Prezidento rinkimų kampanijos reikalus tvarkęs Aliaksandras Feduta tvirtina, kad šis tas stebuklas įvyko, kai A. Lukašenka kreipėsi į beveik keturis tūkstančius žmonių, susirinkusių Gomelio stadione, rašo euronews.com.
„Jis be pertraukų kalbėjo pusketvirtos valandos. Kai baigęs kalbą nusivilko švarką, marškiniai buvo permirkę iki paskutinio siūlo. Tada ir įvyko stebuklas, nes žmonės juo patikėjo, pradėjo tiesti į jį rankas, norėdami paliesti. Buvo tokių, kurie norėjo, kad jis pasirašytų ant jų paso ar šimto dolerių kupiūros. Tais laikais vidutinė alga Baltarusijoje siekė maždaug trisdešimt dolerių“, – „Euronews“ pasakoja A. Feduta.
A. Fedutos teigimu, A. Lukašenka tais laikais „buvo talentingiausias populistas iš visų“. Žmogus, kuris klausėsi kitų žmonių, ir po Sovietų Sąjungos griūties kalbėjo apie saugumo poreikį.
1994 metais Baltarusija gyveno giliame skurde, didžiausiose valstybinėse bendrovėse vykstantys privatizacijos procesai daugelį žmonių grasino palikti be darbo, aiškina A. Feduta, o A. Lukašenka žadėjo „nubausti tuos, kurie iš jų pavogė darbo vietas“.
„Nesu nei su kairiaisiais, nei su dešiniaisiais. Esu su tais, kuriuos reikia ginti nuo apgavikų ir vagių“, – savo pirmaisiais prezidentavimo metais „The New York Times“ kalbėjo A. Lukašenka.
O tada jis liovėsi klausytis...
„Aiškios politikos krypties neturėjo. Tiesiog klausėsi, ko nori žmonės, ir pagal tai formuluodavo savo rinkimų programą. Jis buvo puikus klausytojas, tačiau išrinktas pradėjo piktnaudžiauti valdžia, liovėsi klausęsis kitų. Dabar nebegali suprasti, kodėl žmonės jo nebemyli. Vis dar mano, kad žmonėms ir dabar reikia to paties, ko reikėjo dar 1994 metais. Nesupranta arba nenori suprasti, kad gyvenimas pasikeitė“, – teigia A. Feduta.
Nors ir gailėjosi Sovietų Sąjungos žlugimo, A. Feduta tvirtina, kad A. Lukašenka niekada nebuvo toks ideologiškas, kokį jį esant laikė žmonės.
Jis taip pat nesuprato laisvės sąvokos, nes manė, jog valdant buvusiam Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui žmonės turėjo labai daug laisvės, tačiau tai nepadėjo išbristi iš skurdo.
„Anot A. Lukašenkos, žmonėms reikia darbo, atlyginimo, supratimo, kad valdžia jais pasirūpins ir apsaugos. Žmonių suvokimas pasikeitė, tačiau prezidento liko toks pat“, – konstatuoja A. Feduta.
A. Lukašenka Baltarusijos prezidento posto neužleidžia nuo pat pergalės 1994 metų rinkimuose, tačiau įsitikinimas, kad jis – prezidentas, įsiklausantis į žmonių poreikius, seniai subliuško. Tai įrodo ir protestai, prasidėję po tariamos jo pergalės didžiule persvara paskutiniuose šalies prezidento rinkimuose.
Fedutos pasitraukimas
Po A. Lukašenkos pergalės prezidento rinkimuose 1994 metais A. Feduta tapo Baltarusijos prezidento administracijos viešosios ir politinės informacijos departamento vadovu.
Nepaisydamas to, A Lukašenka net du kartus savarankiškai nusprendė tildyti žiniasklaidą prieš tai nepasitaręs su savo komunikacijos vadovu. Kilo nemenkų skandalų, ir neilgai trukus A. Feduta pasitraukė.
Jis kone akimirksniu pakeitė stovyklas, prisijungė prie opozicijos, o tokius kardinalius pokyčius lėmė suvokimas, kad „A. Lukašenka tampa vis autoritariškesnis ir vis intensyviau apie save konsoliduoja valdžią“.
Žvelgdamas į praeitį, A. Feduta prisipažįsta atpažįstantis kai kurių ženklų, jog A Lukašenka taps tuo, kuo tapo, tačiau tuo metu tai dar nebuvo taip akivaizdu. Buvęs Baltarusijos prezidento bendražygis dabar prisimena vieną svarbų faktą – A. Lukašenka bijojo dalykų, kurių nesuprato.
„Jis niekada nesuprato Vakarų, todėl jų bijojo. Manė, kad visiems reikia, jog kas nors būtų už viską atsakingas. Niekaip negalėjo suprasti, kas Vakaruose yra tas už viską atsakingas žmogus. Pavyzdžiui, jis niekaip negalėjo suvokti, kodėl Jungtinėms Valstijoms iš viso reikia kalbėtis su mažesnėmis NATO valstybėmis narėmis. Ir taip buvo visur ir visada – jeigu tik ko nors nesuprasdavo, imdavo to baimintis. Tas Lukašenka, kokį matome dabar, jau tada jame lindėjo. Tai, ką priėmėme kaip jo stiprybę, iš tikrųjų buvo žiaurumas“, – pasakoja A. Feduta.
Meilė, šeima ir viešieji ryšiai
Kaip dabar pasakoja A. Feduta, „A. Lukašenka nesupranta, kas yra meilė“.
„Jis nesupranta tokių elementarių dalykų, kad, jeigu moteris tavęs nebemyli, teks su ja išsiskirti. Jis tokių dalykų neįsivaizduoja, štai kodėl baiminuosi, kaip jis reaguos į tai, kas dedasi Baltarusijoje. Jis atsako smurtu“, – per interviu sakė buvęs Baltarusijos prezidento viešųjų ryšių vadovas.
A. Feduta akcentuoja, kad šiuo atveju nekalba tiesiogiai ir neturėjo omenyje jokių konkrečių A. Lukašenkos meilės ryšių, tačiau prisimena, kad Baltarusijos prezidentas kreipėsi pagalbos į britų viešųjų ryšių guru Timothy Bellą, vėliau tapusį lordu Bellu, kad šis jam padėtų pagerinti įvaizdį visuomenės akyse. Maždaug tuo metu A. Lukašenka visur pradėjo vežiotis savo jauniausią sūnų. A. Feduta prisimena vieną pokalbį su buvusiu A. Lukašenkos saugumo pareigūnu – šis jam paaiškino, kad tai buvo būtent T. Bello idėja.
„Teko bendrauti su vienu jo apsauginių, jis ten jau nebedirba. Atskleidė, kad toks buvo britų viešųjų ryšių vyruko patarimas: na, kad žmonės matytų, jog Baltarusijos prezidentas gali ką nors mylėti. Bet tada paaiškėjo, kad, norint pademonstruoti savo meilę, nebūtina vaiko kartu vežtis į vizitus užsienyje“, – prisimena A. Feduta.
Akmeninė širdis?
A. Lukašenka, vos išrinktas prezidentu 1994 metais, išvyko oficialaus vizito į Uzbekistaną. Norėjo aplankyti prezidentą Islamą Karimovą, o naująjį Baltarusijos vadovą nuspręsta sutikti įspūdingu tautiniais rūbais vilkinčių jaunų šokėjų šokiu.
„Buvo gruodis, visur sniegas, o tos jaunos moterys, vilkinčios tautinius kostiumus, šalo lauke. Vieną akimirką prie manęs priėjo miesto meras ir pasiteiravo, ar negalėčiau paprašyti A. Lukašenkos nutraukti pasirodymą, nes šokėjos šąla. Perdaviau pageidavimą prezidentui, bet jis ir toliau sėdėjo kaip prikaltas dar geras penkiolika minučių. Net ir matydamas prieš akis iš šalčio tirtančias šokėjas, jis pasiliko. Išeidami matėme, kaip visi bando šildyti į ožio ragą sustirusias merginas“, – A. Lukašenkos žiaurumą primena A. Feduta.
Paklaustas, ar Europos lyderiai nenuvertina A. Lukašenkos, A. Feduta atsakė: „Europai labai pasisekė, kad jis nevaldo Rusijos.“
