip pasakoja buvęs samdinys, knygos juodraščius skaitė dar 2017 metais. Kaip teigia M. Gabidulinas, verslininkas tada prašė į memuarus įtraukti istoriją, kaip samdinys iš Rusijos „įveikė kazokus“: tam, kad „šis skyrius sudarytų įspūdį, kad tie samdiniai ne tokie ir blogi vyrukai“.
Be to, J. Prigožinas, kaip tvirtina M. Gabidulinas, pats išleido du ar tris šios knygos egzempliorius su paties sugalvotu pavadinimu: „Vagner. „Fausto“ uvertiūra“.
Vieną egzempliorių gavo autorius, o kitą verslininkas, esą, planavo padovanoti Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovui spaudai Dmitrijui Peskovui. Pastarasis „Meduzai“ prisipažino, kad J. Prigožinas iš tikrųjų jam padovanojo knygą, bet ne 2017 metais, o anksčiau, ir ne apie „Vagner“, o apie Rytų virtuvę.
Pats verslininkas į žurnalistų klausimus atsakyti nepanoro, o jo bendrovės „Concord Management and Consulting“ atstovai pareiškė, kad jis neturi nieko bendro su „Vagner“.
M. Gabidulinas pasakoja, kad J. Prigožinas jo paprašęs memuarus išleisti ne anksčiau 2022 metų, tačiau tokio prašymo priežasčių neįvardijo.
„Tada, greičiausiai, dar niekas nenumatė, kad bus pakeista Konstitucija. O dabar jau ne 2022 metai, o 2032 metai įvardijamai kaip ta data“, – „Meduzai“ paaiškino buvęs samdinys.
Nepaisant to, M. Gabidulinas nusprendė 2020 metais knygą užbaigti. Internete jis susirado Sibire veikiančią leidyklą „Najemnik“, kurios savininkas autoriui jo darbą įvertinęs gana palankiai: esą, pasakojimo dinamika įtraukia, todėl pirmasis tiražas būsiąs penkiasdešimt egzempliorių.
„Meduzos“ žurnalistams minėtosios leidyklos atstovai paaiškino, kad tai ne masinė leidyba, o M. Gabidulino knygą pavadino „kokybišku leidiniu, tikrai įkvepiančiu“. Socialiniuose tiksluose „buvusio samdinio“ memuarus ketinta pardavinėti už maždaug 1,5 tūkst. rublių.
M. Gabidulinas žurnalistams pareiškė, kad J. Prigožinas daro didelę klaidą, o svarbiausia memuarų autoriui – „kad jis susiprotėtų, kad knyga jį paskatintų reformuoti „Vagner“.
„Nes nevalia užsižaisti su paslaptingumu: kam save apgaudinėti, kam kompromituotis, jeigu visas pasaulis ir taip žino?“ – teigia buvęs samdinys. Anot vyro, „per tuos keturis kvailius“ visi „Vagner“ kovotojai laikomi „sadistais kraujasiurbiais“.
„Kvailiais“ M. Gabidulinas vadina samdinius, kaltinamus dėl karo belaisvio – dezertyro iš Sirijos – mirties. Anksčiau internete pasirodė jam įvykdytos egzekucijos vaizdo įrašas: jame užfiksuota, kaip vyras iš pradžių žiauriai talžomas, tada jam nupjaunamos rankos ir galva, jis pakabinamas už kojų ir galiausiai sudeginamas. Siaubingos egzekucijos detales pateikė „Novaja Gazeta“.
M. Gabidulinas tvirtina, kad nužudyti sirą samdiniams nurodęs pats „Vagneris“ – kompanijos vadas Dmitrijus Utkinas. Kaip pasakoja samdinys, būtent jis davęs įsakymą nufilmuoti egzekuciją ir paskelbti įrašą internete, tokiu būdu siekiant atgrasyti Sirijos kovotojus nuo pasipriešinimo veiksmų.
„Prigožinui nevalia pamiršti, kad visa tai užsakė jo mylimas viršininkas. Ir kad mes patys sukūrėme tokią situaciją, patys savomis rankomis. Dabar tie keturi sadistai turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn – o kuo remiantis būtų galima tai padaryti? Juk ką tik visiems į akis tvirtino, kad „jų ten nėra“, – įsitikinęs M. Gabidulinas.
Buvęs samdinys taip pat atskleidė, kad „Vagner“ karinių kampanijų metu „linksminosi“ elgdamiesi kaip tikri vandalai. Vyras pasakoja, kad, iš „Islamo valstybės“ teroristų išlaisvinę senovinį Palmyros miestą, samdiniai prisigrobė senovinių akmenų: „Kartą pats dalyvavau perimant pastatą, kuriame ant lentynos gulėjo įspūdingas bareljefas. Greičiausiai buvo nudaužtas nuo vienos iš kolonų viršaus – ten, (ant to bareljefo) kažkokie rašmenys. Galbūt kažkoks rašytinis palikimas“, – spėlioja M. Gabidulinas.
Anot samdinio, nuo 2017 metų „Vagner“ viduje vyko prekyba apdovanojimais. Kariai, kaip tvirtina samdinys, dėl medalių tardavosi su vadais, apdovanodavo ir marodierius, kurie savo grobiu pasidalindavo su vyresniaisiais ir taip pelnydavo jų prielankumą.
„Vagner“ sudėtyje egzistuoja ir specialus batalionas „Islamo valstybės medžiotojai“, kurį sudaro išskirtinai sirai, prisipažino M. Gabidulinas ir pridūrė, kad 2018—2019 metais jis buvo atsakingas už jų paruošimą. „Pagrindinė „Medžiotojų“ užduotis buvo labai aiški – prisiimti sau agitacinį krūvį“, – teigia memuarų autorius.
Atsakydamas į klausimą, ar tiesa, kad šis batalionas buvo reikalingas kaip priedanga „Vagner“ veiksmams, samdinys turėjo labai konkretų ir tvirtą atsakymą.
„Taip, pas mus juk viskas tuo ir grįsta – viešaisiais ryšiais ir plagiavimu. Pavyzdžiui, 2017 metais padarė štai ką: kai antrą kartą perėmėme Palmyrą, tarsi iš niekur atsirado „Medžiotojai“, pradėjo fotografuotis ir filmuoti. Mes jau buvome Sirijos karo pajėgų aerodrome prie Palmyros, o jie atvyko kurti savo filmo. Gražaus filmo: pamenu, buvo kadrų, kaip mūsų tanku važiavo – mūsų pėdomis. Vėliau po truputį pradėjo dalyvauti ir mūšiuose. Iš pradžių Akerebate kažką padėjo išvalyti, tada kažkur pašaudė, klausydami rusų instruktorių nurodymų. O prie Eufrato jau su instruktoriais susitarėme, kad jie su mumis eis į ataką. Tada su manimi daug jų pražuvo. Didžiausi nuostoliai“, – pasakoja memuarų autorius.
Kaip teigia buvęs „Vagner“ samdinys, kariniuose veiksmuose Sirijoje dalyvauja ir reguliarūs Rusijos kariuomenės daliniai – konkrečiai desantininkai ir jūrų pėstininkai: „Desantininkai ir jūsų pėstininkai – tie tingūs snukiai, tunkantys Cheimimio bazėje. Iš karinės komandiruotės grįžta nusipenėję, įdegę – ir su karinių veiksmų dalyvio pažymėjimu. O tuo metu Vyriausioji Rusijos žvalgybos valdyba užsiima aukšto rango Sirijos asmenų palyda, pavyzdžiui, brigados generolo Suheil al Hassano, kurį žiniasklaida vadina „mylimiausiu Putino vadu iš Sirijos“.
„Vyriausiosios Rusijos žvalgybos tarybos darinių mačiau tik lydint politikus. Pavyzdžiui, Sirijos kariuomenės generolą Suheilį, tą parazitą, saugo ne kas kitas, o GRU. Kad veiktų fronte, kad vykdytų diversines ir žvalgybos misijas, nė karto neteko matyti. O jeigu ir rengia diversijas, tai tik kartu su vietos saugumo tarnybomis, o iš to jokios naudos“, – pasakoja buvęs samdinys.
O fronte tuo metu kovoja Rusijos specialiosios pajėgos, teigia M. Gabidulinas, o konkrečiai – Specialiųjų operacijų pajėgų darinys.
„O štai Specialiųjų operacijų pajėgos dirba išsijuosusios. Kiek žinau, Alepe jų snaiperiai labai puikiai pasirodė. Tik kaip Specialiųjų operacijų pajėgos jos dirba prastai: nedalyvauja reiduose, neina į frontą, nerengia pasalų“, – skundėsi samdinys.
Jis įvardijo ir patį baisiausią savo mūšį – 2018 metų vasarį Jungtinių Valstijų karo aviacija sunaikino šimtus kovotojų, dirbusių privačiai karinei bendrovei „Vagner“.
Tuomet Rusijos gynybos ministerija tvirtino, kad per ataką žuvo tik sirai, o rusų tarp žuvusiųjų esą nėra.
„Žinoma, baisiausias buvo 2018 metų vasario 8 dienos naktį vykęs mūšis prie Eufrato. Pats pajutau, kad šakės (po velnių). Nėra pagalbos. Prieš ką kovoti? Aš to priešininko nemačiau! Priešininkai buvo amerikiečių sraigtasparniai. Tada turėjau trumpavamzdį automatą, nedidelį, skirtą artimam mūšiui. Bet net jeigu būčiau turėjęs tikrą automatinį šautuvą, nebūčiau to sraigtasparnio numušęs. Priešinausi kažkam nematomam, tam, kas tuoj atskris ir ištaškys man smegenis“, – sako M. Gabidulinas.
Gruodžio 2 dieną leidinio „Snob“ žurnalistė Aleksandra Vigraizer pabandė atlikti knygos išankstinį užsakymą, tačiau „Najemnik“ jai pranešė, kad knygos įsigyti nebus galima, nes autorius „pasakė stop“.
Korespondentams iš „MBH Media“, kurie taip dėl kreipėsi į leidyklą, pranešta, kad „šiandien paskambino autorius ir knygą publikuoti atsisakė, esą, tokia jo teisė“.
„Meduzai“ leidykloje taip pat patvirtino, kad knyga „Į tą pačią upę – dukart“ išleista nebus, nes autorius „atšaukė tiražą“. „Be komentarų“, – į „Meduzos“ korespondento klausimą, su kuo galėtų būti susijęs toks knygos autoriaus sprendimas, atsakė leidyklos atstovas.